Маргарет Штоль: 16 mėnulių

— Jei nori paklausyti dainos, pagrosiu tau naują, — Linkas nuleido akis ieškodamas įrašo.

— Ei, drauguži, žiūrėk į kelią.

Jis akių nepakėlė, o aš akies krašteliu pamačiau pro mus pravažiuojantį keistą automobilį...

Vieną akimirką kelio, lietaus ir Linko keliami garsai ištirpo tyloje, lyg viskas judėtų sulėtintai. Negalėjau nuo to automobilio atplėšti akių. Tai buvo tik jausmas, negalėčiau jo apsakyti. Paskui jis pračiuožė pro mus ir pasuko kitu keliu.

Neatpažinau to automobilio. Niekada anksčiau nebuvau jo matęs. Neįsivaizduojate, koks tai neįmanomas dalykas, nes pažinau visus miestelio automobilius. Šiuo metų laiku turistai neatklysdavo. Kas rizikuotų lankytis uraganų sezonu?

Tas automobilis atrodė ilgas ir juodas kaip katafalkas. Tiesą sakant, beveik neabejojau, kad tai ir buvo katafalkas.

Gal tai pranašiškas ženklas? Gal šie metai bus blogesni, nei maniau?

— Štai, „Juoda kaklaskarė“. Ši daina padarys iš manęs žvaigždę.

Kai jis pakėlė galvą, automobilio jau nebebuvo.

9.02

Naujokė

Aštuonios gatvės. Tokį atstumą turėjome nuvažiuoti, norėdami nuo Medvilnės Vingio nusigauti iki Džeksono vidurinės. Pasirodo, važinėdamas aštuoniomis gatvėmis pirmyn ir atgal galiu dar kartą nugyventi visą savo gyvenimą; ir aštuonių gatvių visiškai pakanka, kad keistąjį juodą katafalką išmesčiau iš galvos. Gal dėl to Linkui apie jį neužsiminiau.

Pravažiavome parduotuvę „Stok ir pirk“, kitaip vadinamą „Stok ir vok“. Tai buvo vienintelė miestelyje bakalėjos krautuvė, panašiausia į „7-11“ tinklą. Tad kiekvieną kartą su draugeliais trindamasis prie jos turėjau puoselėti viltį, kad nesusidursiu su kieno nors mamyte, atėjusia apsipirkti vakarienei, arba dar blogiau — su Ama.

Prie parduotuvės pastebėjau stovintį pažįstamą automobilį „Grand Prix“.

— Prakeikimas! Drimba jau čia.

Jis sėdėjo vairuotojo sėdynėje ir skaitė JAV ginkluotųjų pajėgų laikraštį „The Stars and Stripes“.

— Gal jis mūsų nematė. — Linkas įsitempęs nenuleido akių nuo užpakalinio vaizdo veidrodėlio.

— Gal susimovėme.

Drimba buvo Stounvolo Džeksono vidurinės pareigūnas, apklausinėjantis iš pamokų bėgančius mokinius, taip pat pasipūtęs Gadino policijos atstovas. Jo mergina, Amanda, dirbo parduotuvėje, ir rytais Drimba dažniausiai budėdavo automobilyje laukdamas, kada bus pristatyti švieži kepiniai. Ganėtinai nepatogu, jei nuolat vėluodavai, kaip mudu su Linku.

Negalėjai lankyti Džeksono vidurinės ir kaip pamokų tvarkaraščio neišmanyti nusistovėjusios Drimbos tvarkos. Šiandien Drimba mostelėjo mums važiuoti šalin nė nepakeldamas akių nuo sporto skilties. Jis mus praleido.

— Sporto skiltis ir lipni bandelė. Žinau, ką tai reiškia.

— Turime penkias minutes.

Į mokyklos automobilių aikštelę Dranduletą įsukome išjungę pavarą, tikėdamiesi nepastebėti prasmukti pro budėtojo postą. Lauke vis dar lijo, tad kai atbėgome į pastatą, buvome kiaurai permirkę, o mūsų sportbačiai taip garsiai cypčiojo, kad vis tiek būtume buvę sustabdyti.

— Itanai Veitai! Vešli Linkolnai!

Varvėdami stovėjome kabinete ir laukėme sulaikymo raštelių.

— Pirmą dieną vėluojate į mokyklą. Pone Linkolnai, jums mama išrėš keletą rinktinių žodelių. Ir nebūkite toks savimi patenkintas, pone Veitai. Ama iškarš jums kailį.

Panelė Hester buvo teisi. Jau po penkių minučių Ama žinos, kad pavėlavau, jei dar nežino. Čia taip būdavo. Mama sakydavo, kad paštininkas Karbonas Itonas perskaito visus bent kiek jį sudominusius laiškus. Jis net nesistengdavo jų vėl užklijuoti. Čia nebūdavo jokių tikrų naujienų. Kiekvienas namas turėjo savų paslapčių, bet visa gatvė jas žinojo. Net ir tai nebuvo paslaptis.

