Майкл Ридпат: Lemtinga klaida

— Leiskite man jums kai ką pasakyti. Jokie grasinimai manęs nepalenks. Per visą mano karjerą dar niekam nepavyko man grasinti ir likti nenubaustam. Kad ir kas nutiktų, Ingrida, gali būti tikra, kad nuo rytojaus ryto darbo tu jau neturi. Tu, Deividai, — irgi. O dabar jums abiem laikas eiti.

Mačiau, kad Ingrida baisiai įniršusi, bet aš pagavau jos žvilgsnį, ir mes pakilome nuo fotelių ketindami išeiti.

— Tai gyvatė, — mudviem žingsniuojant pro buvusias arklides Naitsbridžo ir taksi link, burbtelėjo Ingrida.

— Nieko tokio, — atsiliepiau aš. — Vis tiek buvo verta pabandyti.

— Gajus buvo teisus, — tarė ji, — mums nereikėjo imti jo pinigų.

— Nereikėjo. Tai buvo didelė klaida.

Mano klaida.

Mes vėl praėjome pro gatvės gale stovintį automobilį, kuriame sėdėjo vyras. Jis atrodė taip, tarsi snaustų. Paskui, staiga kniostelėjęs, jis, atrodo, pabudo ir užvedė mašinos variklį. Mums jau sukant už kampo aš žvilgtelėjau sau per petį ir pamačiau iš namo išeinantį Tonį.

— Aš niekada to žmogaus nemėgau, — vėl pabilo Ingrida. — Nuo tada, kai svečiavomės pas jį Prancūzijoje, žinojau, kad jis tikras šunkara. Kaskart, kai susiduriu su juo akis į akį, mane nukrečia šiurpas. Jis įsivaizduoja esąs simpatingas moterų širdžių užkariautojas, bet iš tiesų tėra nešvankus senis. Visada toks buvo. Ar žinai, ką norėčiau jam padaryti?

Aš niekad taip ir nesužinojau, ką Ingrida norėtų jam padaryti. Po akimirkos mano ausis pasiekė nuo buvusių arklidžių sklindantis automobilio variklio riaumojimas, o paskui — garsus, bet trumpas riktelėjimas.

Žvilgtelėjau į Ingridą ir pasileidau bėgti.

Išniręs iš už kampo ir vėl atsidūręs siauroje gatvelėje, ant šaligatvio, tiesiai priešais namą, kuriame gyveno Tonis, pamačiau nenatūralia poza išsipleikusį kūną. Prilėkęs arčiau jau buvau visiškai tikras, kas ten tysojo. Atpažinau jį iš drabužių. Iš figūros ir kūno dydžio. Bet kai visai prisiartinau, negalėjau pažinti jo veido. Jo galva buvo sutrinta, visa paplūdusi krauju.

Po akimirkos mane pasivijo ir Ingrida. Ji pažvelgė į ant šaligatvio gulintį kūną ir suspigo.

„Ninetyminutes“ neteko savo valdybos pirmininko.

ANTRA DALIS

3

Prieš dvylika metu, 1987-ųjų liepa, Dorsetas

Tą pat akimirką, kai Gajus pakėlė kamuolį ir pasiuntė jį tolimojo vartų virpsto link, aš pasileidau bėgti nuo baudos aikštelės kampo. Pašokau kaip tik tą akimirką kaip ir Filas, vartininkas. Kamuolys pralėkė gal coliu aukščiau išskėstų Filo pirštų, atsimušė man į galvą, pakeitęs kryptį praskriejo tarp dviejų vartus žyminčių polių ir nukrito į gervuoges, slepiančias ten esantį griovį.

— Yra! Puikus smūgis, Deividai! — šūktelėjo Torstenas. — 5:4. Mes laimėjome!

Aš pažvelgiau į Gajų, kurio veidą buvo nutvieskusi santūri pasitenkinimo šypsena. Atrodė, kad Gajus galėjo pasiųsti kamuolį bet kur ir pakabinti jį reikiamame aukštyje būtent tada, kai reikia.

Nubėgęs ištraukiau kamuolį iš gervuogienojų ir grįžau pas kitus susirinkti prieš žaidimą nusimestų drabužių, o tuomet visi patraukėme atgal į namą. Buvo gražus vakaras. Įsitraukę į žaidimą futbolininkai nė nepastebėjo, kaip dangus patamsėjo, tapo mėlynai pilkšvas, o retos debesų draiskanos pasidarė juodos, lyg būtų apipiltos rašalu. Mums beeinant link Milhauzo — rekonstruoto vandens malūno, kuriame gyvenome, — virš miškelio, besidriekiančio šalia futbolo aikštės, ratus sukantys kovai kėlė nemenką triukšmą. Rytuose, už pusantros mylios, anapus ganyklos, buvo matyti ir netvarkingai išsibarstę pačiai Brodhilo mokyklai priklausantys pastatai.

Iki pat šios savaitės vakarais buvę labai užimti ir kartoję mūsų laukiančių egzaminų medžiagą, staiga tapome laisvi ir turėjome laiko susiburti draugėn žaisti futbolo. Beveik visi O ir A lygio egzaminai buvo išlaikyti. Man tebuvo likęs vienas matematikos rašomasis darbas, tad mano smegenys tikrai nusipelnė poilsio. Po trijų savaičių mano gyvenimas Brodhile turėjo baigtis. Maratono atkarpa, kurią pradėjo naujai į mokyklą atėjęs trylikametis berniukas, o baigė aštuoniolikos sulaukęs suaugęs vyras, jau buvo praeitis. Tuo metu jaučiau apmaudą, kad visa tai baigėsi.

