Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Na, taip. Bet tai ir buvo numatyta verslo plane.

— O kada tikitės pradėti gauti pelno?

— Ne anksčiau kaip po trejų metų.

— Po trejų metų? Vadinasi, ne anksčiau, kaip 2001-aisiais? — pasitikslino Tonis, ir jo veidu nuslinko pašaipėlė.

— Tikriausiai 2002-aisiais, — atsakiau.

— Tokiam ilgam laiko tarpui mums neužteks lėšų.

— Ne, — sutikau, stengdamasis neprarasti kantrybės. — Turime pritraukti papildomo kapitalo.

— Mums reiks papildomų lėšų, kad galėtume pradėti prekybą internetu, — pridūrė Gajus.

— Visa tai numatyta verslo plane, — pritariau jam ir aš.

— Ir iš kurgi jūs išpešite tų lėšų? — pasiteiravo Tonis.

— Tiesą sakant, kai ką jau sugalvojome, — tarė Gajus.

— Tikrai?

— Taip, — patvirtinau aš. — Jau keli mėnesiai deramės su investicijų bendrove „Orchestra Ventures“. Jie susipažino su mūsų veikla ir jiems patinka tai, ką darome. Jie nori investuoti dešimt milijonų svarų. Šitų pinigų pakaks finansuoti mūsų plėtrai ir sulaukti kitų finansinių metų.

Tonis nustebęs kilstelėjo antakius:

— Dešimt milijonų, ką? O ko jie už tuos dešimt milijonų prašo?

— Čia viskas surašyta, — paaiškinau ir perdaviau sutarties kopijas Toniui ir Hoilui.

Sutarties projekte buvo išdėstytos sąlygos, kuriomis „Orchestra Ventures“ sutiko investuoti į mūsų bendrovę. Šis projektas buvo kelias dienas trukusių įtemptų derybų rezultatas.

Tonis paskubomis permetė akimis dokumentą. Paskui švystelėjo lapus ant stalo.

— Šlamštas, — mestelėjo jis. Jo mėlynos akys dvelkė šalčiu. Garsiojo Džourdano žavesio neliko nė ženklo. — Iš to, ką čia perskaičiau, atrodo, kad mano, kaip akcininko, dalis nuo aštuoniasdešimties procentų sumažėja iki dvidešimties.

— Teisybė, — patvirtinau aš. — Šiaip ar taip, jie pakloja dešimt milijonų svarų. Jūs investavote tik du.

— Bet įmonei tiesiogiai vadovaujanti grupė savo dvidešimt procentų išlaiko. Ar „Orchestra Ventures“ tikisi, kad dalį savo akcijų perleisiu jums?

— Na, ne visai taip...

— Bet galutinis rezultatas bus būtent toks, argi ne?

— Taip, manau, kad taip, — patvirtinau aš.

— Bet kodėl, po velnių, jie mano, kad aš turėčiau su tuo sutikti?

— Jiems atrodo, jog mums reikia pakankamai didelės akcijų dalies, kad turėtume reikiamą paskatą veikti.

— Tikrai? — išgirdęs šią mintį Tonis nė nemanė slėpti savo paniekos. — Bet tai aš paklojau krūvą grynųjų, kai atslinkote pas mane jų maldaudami. Kai jau buvote aplakstę visus kitus, ir niekas nebuvo pasiryžęs jūsų paremti. Aš nusipelnau apčiuopiamo pelno.

— Jūs gausite pelno, — atsiliepiau aš.

— O „Ninetyminutes“ turės finansavimą, kuris leis mums pereiti prie kitos veiklos pakopos ir dar toliau, — tarė Gajus.

Tonis atsilošė savo krėsle ir sunėrė ant krūtinės rankas:

— Juk jūs, vaikinai, visiškai nieko apie tai nenutuokiate, ar ne?

Jei Tonis norėjo mane suerzinti, jam tai beveik pavyko. Ir vis dėlto įstengiau susitvardyti.

— Kodėl? — išspaudžiau pro sukąstus dantis.

— Nes viską atiduodate pirmam pasitaikiusiam sukčiui, kuris nori jus paremti. Žinoma, jeigu tas sukčius esu aš pats, tuomet — nieko tokio. Bet tik ne tada, kai imate gvieštis mano akcijų dalies.

— Tai ką gi tu siūlai? — pasiteiravo Gajus.

— Išplėskite veiklą, — atsakė Tonis. — Raskite papildomo kapitalo ir investuokite jį į įmonę. Paskui panaudokite tuos pinigus plėtrai. Be to, ne pro šalį būtų dar ir pasiskolinti.

— Bet mes neturime tiek daug laiko! — šoko prieštarauti Gajus. — Jeigu norime tapti šios srities lyderiais, grynųjų mums reikia nedelsiant. O po pusmečio — dar didesnės sumos.

— Bet juk nemanote, kad tokiomis sąlygomis jums pavyks gauti pinigų, ar ne?

