Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Tik ne dėl merginos. Nieko negalėjau padaryti. Visąlaik apie ją galvojau. Vis sugrįždavau į tą patį sapną, nors ir negalėjau jo paaiškinti. Tokia buvo mano paslaptis, tiek tegalėjau papasakoti. Man buvo šešiolika, aš vis labiau svaigau dėl merginos, kurios nė nebuvo, ir palengva krausčiausi iš proto.

Kad ir kaip stipriai gramdžiau, negalėjau priversti širdies liautis daužytis. O „Ivory“ muilo ir „Stop & Shop“ šampūno kvapą stelbė kitas aromatas. Vos juntamas, bet aš jį užuodžiau.

Citrinos ir rozmarinai.

Nusileidęs laiptais patekau į raminančią monotoniją. Prie pusryčių stalo Ama pastūmė man tą pačią seną mėlynai išmargintą porceliano lėkštę — drakonų porceliano, kaip vadindavo mama, — su keptais kiaušiniais, šonine, sviestu aptepta skrudintos duonos rieke ir kukurūzų koše. Ama buvo mūsų namų šeimininkė, man tarsi močiutė, tik nuovokesnė ir ūmesnė nei tikroji. Tiesą sakant, Ama mane užaugino ir jautė pareigą paauginti dar kokią pėdą kitą, nors aš jau buvau beveik dviejų metrų. Keista, bet šį rytą buvau išalkęs, lyg savaitę nieko burnoj neturėjęs. Godžiai prarijau lėkštėje gulintį kiaušinį ir du gabalėlius šoninės ir iškart pasijutau geriau. Pilna burna nusiviepiau Amai.

— Nesiūlyk man šito, Ama. Pirmoji diena mokykloje. — Ji stūmė prie manęs milžinišką stiklinę apelsinų sulčių ir kitą, dar didesnę, nenugriebto pieno — kitokio ir negerdavome. — Nebeturime šokoladinio?

Šokoladinį pieną gerdavau taip, kaip kiti geria kokakolą ar kavą. Net rytais visuomet dairydavausi dar vienos cukraus dozės.

— P. R. I. S. I. T. A. I. K. Y. K. —Ama viskam turėdavo po kryžiažodį, kuo didesnį, tuo geriau, ir mėgdavo jais naudotis. Kai paraidžiui tardavo žodžius, kaskart atrodydavo, kad irklu pliaukšteli tau per galvą. — Tai yra priprask. Ir nesvajok nė kojos kelti lauk, kol neišgersi šito pieno.

— Taip, ponia.

— Matau, pasipuošei.

Nesipuošiau. Mūvėjau džinsus ir išblukusius teniso marškinėlius, kaip paprastai. Ant visų marškinėlių vis kas nors būdavo užrašyta; šiandien užrašas skelbė: „Harley Davidson“. Ir avėjau juodus „Chuck Taylor’s“ sportbačius, tuos pačius jau treti metai.

— Maniau, apsikirpsi plaukus, — lyg subarė, bet aš supratau, kad iš tiesų tai tebuvo švelnumo išraiška.

— Kada taip sakiau?

— Nejau nežinai, kad akys — sielos langai?

— Galbūt nė kiek nepageidauju, kad kas nors dirsčiotų pro mano langus.

Ama nubaudė mane dar viena lėkšte šoninės. Jos ūgis siekė vos pusantro metro ir tikriausiai ji buvo senesnė už drakonais išmargintą porcelianą, nors per kiekvieną gimtadienį tvirtindavo, kad jai sukako penkiasdešimt treji. Vis dėlto Ama nė iš tolo nebuvo švelnaus būdo pagyvenusi ponia. Mūsų namuose ji turėjo absoliučią valdžią.

— Ką gi, tik nemanyk, kad tokiu oru į lauką eisi šlapia galva. Man nepatinka ši audra. Lyg koks nelabasis būtų išspirtas į vėją, ir tokiai dienai galo nematyti. Dar parodys, ką gali.

Pavarčiau akis. Ama į viską turėjo savą požiūrį. Kai ją apimdavo tokios nuotaikos, mama sakydavo, kad ji apsiniaukia — susimaišo religija ir prietarai, kaip gali nutikti tik Pietuose. O kai Ama apsiniaukia, verčiau jau nesipainioti jai po kojomis. Ir neliesti ant palangių paliktų jos amuletų bei į stalčius prikaišiotų jos padarytų lėlyčių.

Prarijau dar vieną kąsnį kiaušinio ir užbaigiau čempionų pusryčius — kiaušinius, šaldytą uogienę ir šoninę — viską suverčiau ant skrebučio kaip ant sumuštinio. Kimšdamas jį į burną iš įpročio žvilgtelėjau į koridorių. Tėčio kabineto durys jau buvo uždarytos. Tėtis rašydavo naktimis, o dieną miegodavo savo kabinete ant senos sofos. Tai tęsėsi nuo to laiko, kai praeitą balandį mirė mama. Jis net galėtų būti vampyras; taip pasakė teta Karolina, gyvenusi su mumis tą pavasarį. Tikriausiai šiandien praleidau progą jį pamatyti. Durims užsivėrus, niekas jų nebeatverdavo.

