Маргарет Штоль: 16 mėnulių

— Gal dar ką nors apie ją girdėjai?

— Tu man žiūrėk. Vieną dieną iškirsi skylę danguje ir pro ją įgrius visata. Tada visiems bus rūpesčio.

Vilkėdamas pižamą į virtuvę įkrypavo tėvas. Įsipylė puodelį kavos ir iš spintelės pasiėmė dėžutę kvietinių dribsnių. Mačiau jo ausyse įkištus geltonus vaškinius ausų kamštukus. Kvietiniai dribsniai reiškė, kad jis ketina pradėti savo dieną. Ausų kamštukai rodė, kad iš tiesų diena jam dar neprasidėjo.

Pasilenkiau ir sukuždėjau Amai:

— Ką girdėjai?

Ji ištraukė man iš rankų lėkštę ir nunešė į plautuvę. Vandeniu nuskalavo kelis kaulus, kurie priminė kiaulės mentę — keista, juk šįvakar valgėme vištieną, — ir padėjo juos ant lėkštės.

— Ne tavo reikalas. Norėčiau sužinoti, kodėl taip domiesi.

Gūžtelėjau pečiais.

— Na, iš tikro nesidomiu. Tik smalsauju.

— Žinai, kas sakoma apie smalsuolius? — Ji įsmeigė šakutę į man atpjautą pyrago gabalą. Tada sviedė į mane žvilgsnį ir dingo.

Net tėvas pastebėjo, kaip jai įkandin susiūbavo virtuvės durys, ir išsitraukė iš vienos ausies kamštuką.

— Kaip mokykla?

— Gerai.

— Ką padarei Amai?

— Pavėlavau į pamokas.

Jis tyrinėjo mano veidą. Aš tyrinėjau jo.

— Antras numeris?

Linktelėjau.

— Smailas?

— Buvo smailas, paskui ji dar labiau jį nusmailino, — atsidusau.

Tėtis beveik šyptelėjo — retas dalykas. Pajutau kylantį palengvėjimo, gal net laimėjimo jausmą.

— Žinai, kiek kartų sėdėjau prie šito seno stalo būdamas vaikas, o ji išsitraukdavo pieštuką? — paklausė jis, nors tai buvo ne klausimas. Suraižytas, dažais, klijais ir žymekliais nutepliotas stalas tarnavo visiems Veitams lig pat manęs ir buvo vienas seniausių daiktų namuose.

Nusišypsojau. Tėtis paėmė dubenėlį su dribsniais ir mostelėjo šaukštu į mano pusę. Ama užaugino mano tėvą — kai buvau vaikas, šis faktas man būdavo primenamas net nespėjus pagalvoti, kad galėčiau įžūliai su ja pasielgti.

— B. E. G. A. L. Y. B. Ę, — dėdamas dubenėlį į plautuvę ištarė jis paraidžiui. — A. P. S. Č. I. A. I. Tai yra daugiau kartų nei tu, Itanai Veitai.

Jam įžengus į apšviestą virtuvės plotą menkas šypsnys susiaurėjo, paskui visai dingo. Tėtis atrodė prasčiau nei visuomet. Šešėliai jo veide dar labiau patamsėję, pro odą švietė kaulai. Dėl nuolatinio tūnojimo namie veidas mirtinai išblyškęs. Jis šiek tiek priminė gyvą lavoną — panašiai atrodė jau ne vieną mėnesį. Negalėjai patikėti, jog tai tas pats žmogus, kuris valandų valandas sėdėdavo su manimi ant Moultrio ežero kranto, valgydavo sumuštinius su vištiena ir mokydavo užmesti meškerę. „Pirmyn, atgal. Į dešinę, į kairę. Į dešinę, į kairę. Lyg laikrodžio rodyklės rodytų be dešimt dvi.“ Pastarieji penki mėnesiai jam buvo sunkūs. Jis tikrai mylėjo mano mamą. Bet ją mylėjau ir aš.

Tėtis paėmė kavos puodelį ir ėmė krypuoti savo kabineto link. Atėjo laikas pripažinti tiesą. Gal Meikonas Reivenvudas — ne vienintelis miesto atsiskyrėlis. Man atrodė, kad mūsų miestelis per mažas dviem Baubams Redliams. Bet per visus tuos mėnesius šios kelios frazės labiausiai panėšėjo į pokalbį, ir aš nenorėjau jo paleisti.

— Kaip sekasi knyga? — išpyškinau.

Pasilik ir pasikalbėk su manim. Štai ką norėjau jam pasakyti. Jis tarytum nustebo, paskui gūžtelėjo pečiais.

— Gimsta. Turiu dar nemažai padirbėti.

Jis negali. Štai ką jis turėjo omenyje.

— Į miestelį atsikraustė Meikono Reivenvudo dukterėčia, — tuos žodžius ištariau tik tam, kad jis neužsikimštų ausų.

Vėl nesusikalbam, kaip paprastai. Gerai pagalvojus, pastaruoju metu man nepavykdavo susikalbėti su dauguma žmonių. Tėtis išsitraukė kitą kamštuką, atsiduso.

