Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Kad taptum sėkmingai dirbančiu verslininku, vien tik vaizduotės ir vizijos maža, Gajau, — atkirtau aš. — Kartkartėmis turi apsižvalgyti aplink ir sugebėti pamatyti, kas ten vyksta. Per kelis pastaruosius mėnesius verslo pasaulyje kai kas pasikeitė. Pasirodė, kad internetas — ne ta sritis, kur galima uždirbti krūvas pinigų. Aš tai suprantu. Tai supranta ir gudresni investuotojai. O jei tu šito nematai, esi pats kaltas.

— Dieve mano, Mel, tu su juo pasikalbėk. Aš negaliu, — burbtelėjo Gajus.

Ir Mel vėl prabilo:

— Deividai, aš įteikiu tau raštą, kuriuo esi įpareigojamas parduoti turimas „Ninetyminutes“ akcijas mūsų įmonei už tokią kainą, kokia buvo nominali jų vertė.

— Ką? Parduoti? Kodėl?

— Nes tu būsi pašalintas iš įmonės valdybos „turint tam priežastį“.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, kad perdavei konfidencialią informaciją kitai bendrovei, kuri ją panaudojo prieš „Ninetyminutes“, ir Gajus turi priežastį pašalinti tave iš valdybos. Pagal su tavimi pasirašytą sutartį, esant tokioms aplinkybėms, „Ninetyminutes“ turi teisę pareikalauti, kad parduotum jai savo turimas akcijas nominalia kaina. Beje, ta kaina — vienas pensas už akciją.

— Vienas pensas?

— Vadinasi, gausi penkiasdešimt tūkstančių pensų, — paaiškino Gajus.

— Bet juk tai — juokinga. Su „Champion Starsat“ vadovybe kalbėjausi tik po to, kai Gajus mane atleido.

— Dirbdamas „Ninetyminutes“ įmonėje tu rinkai konfidencialią informaciją ketindamas panaudoti ją prieš šią bendrovę.

— Nesąmonė! Jūs negalite šito įrodyti.

— Ak, tikrai? — sarkastiškai šyptelėjo Mel.

— Tikrai. Aš pasisamdysiu advokatą.

— Žiūrėk, kad būtų geras.

— Nesijaudink, toks ir bus, — aš pakilau nuo kėdės. — Tu tempi „Ninetyminutes“ į dugną, Gajau, ir tai, kad nuleisi kraujo man, išgelbėti įmonės tau nepadės.

Išėjau iš pastato netverdamas pykčiu. Gajus negali taip paprastai pasiglemžti mano investuotų penkiasdešimties tūkstančių svarų numetęs man vos penkis šimtus. Tai būtų labai nesąžininga.

Kai viską ramiai apmąsčiau, supratau, kad iš tikrųjų Mel su Gajum neturi jokių įrodymų, jokių argumentų. Juodu tik bando mane įbauginti arba įsiutinti. Arba ir įbauginti, ir įsiutinti. Bet aš nueisiu ir pasisamdysiu advokatą.

Mel visu šiuo spektakliu aiškiai mėgavosi. Ji sėdėjo ten, kur visada norėjo sėdėti, — šalia Gajaus. Ingrida buvo teisi: Mel buvo įsijautusi į senos, geros ir patikimos mano patarėjos vaidmenį, ir jis jai labai patiko. Mudu su Mel visada atsidurdavome vienoje barikadų pusėje. Ir man buvo labai liūdna matyti, kad dabar ji perėjo į priešingą stovyklą. Tačiau jeigu jau tapau Gajaus priešu, tai ir ji man daugiau ne draugė, — tai aš irgi aiškiai suvokiau.

Susitikau su Ingrida priešpiečių netoli Beikerio gatvės, kavinėje vos už poros metro stotelių nuo Faringdono. Nenorėjome rizikuoti ir netikėtai susitikti ką nors iš „Ninetyminutes“ darbuotojų. Aš jai papasakojau apie Mel su Gajumi ir paklausiau, kaip praėjo įmonės valdybos posėdis.

— Atmosfera buvo slogi, — paaiškino Ingrida. — Po pokalbio su tavimi Gajus buvo itin prastai nusiteikęs. Pradėjome nuo rezoliucijos, kuria tu pašalinamas iš direktoriaus pareigų. Tai turėjo būti tik formalumas, bet Gajus vis nesiliovė taškęsis seilėmis ir aiškinęs, koks tu išdavikas. Silvermanui teko jį nuraminti, kad galėtume susikaupti ir apsvarstyti „Champion Starsat“ pasiūlymą.

— Ar Klerė posėdyje irgi buvo?

— O taip. Posėdyje buvome keturiese: Gajus, Silvermanas, Klerė ir aš. Tiesa, jame dalyvavo ir Mel. Mat ji — bendrovės teisininkė.

— Na, ir kaip viskas klostėsi toliau?

— Silvermanas atskleidė mums siūlomo sandorio detales. „Champion Starsat“ siūlo aštuoniolika milijonų grynaisiais už visą „Ninetyminutes“ bendrovę ir už teisę ją tvarkyti savo nuožiūra. Gajus, jei tik nori, gali likti, bet jų planas — integruoti „ninetyminutes.com“ į jau esamą jų interneto verslą. Pasiūlymas galioja dar visą ketvirtadienį, iki vidurnakčio.