Gatvėje išgirdau automobilio signalą. Linkas. Stvėriau savo nutriušusią juodą kuprinę ir išlėkiau pro duris į lietų. Dangus buvo toks tamsus, kad galėjo atrodyti ir septinta vakaro, ir septinta ryto. Jau kelios dienos oras buvo nenormalus.

Linko automobilis — Dranduletas — stovėjo gatvėje, variklis čiaudėjo, garsiai grojo muzika. Į mokyklą su Linku keliaudavau kasdien — nuo tada, kai baigėme lankyti vaikų darželį ir tapome geriausiais draugais: jis autobuse davė man pusę savo keksiuko „Twinkie“. Tik vėliau sužinojau, kad keksiukas buvo nukritęs ant grindų. Nors abu šią vasarą įsigijome vairuotojo pažymėjimus, tik Linkas turėjo automobilį, jei galima jį taip pavadinti.

Dranduleto variklis netgi nustelbė audrą.

Ama stovėjo priebutyje priekaištingai sukryžiavusi rankas.

— Nelaidyk čia taip garsiai savo muzikos, Vešli Džefersonai Linkolnai. Nemanyk, kad nepaskambinsiu tavo mamai ir nepasakysiu, ką vasarą darydavai rūsyje, būdamas devynerių.

Linkas susiraukė. Nedaug kas vadindavo jį tikruoju vardu, tik jo mama ir Ama.

— Taip, ponia.

Trinktelėjo tinklinės durys. Jis nusijuokė, važiuojant nuo šaligatvio krašto ant šlapio asfalto čiūžtelėjo automobilio padangos. Lyg spruktume — jis beveik visada šitaip važinėdavo. Tik niekad nepasprukdavome.

— Ką darydavai mano rūsyje būdamas devynerių?

— Ko aš nedarydavau tavo rūsyje būdamas devynerių?

Linkas pritildė muziką. Gerai padarė, nes ji buvo baisi, o jis kaip visada ketino paklausti, ar man patinka. Jo grupės „Kas nušovė Linkolną“ bėda buvo ta, kad nė vienas muzikantas, tiesą sakant, nemokėjo nei groti kokiu instrumentu, nei dainuoti. Bet jis apie nieką kita nekalbėjo, tik apie būgnų mušimą, persikėlimą į Niujorką, kai baigs mokyklą, ir įrašų sandorius, kurių tikriausiai niekada nebus. Aš manau, labiau tikėtina, kad jis girtas užrištomis akimis iš automobilių aikštelės prie sporto salės pataikytų į krepšį tritaškį.

Linkas neketino stoti į koledžą, bet vis tiek kai kuo mane pranoko. Žinojo, ką nori veikti, net jei tikslas buvo tolimas. Aš teturėjau batų dėžutę, prikimštą koledžų brošiūrų, kurių negalėjau rodyti tėčiui. Man buvo nesvarbu, koks koledžas, kad tik būtų ne arčiau kaip už tūkstančio mylių nuo Gatlino.

Nenorėjau atsidurti tėčio vietoje: gyventi tame pačiame name, tame pačiame mažame miestelyje, kuriame užaugau, su tais pačiais žmonėmis, niekada nė nesapnavusiais, kaip iš čia ištrūkti.

Mums iš abiejų pusių gatvėje rikiavosi lietaus merkiami karalienės Viktorijos laikų stiliaus namai, beveik tokie pat kaip tą dieną, kai prieš šimtą metų buvo pastatyti. Mano gatvė vadinosi Medvilnės Vingio, nes už šių senų namų kadaise driekėsi mylių mylios medvilnės plantacijų. Dabar namai tiesiog rėmėsi į 9-ąjį kelią, ir tai, regis, buvo vienintelis šios vietovės pokytis.

Iš dėžės, gulinčios ant automobilio grindų, pagriebiau sudžiūvusią spurgą.

— Ar tai tu vakar vakare į mano grotuvą įkėlei keistą dainą?

— Kokią dainą? Ką manai apie šitą? — Linkas sustiprino savo naujausio demonstracinio įrašo garsą.

— Manau, dar reikia padirbėti. Kaip ir prie visų tavo dainų, — taip ar labai panašiai sakydavau kasdien.

— Taip, ką gi, prie tavo fizionomijos taip pat reikės padirbėti, kai gerai tave prilupsiu. — Jis visada atsakydavo taip pat arba labai panašiai.

Peržvelgiau savo dainų sąrašą.

— Tą dainą. Atrodo, ji vadinasi Šešiolika mėnulių.

— Nežinau, apie ką kalbi.

Jos nebuvo. Daina buvo dingusi, nors aš jos šį rytą klausiausi. Ir žinojau, kad tai ne fantazija, nes ji tebeskambėjo mano galvoje.