— Ką?

Jis jau buvo beeinąs į kabinetą. Mūsų pokalbio skaitiklis skaičiavo paskutines minutes.

— Meikonas Reivenvudas. Ką apie jį žinai?

— Ko gero, tą patį, ką ir visi kiti. Jis gyvena atsiskyręs. Kiek man žinoma, jau daugybę metų neišeina iš Reivenvudo dvaro, — jis pastūmė kabineto duris ir žengė per slenkstį, bet aš nesekiau iš paskos. Tik stovėjau tarpduryje.

Niekada ten nekeliu kojos. Kartą, tik vieną kartelį, kai tebuvau septynerių, tėtis nutvėrė mane skaitantį jo romaną pačiam dar nebaigus jo peržiūrėti. Kabinetas buvo tamsus, bauginantis. Virš nutrintos karalienės Viktorijos laikų stiliaus sofos kabėjo paveikslas, visuomet uždengtas paklode. Žinojau, kad negalima klausti, kas slepiasi po ja. Už sofos, arčiau lango, stovėjo raižyto raudonmedžio rašomasis tėvo stalas, dar vienas senovinis daiktas, perduodamas iš kartos į kartą su namu. Ir knygos, senos knygos odiniais viršeliais, tokios sunkios, kad atversti galėjai tik atrėmęs į didelį medinį stovą. Šie daiktai laikė mus pririšę prie Gatlino ir prie Veitų žemės, kaip daugiau nei šimtą metų laikė pririšę ir mano protėvius.

Ant stalo buvo padėtas rankraštis. Jau senokai jis gulėjo atviroje kartoninėje dėžėje, ir man tiesiog knietėjo sužinoti, kas jame. Mano tėtis rašė gotikines siaubo knygas, tad iš to, ką jis rašė, mažai ką derėjo skaityti septynmečiui. Vis dėlto tuomet kiekviename Gadino name knibždėjo paslapčių, kaip ir visuose Pietuose, mūsų namai taip pat nebuvo išimtis.

Tėtis užklupo mane kabinete susirietusį ant sofos, aplink mėtėsi išdrikę popieriaus lapai, lyg dėžėje būtų sprogusi savadarbė raketa. Buvau per daug nenuovokus paslėpti pėdsakus, paskui labai greitai to išmokau. Tik prisimenu jį rėkiantį ir mamą, išėjusią į kiemą ieškoti manęs, verkiančio senoje magnolijoje. „Itanai, yra dalykų, kurių kitiems nereikia žinoti. Net ir suaugusiems.“

Man tik rūpėjo išsiaiškinti. Visada rūpėdavo. Ir dabar. Norėjau žinoti, kodėl tėtis nekelia kojos iš kabineto. Norėjau suprasti, kodėl negali palikti šito niekam verto seno namo, ypač dabar, kai nebėra mamos. Ar vien todėl, kad jame anksčiau gyveno milijonas Veitų?

Bet ne šį vakarą. Šį vakarą norėjau prisiminti sumuštinius su vištienos salotomis ir meškerės valą, siūbuojantį pagal laikrodžio rodykles, rodančias be dešimt dvi, ir tuos laikus, kai kvietinius dribsnius tėtis valgydavo virtuvėje pokštaudamas su manimi. Tie prisiminimai mane ir užliūliavo.

Kitą dieną dar prieš nuskambant skambučiui visa mokykla tik ir tekalbėjo apie Liną Dukein. Nepaisant audros ir trūkinėjančios elektros srovės, Loretai Snou ir Eugenijai Ašer, Savanos ir Emilės mamoms, pavyko ne tik paruošti namiškiams vakarienę, bet ir prisiskambinti vos ne visiems gyventojams ir pranešti, kad pamišėlė Meikono Reivenvudo giminaitė važinėja po miestelį jo katafalku, kurį — tikra tiesa — niekam nežinant Meikonas naudoja numirėliams vežioti. Štai taip viskas ir įsisiūbavo.

Gatline neabejojama dėl dviejų dalykų. Pirma, gali būti keistuolis, netgi pamišėlis, bet jei retkarčiais išeini iš namų, niekas nemanys, jog esi kirviu besišvaistantis žudikas. Antra, jei atsirado galimybė sukurpti kokią nors istoriją, gali būti tikras, kas nors ją sukurps. Mieste pasirodo nauja mergina, apsigyvena vaiduoklių name su miestelio atsiskyrėliu — štai ir siužetas, reikšmingiausias įvykis, nutikęs Gatline nuo tada, kai į avariją pakliuvo mano mama. Tad nežinau, kodėl nustebau, kai visi ėmė apie ją kalbėti, visi, išskyrus vaikinus. Jiems pirmiausia reikėjo sutvarkyti savus reikalus.

— Na, Emai, ką turime? — Linkas užtrenkė spintelės duris.

— Įskaitant aistruolių peržiūrą, atrodo, yra keturios vertos aštuoneto, trys — septyneto ir saujelė — ketverto.