Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Jis pamatė mane.

— Deivai...

Aš priklaupiau šalia Gajaus.

— Ar Klerė sveika? — paklausė jis.

Pakėliau galvą ir apsižvalgiau. Ji stovėjo keliais jardais toliau, visa išbalusi, delnu užsidengusi burną.

— Taip. Tu ją išgelbėjai.

— O Ouvenas? Kaip laikosi Ouvenas?

— Nežinau.

Gajus pabandė kažką pasakyti, bet neįstengė, tik užsikosėjo. Pro lūpų kraštelį pliūptelėjo kraujas.

— Laikykis, — pratariau aš. — Greitoji pagalba jau važiuoja.

— Ar negali sužinoti? Kaip ten Ouvenas? — jo balsas buvo labai tylus, veikiau primenantis šnabždesį.

Vėl pakėliau akis. Šalia mūsų, stengdamasis atgauti kvapą, stovėjo Spedingas, o jo drabužiai vis dar buvo aptaškyti Ouveno krauju. Aš pažvelgiau į jį ir klausiamai kilstelėjau antakius. Jis pasitraukė šiek tiek į šalį ir su kažkuo trumpai pasišnekėjo per radijo stotelę. Po kelių sekundžių jis susirado mano žvilgsnį ir papurtė galvą.

Aš vėl įbedžiau akis į Gajų. Jis Spedingo nematė.

— Viskas gerai, — pasakiau. — Jis išsikapstys.

Gajus šyptelėjo. Tiksliau sakant, — pabandė nusišypsoti. Paskui užsikosėjo. Vėl pliūptelėjo kraujas. Dar kartą užsikosėjo ir staiga nurimo.

Ingrida tyliai verkė. Apkabinau ją ir stipriai priglaudžiau prie savęs. Žiūrėdamas, kaip greitosios pagalbos medikai uždengia jo kūną ir deda jį ant neštuvų, supratau, kad paskutinėmis Gajaus gyvenimo valandomis aš juo pasitikėjau.

Ir jis manęs nenuvylė.

41

2000-ųjų lapkritis, po šešių mėnesių, Meiferas, Londonas

Dvidešimt šešerių metų buvęs investicijų banko darbuotojas baigė savo bendrovės pristatymą įmantriu sakiniu ir atsisėdo, nekantriai laukdamas atsiliepimų. Aš žvilgtelėjau į Klerę. Šį mėnesį tai buvo jau trečiasis pasiūlymas investuoti į bevielio interneto paslaugas teikiančią bendrovę ir, reikia pasakyti, pats prasčiausias. Klerė vos pastebimai kilstelėjo antakį ir šitaip davė man ženklą, jog visiškai pritaria mano pateiktam įmonės vertinimui. Nenorėdami pasirodyti nemandagūs, mes uždavėme dviem bendrovei atstovavusiems vyrukams kelis klausimus, o tada išprašėme juos lauk.

— Mes niekada nebuvome tokie beviltiški, ar ne, Klere? — paklausiau jos mums grįžtant į nedidelį kabinetą, kuriame kartu dirbome.

Klerė nusijuokė:

— Ne, tokie beviltiški tikrai nebuvote. Bet, palyginti su tais pusgalviais, kurie mūsų bendrovę buvo apgulę prieš metus, šiedu vyrukai — tikri genijai.

Interneto bendrovių burbulas sprogo, bet investicijomis užsiimantys verslininkai išliko ir dirbo toliau. Vienoje iš tokių investicijų bendrovių dabar dirbau ir aš. Čia man patiko: pagaliau radau darbą, kur reikėjo mano — finansų analitiko — sugebėjimų, o kartkartėmis galėjau netgi surizikuoti. „Orchestra Ventures“ veikla buvo pelninga, ir tokią jos sėkmę iš dalies lėmė vienas iš Henrio sudarytų sandorių, būtent investicijos į kavinių tinklą, kurį neseniai už kelias dešimtis milijonų dolerių perpirko viena tarptautinė korporacija. Taigi Henris vis dar buvo „Orchestra Ventures“ dalininkas; tiesiog nuostabu, kiek daug investicijų bendrovės vadovai gali atleisti žmogui, kuris uždirba jiems pinigų.

