Майкл Ридпат: Lemtinga klaida

Iš anglų kalbos vertė

Jovita Liutkutė

Turinys

Pirma dalis

1

2

Antra dalis

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

Trečia dalis

24

25

26

27

28

29

Ketvirta dalis

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

Autoriaus pastaba

Skiriu Hju Peitonui

PIRMA DALIS

1

1999-ųjų rugsėjis, Klerkenvelis, Londonas

— Pasirengęs?

Gajus žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Ir jo šypsenoje atsispindėjo ir pasitikėjimas savimi, ir nerimas. Pasitikėjimą galėjo matyti visi. Bet tik aš — kadangi jau septyniolika metų esu jo draugas — sugebėjau įžvelgti nerimą.

Žvilgsniu apmečiau didelę erdvią patalpą, jos baltai dažytas mūro sienas, mėlynais dažais nuteptus vamzdžius, pigius stalus ir brangius ant jų pastatytus kompiuterius, šviesiai žalias ir violetines prie stalų stovinčias kėdes, stalo futbolą ir kiniškąjį biliardą — abiejų šių žaidimų niekas seniai nežaidė ir nekreipė į juos nė menkiausio dėmesio — ir baltąsias lentas, kuriose buvo prikeverzota pastabų, išsamiai paaiškinančių schemas, tvarkaraščius, darbotvarkes ir pažymėtus praleistus galutinius terminus. Kambaryje esantys jauni vaikinai ir merginos, vilkintys sportinius marškinėlius ir mūvintys žygiui skirtomis į kareiviškas panašiomis kelnėmis, buvo visa galva pasinėrę į darbą: tarškino klaviatūras, įbedę akis žiūrėjo į monitorių ekranus, kalbėjo telefonu, zujo nuo vieno stalo prie kito ir dėjosi, kad tai — tik dar viena įprasta darbo diena.

Bet taip nebuvo.

Šiandien turėjome išsiaiškinti, ar „ ninetyminutes.com“, įmonė, kurią prieš beveik penkis mėnesius įkūrėme mudu su Gajumi, turi ateitį.

— Pasiruošęs, — aš rinkau dokumentus, kurių man prireiks valdybos posėdyje. — Manai, kad mums pavyks jį įtikinti, ir jis sutiks?

— Žinoma, kad sutiks, — atsiliepė Gajus.

Jis giliai įkvėpė ir vėl nusišypsojo, stengdamasis atsikratyti nerimo, pasisemti pasitikėjimo savimi ir sutelkti visą savo įtaigą. Gajus turėjo tam tikro žavesio, ir šiandien jam teks jį panaudoti, netgi prieš savo tėvą. Tiksliau sakant, kaip tik todėl, kad susitiksime su jo tėvu.

Gajus buvo trisdešimt vienerių, gimęs vos keliais mėnesiais anksčiau už mane. Bet atrodė esąs jaunesnis, netgi, galima sakyti, kaip berniūkštis. Jo plaukai buvo trumpai kirpti ir šviesūs, skruostikauliai aukšti ir gražiai išsišovę, akys melsvos, o burna — daili ir jusli. Gajus madingai rengėsi: po juodu garsiuose mados namuose įsigytu švarku vilkėjo baltus sportinius marškinėlius. Bet turėjo ir vieną nemalonią savybę. Giliai viduje, užmaskuota puikiai tarpusavyje derančių veido bruožų, slypėjo kažkas aštraus, kažkas, kas galėjo sužeisti. Tai buvo lyg pavojaus signalas, perspėjimas, kad gali nutikti nenuspėjama, galbūt paslėptas žiaurumas, o gal — tiesiog liūdesys. Sunku buvo tiksliai pasakyti, kas tai, nė kiek ne lengviau — apibūdinti, kas šią savybę atskleidė, — ar Gajaus akių spindesys, ar kiečiau nei įprasta sučiauptos lūpos. Bet visi ją matė. Kiek žinau, visi: ir moterys, ir vyrai, ir vaikai. Būtent tai žmones prie jo ir traukė. Būtent tai vertė juos sekti paskui Gajų.

Šitaip jis paprastai pasiekdavo ką užsibrėžęs.

Kabinetas, kuriame vykdavo valdybos posėdžiai, buvo dubens pavidalo patalpa stiklinėmis sienomis, esanti viename biuro, suprojektuoto taip, kad jo kabinetai iš visų pusių buvo atviri, gale. Prie stalo galėjo susėsti dvylika žmonių, taigi mūsų valdybai čia buvo aštuoniomis vietomis per daug. „Ninetyminutes“ bendrovėje buvo tik keturi vadovai: Gajus ėjo generalinio direktoriaus, aš — finansų direktoriaus pareigas, Gajaus tėvas Tonis Džourdanas buvo valdybos pirmininkas, o ketvirtasis vadovas buvo Patrikas Hoilas, Tonio advokatas.