— Visą ketvirtadienį iki vidurnakčio? Vadinasi, tik dvi dienas!

— Taigi. Meidenas spaudžia kaip reikiant.

— Ar valdyba pasiūlymą priims?

— Gajus išrėžė aistringą kalbą ir ragino mus likti nepriklausomus. Visus Gajaus pateiktus argumentus esi girdėjęs ir anksčiau, bet kalbėjo jis tikrai įtaigiai. Paskui Mel ėmė blusinėti „Champions Starsat“ pasiūlymą ir ieškoti jame trūkumų bei spragų. Bet Klerė į tokias pastangas tik ranka numojo; ji pareiškė, kad pasiūlymas atviras ir sąžiningas ir kad nėra jokio pagrindo juo abejoti. Tarp jos ir Mel įsiplieskė tikras karas. Silvermanui teko atvesti jas į protą. Klerė, žinoma, laimėjo. O Mel turėjo prikąsti liežuvį.

— Vadinasi, „Orchestra“ linkusi pasiūlymą priimti?

— Taip.

— Valio! O ką sako Silvermanas?

— Juk pats žinai, kokia yra su „Orchestra“ pasirašyta akcininku sutartis. Tokiais atvejais kaip šis jie turi lemiamą balsą. Silvermanas tai žino, todėl iš karto palaikė Klerę.

— O kaip balsavai tu?

— Aš susilaikiau, — šypsodamasi pareiškė Ingrida. — Man atrodė, kad tokiomis aplinkybėmis geriausia susilaikyti.

— Taigi pasiūlymą jie nusprendė priimti, ar ne?

— Ne visai. Jie nutarė iki penktadienio dar leisti Gajui ieškoti investuotojo. Jeigu iki ketvirtadienio vakaro jis turės tvirtą raštu išdėstytą ir su investuotoju pasirašytą ketinimų sutartį, valdyba šį „Champion Starsat“ pasiūlymą svarstys iš naujo. Jei ne, jie pasiūlymą priims.

— Jam nepavyks rasti investuotojo, argi ne?

Ingrida tik gūžtelėjo pečiais.

— Niekada neskubėk Gajaus nuvertinti, — tarė ji. — Šiandien po pietų jis išvažiavo į Birmingamą susitikti su „Mercia Metro“ televizijos bendrovės atstovais. Jie įsitikinęs, kad ir jiems, ir mums tai būtų puikus sandoris.

Ingrida buvo teisi: Gajaus niekada nederėjo nuvertinti. Ir vis dėlto pajutau didžiulį palengvėjimą. Atrodo, savo investuotus pinigus pavyks išgelbėti. O svarbiausia, — ir mano tėvas nepraras nė penso. Ir, ko gero, pasirodys, kad aš buvau teisus. Žinoma, Gajus patirs skaudų pralaimėjimą, bet po šį rytą įvykusio susitikimo dėl jo nesėkmės visai nesukau sau galvos. Jei atvirai, jaučiausi patenkintas. Džiaugiausi ir dėl mūsų darbuotojų, ypač dėl Gazo, kurio sukurta svetainė gyvuos toliau.

Išėję iš kavinės, mudu pasukome atgal į metro stotį Beikerio gatvėje. Kai sustojome ir ėmėme laukti, kada galėsime pereiti gatvę, Ingrida trumpam nusigręžė pasitikrinti maršruto ir staiga sugriebė man už rankos.

— Dieve mano!

— Kas?

— Žiūrėk!

Aš apsižvalgiau. Mums už nugarų, atsilikusi nuo mūsų maždaug per dvidešimt jardų, buvo matyti stambaus vaikino, vilkinčio firminius „Ninetyminutes“ marškinėlius, užsimaukšlinusio tokią pačią beisbolo kepuraitę ir šaligatviu nerangiai pėdinančio mūsų link, figūra. Ouvenas.

Jis stabtelėjo ir įsmeigė į mudu akis, bet jo veido išraiška nė kiek nepasikeitė. Merilbouno keliu pamačiau mūsų link važiuojantį laisvą taksi. Mostelėjau ranka, spygtelėjo stabdžiai ir automobilis sustojo. Nieko nelaukęs, įstūmiau Ingridą į vidų.

Paskui atsigręžiau norėdamas dar kartą pažvelgti į Ouveną.

Bet jis jau buvo dingęs.

39

Anė Gleizer pasirodė esanti nedidukė, vietoje nenustygstanti, maždaug trisdešimties metų moteris, vilkinti angliško stiliaus kostiumėlį ir nešiojanti „Hermes“ šalį. Skliautuotame naujojo „Coward Turner“ įmonės pastato fojė jau iš tolo išgirdau ją artinantis: jos aukštakulniai garsiai kaukšėjo į akmens plokščių grindis, o ji pati persikreipusi vilko dokumentų prikimštą portfelį. Nors ir ne itin patogiai, mudu įsitaisėme ant oda apmuštų suolų, savo forma primenančių pusiau perpjautą rąstą, kurie, matyt, buvo skirti šios didžiulės teisines paslaugas teikiančios įmonės lankytojams.