Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Pavyzdžiui, iš „Orchestra Ventures“?

— Taip.

— Iš tos mulkių šutvės, besigviešiančios gerokos mano akcijų dalies?

— Toni, — įsiterpiau aš, — galų gale jums teks mažesnis gabalėlis, bet pats pyragas bus didesnis, ir...

— Liaukis grūdęs man į galvą tas nesąmones apie obuolių pyragą, — kaip kirviu nukirto Tonis. — Prekiaudamas nekilnojamuoju turtu šitą patarimą girdėjau tuzinus kartų, bet visada numodavau į jį ranka. Ir žinai ką, Gajau? — dabar jis kalbėjo su savo sūnumi, o jo balsas tapo griežtas. Aš šiame pokalbyje jau nedalyvavau. — Aš visuomet pačiupdavau pyragą. Visą pyragą. Ir dėl to tapau turtingas. Atrodo, tai yra pamoka, kurią tau dar reikia išmokti.

— Vadinasi, tu „Orchestra Ventures“ pasiūlymą atmeti? — paklausė Gajus, iš visų jėgų stengdamasis, kad jo tonas išliktų ramus. Ir jam tai pavyko.

— Ne tik atmetu. Sakau tau — noriu, kad susisiektum su Džo Petreliu ir išsiaiškintum, kuo jis užsiima ir kaip tai daro. Visa tai mes aptarsime kitą mėnesį valdybos posėdyje. O jei reiks, ir anksčiau.

Taigi viskas pasisuko gerokai blogiau negu tikėjomės. Mes žinojome, jog Tonis nebus patenkintas sužinojęs, kad jo turimų akcijų dalis sumažėja, bet nesitikėjome, kad jis bandys mums primesti naują įmonės veiklos strategiją. Ir dar tokią purviną.

— Tai — mano įmonė, — nuleistu balsu pratarė Gajus, — ir aš sprendžiu, kaip mes pasielgsime.

— Klysti, — atrėžė Tonis. — Man priklauso aštuoniasdešimt procentų įmonės akcijų. Tai aš sprendžiu, ką ir kaip daryti. O tu — vykdai.

Gajus pažvelgė į mane. Jo akys liepsnojo pykčiu.

— Tai nepriimtina, — pratarė jis.

Tonis atlaikė į jį įbestą sūnaus žvilgsnį:

— Bus taip, kaip pasakiau.

Staiga įsivyravo tyla, kuri, rodės, tęsis visą amžinybę. Mudu su Hoilu nenuleidome akių nuo tų dviejų vyrų. Šiame pokalbyje mums vietos nebuvo. Ir išsiaiškinti jie stengėsi kur kas daugiau, — toli gražu ne vien tai, kas vadovauja „Ninetyminutes“ įmonei.

Pagaliau Gajus lėtai, tarsi viską gerai apgalvojęs, užmerkė akis. Bet čia pat giliai atsiduso ir vėl atsimerkė.

— Tokiu atveju aš išeinu.

— Ką?! — šūktelėjau, nespėjęs net pamėginti susitvardyti.

— Atleisk, Deivai. Neturiu kitos išeities. Aš tvirtai pasiryžęs siekti, kad „Ninetyminutes“ taptų geriausia futbolo svetaine visoje Europoje. Jei neįliesime naujo kapitalo, pasiekti šį tikslą mums nepavyks. Būsime tik dar viena ypač nešvankų įvaizdį turinti interneto svetainė.

— Svetainė, kuri duos pelno, — įsiterpė Tonis.

— Jei atvirai, man tai nė kiek nerūpi, — atsakė Gajus.

Tonis apsvarstė tai, ką išgirdo, ir tarė:

— Būtent šitai, Gajau, ir yra tavo bėda. Bet manau, kad turėtum apsigalvoti.

— O man atrodo, kad tai tu turėtum pakeisti nuomonę, — nenusileido Gajus...

— Iki ketvirtadienio būsiu Londone, — pasakė Tonis. — Iki ketvirtadienio ryto duodu tau laiko apsispręsti. Ką gi, ponai, posėdis baigtas.

„Ninetyminutes“ biuras buvo įsikūręs vienoje iš ramių Klerkenvelio gatvelių, ketvirtajame rekonstruoto pastato, kuriame anksčiau veikė metalo apdirbimo įmonė, aukšte. Čia pat, kitoje gatvės pusėje, buvo „Jeruzalės“ užeiga. Vakarais ji paprastai būdavo sausakimša ir pilna žmonių, bet dabar, ankstyvą popietę, čia dar buvo tuščia ir nelabai jauku. Gajus atnešė alaus: pintą karčiojo man ir butelį čekiško sau.

— Šunsnukis, — purtydamas galvą burbtelėjo jis.

— Jis dar apsigalvos, — pratariau aš.

— Ne, neapsigalvos.

— Turės apsigalvoti. Jis negali vadovauti „Ninetyminutes“ įmonei vienas, be tavęs.

— Jis tikrai ką nors sugalvos.