Sėdėjau prie savo rašomojo stalo ir, spoksodamas į kompiuterio monitoriaus ekraną, prisiminiau, kaip mes patys bandėme sudominti „Orchestrą“, kad ji investuotų į mūsų įmonę. Paskui įsijungiau internetą ir surinkau adresą www.ninetyminutes.com. Netrukus ekrane išniro jau pažįstamas burbulais nusėtas titulinis svetainės puslapis, nors viename iš jų, tiesa, buvo įrašyti žodžiai „Geriausia Europoje futbolo svetainė“. Aš šyptelėjau. Finansuojama „Champion Starsat“ bendrovės ir turėdama tokius žurnalistus kaip Gazas ir tokią redaktorę kaip Ingrida, „Ninetyminutes“ be vargo ir galutinai sutriuškino visus savo konkurentus. Žinoma, mažmeninės prekybos teko atsisakyti, be to, visoje svetainėje buvo pilna nuorodų į „Champion Starsat“ bendrovės padalinius, bet Gajus turbūt vis tiek būtų buvęs patenkintas. Džiaugiausi, kad Meidenui pavyko įkalbėti Ingridą pasilikti. Aš vis dar labai dažnai su ja matydavausi. Tai mane irgi džiugino.

Teisinis mechanizmas sukosi lėtai, girgždėdamas, bet Mel teismas artėjo. Savo noru į bylos nagrinėjimą eiti neketinau, bet nujaučiau, jog vis tiek būsiu ten pakviestas liudyti, nors tikrai neturėjau nė menkiausio noro. Slapčia vyliausi, kad ji pati prisipažins kalta.

Gajus ilsėjosi šalia savo tėvo ir brolio vieno iš Londono priemiesčių kapinėse, tačiau man atrodė, kad pagaliau jis iš jų išsivadavo. Visus trisdešimt dvejus metus, kol buvo gyvas, jis kovojo pats su savimi norėdamas įrodyti, kad gyvenime gali šį tą pasiekti. Ir pasiekė: kaip tik į didžiausią pasiekimą aš dabar ir žvelgiau.

Nuo to laiko, kai jis mirė, gal jau šimtąjį kartą pajutau, kaip visu mano kūnu nusirito liūdesio banga.

Staiga man pasirodė, kad girdžiu jo balsą, šnibždantį man į ausį: „Tęsk toliau, Deivai!“

Tylomis šyptelėjau. Porą kartų paspaudžiau pelės klavišą ir išėjau iš „Ninetyminutes“ svetainės. Ir tęsiau savo darbus toliau.

Autoriaus pastaba

Nė vienas iš šiame romane vaizduojamų veikėjų neatitinka jokio realiai gyvenančio žmogaus. Per pastaruosius kelerius metus buvo įkurta tokia daugybė naujų interneto bendrovių, kad sugalvoti įmonės pavadinimą, kurio niekas ir niekada nebuvo panaudojęs, buvo tiesiog neįmanoma. Nors čia minimos ir kelios tikrai egzistuojančios bendrovės, knygoje joms skirtas tik epizodinis vaidmuo, o visų kitų pavadinimai, pavyzdžiui, „Ninetyminutes“, „Goaldigger“, „Babyloves“, „Lastrest“, „Sick As A Parrot“, „Orchestra Ventures“, „Bloomfield Weiss“, „Howles Marriott“, „Coward Turner“, „Leipziger Gumey Kroheim“, „Champion Starsat“ ar „Midland Mercia TV“, yra vien autoriaus fantazijos vaisius.

Rašant šią knygą man talkino daugybė žmonių. Ir vis dėlto ypač norėčiau padėkoti Vilui Muirhedui iš „Sportev“, Seonai Saufem ir jos kolegoms iš televizijos pokalbių laidos „Temtalk“, Eldarui Tuviui iš įmonės „Mailroud“, bendrovės „Amadeus“ darbuotojai Anei Glouver ir jos kolegoms, taip pat — Tobiui Vailui, Piteriui Morisui, Timui Boterilui, Troelsui Henriksenui, Solui Keimbridžui, Dagiui Martsonui, Džonatanui Keipui, Ričardui Horvudui, Saimonui Peterikui, mano agentei Kerolei Bleik ir mano leidėjams Beverlei Kazins bei Tomui Veldonui.

Šis romanas dedikuotas Hju Peitonui, patyrusiam ir labai atsakingam pilotui. Aš jo labai pasiilgstu.

Maiklas Ridpatas 2002-ųjų rugsėjis, Londonas

Išnašos

Neišverčiamas žodžių žaismas: plg. pranc. une gosse ir angl. a goose - žąsis.

„Gal senjorita norėtų dar truputi?“ (port.)

„Taip, prašyčiau. Dabar jau pakaks. Ačiū.“ (port.)

„Nėra už ką.“ (port.)

„Piktas kaip širšė“ (angl.).

„Prašau?“ (pranc.)

„Na?“ (pranc.)

„Nušaukkąnors.com“ (angl.)

„www.ištaškyksausmegenis.co.uk“ (angl.)