Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Visą ketvirtadienį — dieną, kai baigėsi nustatytas terminas, — praleidau namie iš nekantrumo tiesiog lipdamas sienomis. Vakare, aštuntą valandą, paskambino Ingrida.

— Aš išeinu.

— Ką? Maniau, pasiliksi iki pat vidurnakčio. O gal Gajus pasidavė?

— Ne. Bet jis mums visiems liepė eiti namo.

— Kas atsitiko?

— Aš tau paskui paaiškinsiu.

Po pusvalandžio susitikome, ir ji man viską papasakojo.

— Šiandien rytą pas mus atvyko „Mercia Metro“ televizijos bendrovės atstovai: generalinis ir finansų direktoriai. Gajus parodė jiems mūsų biurą, ir jie, be jokios abejonės, pasiūlymu susidomėjo. Paskui prasidėjo kalbos apie sinergiją interneto erdvę ir panašius tik profesionalams įkandamus dalykus. Paskui visi susėdome prie stalo pasikalbėti apie sandorį. Bet svečiams neatrodė, jog būtų įmanoma dabar iš karto pateikti besąlygišką pasiūlymą. Jie pareiškė pirma turį surinkti reikiamą medžiagą įvertinti padėtį, paprašyti, kad viską peržiūrėtųjų buhalteris, sušaukti bendrovės valdybos posėdį ir dar dievaižin ką nuveikti. Gajus šoko įrodinėti, esą tai visai nebūtina, o tuomet Mel pareiškė, kad pakaktų ir preliminaraus pasiūlymo. Šiaip ar taip, „Champion Starsat“ pasiūlymas irgi yra tik preliminarus, tad jei „Mercia Metro“ pateiks savąjį, lygiai tokį pat, tik geresnį, „Ninetyminutes“ valdyba šį klausimą turės svarstyti iš naujo.

— Kokią kainą pasiūlė naujieji investuotojai?

— Sandoris įvertintas dvidešimt dviem milijonais svarų. Bet „Mercia Metro“ nenupirktų visos įmonės. Iš šios sumos aštuonis milijonus jie nori investuoti į mūsų bendrovę ir tapti akcininkais, bet ne kontrolinio paketo savininkais. Ir toliau pirmuoju smuiku griežtų Gajus. Įmonės strategija ir toliau liktų tokia, kokia buvo: visuotinis augimas.

— Kaip manai, ar „Mercia Metro“ užkibs?

— Ne, nemanau, kad yra bent menkiausia galimybė. Tiesa, generaliniam direktoriui šitas sandoris patiko, bet finansų direktorius buvo skeptiškai nusiteikęs dėl kai kurių praktinių dalykų, ir jo argumentai tikrai svarūs. Be to, įtariu, jie vis tiek turės sušaukti valdybos posėdį, nes pasiūlymas turi būti oficialiai patvirtintas, ir labai jau mažai tikėtina, kad jie spės tai padaryti šiandien dar prieš vidurnaktį.

— Vadinasi, viskas baigta?

— Tik ne Gajui. Jis vis dar mano, kad „Mercia Metro“ suspės. Jis netgi suorganizavo pasitarimą telefonu su Klere Dagias ir Dereku Silvermanu ir derėjosi, ar nepakaktų jam gauti tik preliminaraus pasiūlymo. Tą pokalbį aš pati girdėjau.

— Ar jie sutiko?

— Dieve mano, aišku ne! Silvermanas pareiškė, jog dabar, kai bendrovė atsidūrusi tokioje padėtyje, negalima lengva ranka atsisakyti solidaus pasiūlymo ir laukti kito, dėl kurio nėra jokių garantijų. O Klerė laikėsi tvirtai kaip uola: pasiūlymas turi būti tvirtas, joks kitoks netinka.

— Lengva jai kalbėti...

— Taigi. Bet iš jos balso neatrodė, kad ji dėl to labai džiaugtųsi.

— Ką turi galvoje?

— Juk pažįsti Klerę. Ji visuomet atrodo santūri ir susitvardžiusi. Bet šiandien pajutau, kad ji nervinga ir įsitempusi. Labai įsitempusi. Netgi, sakyčiau, įsibaiminusi.

— Tikrai? Gal bendrovėje „Orchestra“ yra kokių kitų bėdų. Pamenu, kai buvau su Klere susitikęs, ji irgi atrodė susinervinusi. Kalbėjo apie kažkokius slaptus ginklus...

— Gali būti ir taip. Šiaip ar taip, vargu ar verta tikėtis, kad ji apsigalvos.

— O tu? Ką pasakei tu?

— Aš balsavau taip, kaip norėjo Gajus.

— Bet tik dėl akių, ar ne?

— Iš dalies taip. Bet turiu pripažinti, kad man patiktų, jei prisišnekintume „Mercia Metro“ televizijos bendrovę, jie taptų tik paprastais akcininkais, o „Ninetyminutes“ ir toliau galėtų plėstis.