Pasivijau Torsteną ir Gajų.

— Puikus perdavimas, — tariau.

Gajus tik gūžtelėjo pečiais:

— Į tavo galvą sunku nepataikyti, Deivai.

Išsirikiavę vienas greta kito mes kelias minutes žingsniavome mūsų namo link kaimo keliuku.

— Neseniai šnekėjau su savo tėvu, — prabilo Torstenas. Torstenas Šolenbergas buvo vokietis, aukštas vaikinas trumpai ir tvarkingai kirptais plaukais, jo tėvui priklausė visą Europą apraizgęs žurnalus leidžiančių leidyklų tinklas. — Jis nori, kad per vasarą padirbėčiau jo biure. Hamburge.

— Ką? Juk tai — tiesiog nežmoniška, — pasipiktino Gajus. — Po tokių sunkių egzaminų ir visa kita?

— Žinau. Be to, rugsėjo mėnesį jau išvažiuoju į Floridą, į koledžą. Aš nusipelniau atostogų.

— Ką gi, tai į Prancūziją nevažiuosi?

— Atrodo, kad ne.

— Po galais, juk tai — tikra nesąmonė! Ar negali tėvui tiesiog pasakyti, kad paliktų tave ramybėje? Tau aštuoniolika. Tu jau suaugęs. Jis negali tavęs versti daryti to, ko tu pats nenori.

— Gajau, tu juk buvai sutikęs mano tėvą. Jis gali daryti viską, kas tik jam patinka.

Aš žingsniavau greta jų ir nepratariau nė žodžio. Tą vasarą mano tėvai ir vėl planavo išsinuomoti namelį ant ratų ir važiuoti į Devoną. Ir jie tikėjosi, kad vyksiu drauge. Tikriausiai taip ir bus. Namelyje ant ratų buvo gana ankšta, bet, tiesą sakant, aš mėgau leisti laiką su savo tėvais, o ir Devone man patiko. Mėgau kartu su tėvu žingsniuoti per viržiais apaugusią dykynę. Jis man irgi pasiūlė vasarą padirbėti jo biure — nedidelėje statybos bendrovėje, kurios būstinė buvo Nortamptonšyro prekybos miestelyje. Tėvas pasiūlė man mokėti šešiasdešimt svarų per savaitę. Ketinau jo pasiūlymą priimti. Man reikėjo pinigų.

Bet Gajui ir Torstenui apie tai nenorėjau nė užsiminti.

Brodhilo mokykla buvo ypatinga. Tai buvo viena brangiausių privačių vidurinių mokyklų visoje Anglijoje, galinti pasiūlyti puikias mokymosi sąlygas. Be to, kai kuriems mokiniams ji mokėdavo stipendiją, ir ją skiriant būdavo atsižvelgiama ne vien tik į sugebėjimą mokytis. Man stipendija buvo skirta už gerą mokymąsi, bet, pavyzdžiui, Filas, mūsų vartininkas, buvo puikus violončelininkas, kilęs iš Svonsio. Žinojau, kad Gajaus tėvas už sūnaus mokslą moka visą reikalaujamą sumą, nors Gajus buvo geras futbolininkas, be to, puikiai žaidė kriketą ir tenisą, tad tikrai būtų galėjęs gauti stipendiją už savo sportinius gebėjimus. Torstenas už mokslą tikriausiai mokėjo dvigubai daugiau.

Kaip tik dėl to į šią mokyklą susirinkusių mokinių grupė buvo gana eklektiška: čia mokėsi ir labai turtingų, ir kur kas kuklesnes pajamas gaunančių tėvų atžalos, čia buvo ir ypač talentingų jaunuolių, ir, galima sakyti, beraščių, ir tarptautinėje arenoje pasižymėjusių plaukikų, ir koncertų salėse spėjusių pagarsėti pianistų. Suprantama, čia mokėsi ir nemažai tinginių, chuliganų, veltėdžių ir taisyklių laužytojų. Daug kas rūkė ir vartojo alkoholį. Kartais pasirodydavo ir dar griežčiau draudžiamų stimuliantų. Tačiau, nors mokykloje kartu mokėsi vaikinai ir merginos, dėl tam tikrų priežasčių seksas buvo gana retas reiškinys.

Aš taip iki galo ir nesupratau kodėl. Keletą kartų ir pats mėginau šią padėtį pakeisti, bet nieko iš to neišėjo. Žinoma, seksą draudė ir mokyklos taisyklės, bet, atrodo, šiam apribojimui pritarė ir patys mokiniai. Galų gale aš susikūriau šį reiškinį paaiškinančią teoriją, kuri tam tikra prasme tarsi papildė Groučo Markso aforizmą, girdi, jis nenorįs priklausyti jokiam klubui, kuris jį priimtų ir laikytų savo nariu. Mokykloje egzistavo griežta ir aiškiai apibrėžta vaikinų ir merginų hierarchija. Todėl bet kuris mokinys, nerizikuodamas prarasti savigarbos ir orumo, negalėjo leisti, kad kas nors jį pamatytų vaikštant su priešingos lyties atstovu, susiklosčiusioje hierarchijoje užimančiu tą pačią ar žemesnę vietą. Mes visi turėjome bendrauti su žmonėmis, toje hierarchijoje užimančiais aukštesnę padėtį negu mūsų pačių. Tai reiškė, jog devyniasdešimt devyniems procentams mokinių teko nusivilti, o tie, kurie sudarė likusį procentą, dėl savo pasirinkimo turėjo nuolat drovėtis.