— Juk turi būti koks nors būdas viską sutvarkyti, — nenusileidau aš. — Tikriausiai galėtume pasiekti bent šiokį tokį kompromisą.

— Galbūt, — sutiko Gajus. — Šį mėnesį gal ir pavyktų. Bet kitą mėnesį ir vėl viskas prasidės iš pradžių. Jis vėl pažers minčių apie tai, kaip turėtų būti vadovaujama „Ninetyminutes“, puikiausiai žinodamas, kad man tos idėjos nepatiks. Dienelę kitą jis palaikys jas nelyginant masalą pakabinęs man panosėje, o paskui jėga privers jas įgyvendinti. Kad parodytų, kas čia gudresnis. Kas geresnis verslininkas. Kas čia vyriausias ir turi daugiausia galių, — Gajus siurbtelėjo alaus. — Ar su savo tėvu žaisdavai žaidimą „Gyvatėlės ir kopėtėlės“?

— Nežinau. Tikriausiai žaisdavau.

— Ir kas laimėdavo?

— Nepamenu. Ko gero, aš. O gal tėvas. Nežinau.

— O aš su savo tėvu dažnai žaisdavau „Gyvatėles ir kopėtėles“, ir jis visuomet laimėdavo. Tuomet buvau ketverių, ir mane tai tikrai piktino. Dar labiau ėmiau pykti tuomet, kai paaugau ir supratau, jog šiame žaidime viską lemia atsitiktinumas. Jei nori išlošti kiekvieną kartą, neišvengiamai turi sukčiauti. Kaip apgailėtina, kai tėvas turi sukčiauti, norėdamas laimėti prieš savo keturmetį sūnų, — Gajus įsmeigė akis į priešais jį stovinčio alaus butelio etiketę, tarsi ten būtų užrašytas atsakymas. — Žinojau, kad paimti jo pinigus buvo klaida.

— Neturėjome iš ko rinktis.

— Atrodo, kad ne, — atsiduso Gajus.

Jis sėdėjo sudribęs prie savo alaus butelio, jo žvilgsnis atrodė rūškanas, — galima sakyti, netgi beviltiškai niūrus, o gyvybingumo ir energijos, kurie per kelis pastaruosius mėnesius buvo nuolatiniai jo palydovai, neliko nė ženklo. Nuo Gajaus sklido pesimizmo aura, gadinanti nuotaiką ir man. Ir šis pokytis mane baugino.

Per pastaruosius kelis mėnesius mudu su Gajumi daug ko patyrėme. Dirbome neskaičiuodami valandų, dirbome vakarais, naktimis, savaitgaliais. Mes tiek daug pasiekėme. Tai, kad per tokį trumpą laiką mūsų svetainė atsirado internete, buvo tikras stebuklas. Mes drauge ieškojome rėmėjų. Drauge suformavome visiškai šiam reikalui atsidavusią komandą. Man šis užsiėmimas labai patiko. Be to, per tą laiką daug ką sužinojau tiek apie save, tiek apie Gajų. Ir nenorėjau, kad dabar visa baigtųsi.

— Turime jį kaip nors įveikti, Gajau. Mes per daug ir per ilgai dirbome, kad leistume, jog viskas štai šitaip baigtųsi. O mūsų planai įtraukti į savo tinklalapį didžiausias Europos šalių futbolo lygas? O mūsų ketinimai pradėti prekybą internetu? O dešimt milijonų svarų, kuriuos ant stalo paklojo „Orchestra“? Dar vakar degei noru veikti labiau nei bet kuris kitas iš mūsų.

— Žinau. Vakar aš elgiausi taip, tarsi „Ninetyminutes“ įmonė priklausytų man. Nekreipiau dėmesio nei į savo tėvą, nei į šiandien turėjusį įvykti posėdį, — tiesiog apsimečiau, tarsi visa tai neegzistuotų. Bet aš apgaudinėjau pats save. Visa tai egzistuoja. Ir aš daugiau negaliu slėptis nuo tikrovės.

— Mums ir anksčiau yra tekę susidurti su kliūtimis, bet tu niekada nenuleisdavai rankų. Visuomet sugalvodavai, kaip jas peršokti, pralįsti pro jas arba apeiti. Jei būčiau buvęs vienas, jau seniai būčiau pasidavęs, juk žinai.

Gajus nusišypsojo.

— Aš iš tavęs daug ko išmokau, — tęsiau. — Išmokau tavimi tikėti. Ir nesakyk man, kad suklydau.

Gajus tik gūžtelėjo pečiais ir pratarė:

— Atleisk.

— Ar tai todėl, kad jis tavo tėvas? Jei tai būtų kas nors kitas, tu taip paprastai į padus nedėtum.

— Aš nededu į padus! — užsiplieskė Gajus, bet tuoj pat vėl susitvardė. — Ne, tu teisus. Visa tai dėl to, kad jis mano tėvas. Aš jį pažįstu. Jis tvirtai pasiryžęs „Ninetyminutes“ valdyti taip, kad aš pralaimėčiau, o jis triumfuotų. Ir jo rankose — visi koziriai. Kaip visada.