— Žinoma, tai būtų puiku, — pritariau aš. — Bet taip nebus. Juk pati sakei, kad iš interneto kažin kiek neuždirbsi. Dabar mums pasitaikė proga susigrąžinti savo investuotas lėšas ir pasitraukti. Ir kitos tokios progos vargu ar sulauksime.

Ingrida atsiduso:

— Žinoma, tu teisus. Bet man vis tiek gaila Gajaus. Vis dėlto jis drąsus vyrukas. Jis kaunasi iki galo.

— Tai kas dabar bus?

— Lauksime. Gajus visiems liepė eiti namo, sakė, jog tęsti pradėtus darbus dabar jau nėra prasmės. Žmonės norėjo likti biure, bet jis užsispyrė. Man susidarė įspūdis, kad kai išmuš vidurnaktis, „Ninetyminutes“ biure jis nori būti vienas.

— Keista...

— Taigi.

— O kaip jis elgėsi? Ar vis dar buvo nusiteikęs ryžtingai?

— Atrodė, kad laikosi įsikibęs bendrovės kaip koks maniakas. Bent jau kol neužgeso paskutinė viltis.

— O kai vilties nebeliks?

Ingridą nukrėtė šiurpas.

— Kas žino, ko jis tada imsis? — pratarė ji.

Kažkas paskambino į duris. Nuėjęs atidariau jas. Prie slenksčio stovėjo Klerė. Išmušta iš vėžių Klerė. Jos plaukai buvo susitaršę, jos žalios akys, paprastai tokios ramios ir šaltos, dabar atrodė paklaikusios, o veidas — įraudęs.

Pakviečiau ją užeiti ir palydėjau į svetainę. Pamačiusi Ingridą, ji iš nuostabos išpūtė akis.

— Nesijaudinkite. Mudu su Ingrida — draugai, — paaiškinau, tą akimirką visai nesukdamas sau galvos dėl galimos mano ištartų žodžių potekstės. Galų gale, juk tai buvo tiesa.

Klerė ėmė žvilgčioti tai į mane, tai į Ingridą. Ingrida, norėdama ją nuraminti, nusišypsojo.

— Na, gerai, — pripažinusi jai naują faktą, tarė Klerė. — Man reikia su jumis pasikalbėti.

Ji visa drebėjo.

— Sėskitės. Gal norėtumėte ko nors išgerti? Gal puodelį arbatos? O gal — stiklą viskio?

Klerė klestelėjo ant sofos.

— Ne, ačiū, — padėkojo. Paskui skubriai šyptelėjo. — Nors šlakelis viskio gal ir nepakenktų.

Aš padaviau jai stiklą. Viskio šliūkštelėjau negailėdamas, o vandens — tik šlakelį.

Ji siurbtelėjo geroką gurkšnį gėrimo.

— Ačiū, — ir susiraukė: matyt, nesitikėjo, kad gėrimas toks stiprus. Klerės rankos vis dar drebėjo. — Man reikia jūsų pagalbos. Henris pasiūlė man pasikalbėti su jumis.

— Henris? — nustebau ir man pasidarė įdomu, apie ką ji ketina su manimi šnekėtis. Bet po akimirkos viską supratau. — Jums kažkas grasino, ar ne?

Klerė tylomis linktelėjo, o tada pratarė:

— Jau du kartus.

— Kas konkrečiai atsitiko?

— Vakar gavau štai šitą, — ji padavė man A4 formato lapą, sulenktą į tris dalis, kad tilptų į standartinį oficialiai korespondencijai skirtą voką.

Išskleidžiau jį ir perskaičiau:

Kaip jums žinoma, „Ninetyminutes“ iš“ Champion Starsat“ bendrovės gavo preliminarų pasiūlymą išpirkti jos akcijas ir perimti įmonės valdymą. Turite šį pasiūlymą atmesti ir toliau tęsti derybas su kitais galimais investuotojais. Be to, kol bus rastas kitas investuotojas, privalote suteikti „Ninetyminutes“ bendrovei milijono svarų paskolą.

Jei iki ketvirtadienio vidurnakčio neatmesite minėto pasiūlymo, mirsite. Jūsų kolega Henris Brotonas-Džounsas balandžio mėnesį irgi gavo panašų laišką. Jis apsisprendė teisingai. Jūs irgi turėtumėte pasielgti taip pat.

Beje, jei kreipsitės į policiją ar į trečiuosius asmenis, taip p at mirsite.

Laiškas nebuvo pasirašytas. Kaip ir buvo galima tikėtis, jis buvo atspausdintas kompiuteriu, bet parašytas šiek tiek kitokiu šriftu nei tas, kurį gavo Henris.

Žvelgdama man per petį laišką perskaitė ir Ingrida.

— Dieve mano... — sušnabždėjo ji.

— Ar parodėte laišką Henriui?

— Taip, — atsakė Klerė. — Niekšelis man papasakojo viską, kas nutiko jam ir jo šeimai. Tiesiog galvoje netelpa, kad jis leido perimti visus „Ninetyminutes“ reikalus ir manęs neįspėjo. Bailys...