— Panele Hester, aš lėtai važiavau, nes lijo. — Linkas mėgino paveikti ją savo žavesiu.

Panelė Hester šiek tiek kilstelėjo akinius ir nė kiek nesusižavėjusi vėl pažvelgė į Linką. Akinius prilaikanti plona grandinėlė ant jos kaklo siūbavo pirmyn ir atgal.

— Dabar, berniukai, neturiu laiko su jumis plepėti. Pildau jums raštelius, o šią popietę jūs paliekami po pamokų, — tarė ji paduodama po melsvą lapelį.

Ji tikrai buvo labai užsiėmusi. Nė nepasukęs už kampo galėjai užuosti nagų laką. Sveikas sugrįžęs.

Gatline pirmoji diena mokykloje visada tokia pati. Kiekvienas mokytojas, kuris tave pažįsta nuo tos dienos, kai buvai atneštas į bažnyčią, dar iki darželio nuspręsdavo, koks esi — kvailas ar protingas. Aš buvau sumanus, nes mano tėvai — profesoriai. Linkas buvo kvailas, nes per Šventojo Rašto citatų viktorinas glamžydavo Biblijos lapus, o kartą per kalėdinį vaidinimą apsivėmė. Kadangi buvau nuovokus, mano rašto darbai būdavo vertinami gerai; kadangi Linkas buvo kvailas, jis gaudavo prastus įvertinimus. Ko gero, niekas net nesivargindavo jų skaityti. Kartais vidury savo rašinio pripaistydavau, kas pakliūva, vien norėdamas įsitikinti, ar mokytoja ką nors pastebės. Niekas niekada nieko nepastebėjo.

Deja, šis principas netiko kontroliniams, kai iš kelių atsakymų turėjai pasirinkti vieną. Per pirmąją — anglų kalbos — pamoką paaiškėjo, kad mūsų septynių šimtų metų senumo mokytoja, kurios tikroji pavardė buvo ponia Ingliš, puoselėjo viltį, jog per vasarą būsime perskaitę knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“, tad per pirmąją apklausą raštu susikirtau. Puiku. Tą knygą buvau skaitęs prieš kokius dvejus metus. Ji buvo viena mamos mėgstamiausių, bet praėjo šiek tiek laiko ir aiškiai neprisiminiau smulkmenų.

Mažai žinomas faktas apie mane: aš visą laiką skaitau. Knygos buvo vienintelis dalykas, ištraukdavęs mane iš Gadino, net jei tai trukdavo trumpai. Ant sienos turėjau pasikabinęs žemėlapį ir kiekvienąkart skaitydamas apie vietą, į kurią norėčiau nukeliauti, pažymėdavau ją. Skaitydamas „Rugiuose prie bedugnės“ pažymėjau Niujorką, „Atgal į gamtą“ nuvedė mane į Aliaską. Skaitydamas „Kelyje“ pridėjau Čikagą, Denverį, Los Andželą ir Meksiką. Keruakas galėjo nusivesti beveik bet kur. Kas keli mėnesiai pažymėtas vietas sujungdavau linija. Plona žalia linija, kurios laikysiuos, kai keliausiu vasarą prieš stodamas į koledžą, jei apskritai pavyks ištrūkti iš šio miestelio. Apie žemėlapį ir skaitymą nepasakojau niekam. Šiose vietose knygos ir krepšinis buvo nesuderinami dalykai.

Per chemiją sekėsi ne ką geriau. Ponas Holenbakas pasmerkė mane laboratorijoje dirbti kartu su „Itano nekenčiančia“ Emile, dar žinoma kaip Emilė Ašer, kuri niekino mane nuo pernykščio šokių vakaro, kai padariau klaidą prie smokingo apsiaudamas sportbačius ir leisdamas tėčiui mus pavėžėti aprūdijusiu volvu. Vienas sulūžęs ir neužsidarantis langas sugadino šokiams tobulai sugarbanotą jos šviesių plaukų šukuoseną: atvažiavus į salę ji atrodė kaip ką tik iš lovos išlipusi Marija Antuanetė. Daugiau tą vakarą Emilė su manimi nesikalbėjo ir pasiuntė Savaną Snou, kad ši iškoneveiktų mane per tris žingsnius nuo dubens su punšu. Tad tuo viskas ir baigėsi.

Vaikinams tai buvo neišsenkančios linksmybės šaltinis, jie vis tikėjosi, kad mudu vėl sueisime krūvon. Bet jie nežinojo vieno dalyko: man tokios merginos kaip Emilė nepatiko. Ji buvo daili, tik tiek. Žiūrėjimas į ją nekompensuodavo to, ko būdavai priverstas klausytis liejantis jai iš burnos. Man norėjosi kai ko kita, merginos, su kuria galėčiau kalbėtis apie ką nors daugiau, ne vien apie vakarėlius ir žiemos pokylio karalienės rinkimus. Merginos, kuri būtų protinga arba juokinga, ar bent nebloga laboratorinių darbų partnerė.