— Tai iš kur jūs siūlote mums gauti lėšų? — paklausiau aš.

— Iš odos.

— Iš odos?

— Taigi, iš nuogos odos. Na, žinote... Iš nuotraukų, kuriose moterys nufotografuotos be drabužių. Na, kartais — ir vyrai.

Aš krūptelėjau.

Bet Tonis nekreipė į mane dėmesio ir kalbėjo toliau:

— Praeitą savaitę atsitiktinai sutikau seną savo draugą dar iš tų laikų, kai prekiavau nekilnojamuoju turtu. Džo Petrelį. Gudrus vyrukas. Pinigus užuodžia iš tolo, — visuomet suuosdavo. Jis man kartoja, kad internete pinigų galima užsidirbti tik iš odos.

Aš irgi buvau apie tai girdėjęs. Bet man ši mintis nepatiko.

— Žmonės į savo kredito korteles susišluoja krūvas pinigų rodydami savo klientams nešvankias nuotraukas, — tęsė savo mintį Tonis. — Tai — tarsi licencija spausdinti pinigus.

— Nesuprantu, ką visa tai turi bendra su mumis, — tarė Gajus.

Bet aš neabejojau, kad jis tai puikiai supranta.

— Juk tai kuo puikiausiai dera, — paaiškino Tonis. — Prisivilioji klientus futbolu, o paskui apsuki jiems galvą nuorodomis į pornografinį tinklalapį. Džo gali supažindinti mus su vyrukais, su kuriais jis tvarko šituos reikalus Los Andžele.

Mudu su Gajumi sėdėjome apstulbę, netikėdami savo ausimis.

— Ką tu manai, Patrikai? — paklausė Tonis.

— Puiki mintis, — atsiliepė Hoilas. — Tie nuostoliai neduoda man ramybės. Turime kažko imtis, kad daugiau jų nepatirtume. Čia kamuolys, ten irgi... kamuoliukai. Puikus derinys, — patenkintas, kad rado tokį tinkamą palyginimą, jis trumpai, bet garsiai sukikeno, žemo balso dundenimas akimirką suvirpino net jo plačius pečius.

Hoilas buvo įspūdingo stoto, nutukęs, kelis pagurklius užsiauginęs vyras, o jo kakta dabar žliaugė prakaitas. Jo linksmumas ir mėginimas juokauti, rodos, tik dar labiau pabrėžė šio pasiūlymo nepadorumą.

— Jei savo svetainėje imsime siūlyti pornografiją, mes niekada nepritrauksime rimtų investuotojų, — mėginau priešintis.

— Mums jų ir nereiks, — atrėmė Tonis. — Turėsime į valias savo pinigų, kuriuos galėsime išleisti kur panorėję. Gajau, ką tu apie tai manai?

Ir mūsų visų akys nukrypo į Gajų. Mintyse maldavau, kad jam pavyktų sugalvoti tinkamą atsakymą. Švelniai tariant, nejutau nė menkiausio noro skaičiuoti įmokas iš kredito kortelės, priklausančios kažkokiam pasigailėtinam vyrui, prisipumpavusiam savo kompiuterį pornografinių nuotraukų, — kad ir kokią krūvą pinigų savo sąskaitoje jis turėtų.

Gajus rūsčiai pažvelgė į Tonį. Tai buvo šaltas ir nuožmus žvilgsnis, jam trūko meilės ar bent jau pagarbos, kurią sūnus turėtų jausti savo tėvui. Galimas daiktas, jog Gajus buvo įniršęs, bet tvardėsi. Tai buvo žvilgsnis žmogaus, besistengiančio tinkamai įvertinti savo priešą, prisiminti visas jo silpnąsias vietas, pasverti visas galimybes ir pasirinkti geriausią.

Pagaliau Gajus prabilo.

— Pradėkime nuo pradžių, — tarė jis. — Kai sugalvojau įkurti šią bendrovę, pirmiausia norėjau, kad tai būtų pats geriausias futbolui skirtas tinklalapis visoje Europoje. Jei mums pavyks šį tikslą įgyvendinti, turint omenyje dabartinę jo vertę, mūsų tinklalapis bus vertas šimtų milijonų. Ir tai — daug svarbiau negu keli šimtai tūkstančių pelno ar nuostolių. Suprantu, kad nuoroda į pornografijos puslapį padėtų mums prasimanyti lėšų, — Gajus grįžtelėjo į savo tėvą ir vos linktelėjo galva, — bet pradėjus tokią veiklą mums būtų gerokai sunkiau pasiekti užsibrėžtą tikslą. Sąsajos su pornografija nublokštų mūsų interneto svetainę į patį rinkos dugną, ji įgytų pigaus ir prasto tinklalapio reputaciją. Tad nemanau, kad mums vertėtų tai daryti. Bus geriau, jei pasistengsime pritraukti investicijų iš šalies.