Nors įmonei vadovavome mudu su Gajumi, didžiąją dalį įstatinio kapitalo sudarė Tonio pakloti pinigai, tad jam priklausė aštuoniasdešimt procentų akcijų. Ir aštuoniasdešimt procentų balsų. Patrikas čia buvo tik tam, kad prireikus ištartų: „Taip, Toni.“ Tiesa, buvo ir kitų akcininkų — visi įmonės „Ninetyminutes“ darbuotojai, įskaitant ir Gajaus brolį, — bet nė vienas iš jų nepriklausė valdybai. Jų nuomonę ir interesus turėjome ginti mudu su Gajumi.

Tai buvo antrasis mūsų valdybos posėdis. Posėdžiai būdavo šaukiami trečią mėnesio pirmadienį ir, kad galėtų juose dalyvauti, Tonis su savo advokatu atskrisdavo į Londoną net iš Prancūzijos Rivjeros, kur abu gyveno. Palengva mes įvažiavome į vėžes. Pirmiausia Gajus, pernelyg nesileisdamas į smulkmenas, papasakojo apie įmonės pasiekimus. O jie buvo tikrai nemaži. Tiesą sakant, — netgi įspūdingi. Bendrovę „ninetyminutes.com“ įkūrėme praeitų metų balandį, ketindami sukurti pačią geriausią futbolui skirtą interneto svetainę. Iki rugpjūčio pradžios, nors ir sunkiai, mes ją sukūrėme, apipavidalinome ir pasiekėme, kad ji veiktų. Tinklalapyje apie kiekvieną Anglijos „Premier“ lygos futbolo komandą buvo dedami komentarai, perpasakojami gandai, analizuojama, pateikiami pranešimai apie įvykusių rungtynių eigą ir rungtynių statistika. Mūsų svetainė buvo puikiai įvertinta, o jos pasirodymas — plačiai nušviestas spaudoje. Tačiau svarbiausia, kad į ją plūste plūdo lankytojai. Per pirmąjį mėnesį svetainėje apsilankė 190 000 žmonių, ir kiekvieną savaitę jų skaičius smarkiai šokteldavo. Dabar mūsų įmonėje dirbo dvidešimt trys darbuotojai, ir mes energingai ieškojome naujų žmonių.

Gajus ėmė kalbėti apie tai, ką planuojame nuveikti iki šių metų pabaigos. Reikia rasti daugiau žurnalistų, pateikti daugiau rungtynių aprašymų, įdėti daugiau komentarų. Ketinome bendradarbiauti su lažybų tarpininku ir tartis, kad mūsų tinklalapio lankytojai galėtų lošti lažindamiesi dėl futbolo rungtynių rezultatų. Be to, reikia pradėti prekybą internetu. Savo tinklalapyje mes ketinome pradėti prekiauti klubų ir nacionalinės rinktinės apranga, be to, ir pačios „ninetyminutes.com“ bendrovės firminiais drabužiais. Tai buvo didysis Gajaus planas: internete sukurti iš visų kitų išsiskiriančią futbolo svetainę, o tuomet jame dar imti prekiauti ir madinga sportine apranga.

Tonis Džourdanas atidžiai klausėsi Gajaus. Aštuntajame dešimtmetyje jis gana sėkmingai prekiavo nekilnojamuoju turtu, bet dar gana jaunas iš šio verslo pasitraukė ir išvyko į Pietų Prancūziją. Per anksti pasitraukė. Ir plika akimi buvo matyti, kad jam trūksta verslo įkalnių ir nuokalnių ir kad į savo, kaip bendrovės „ninetyminutes.com“ valdybos pirmininko, pareigas jis žiūri labai rimtai. Tonis buvo labai panašus į savo sūnų, tik smulkesnio sudėjimo. Jo plaukai palengva žilo ir darėsi gelsvai pilkšvi. Kaip ir sūnaus, jo akys buvo mėlynos ir tiesiog žiburiavo gražiai įdegusiame veide, be to, jis turėjo atsainaus žavesio, kurį galėjo imti skleisti kada tik panorėjęs. Bet Tonis buvo atkaklesnis. Gerokai atkaklesnis.

Dabar atėjo mano eilė. Gajus atliko lengviausią užduotį. Dabar, kai Tonis jau buvo apšilęs, atėjo laikas lemiamam ėjimui.

Aš atkreipiau visų dėmesį į valdybos posėdžiui pateiktus dokumentus:

— Kaip matote, šį mėnesį mūsų nuostoliai bus šiek tiek mažesni nei planavome. Tikiuosi, kad šią tendenciją pavyks išlaikyti iki pat šių metų pabaigos, ypač jei pradės atsipirkti reklama ir sulauksime papildomų įplaukų.

— Bet vis dar dirbame nuostolingai? — atsiliepė Tonis.