Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Šį rytą Gajaus nuotaika buvo labiau subjurusi nei paprastai. Neabejoju, kad jis stengiasi elgtis taip, tarsi manęs biure išvis nebūtų, bet gal jis apskritai nemato aplink esančių žmonių? Na, kad ir kaip ten būtų, aš ėmiau ir paklausiau jį apie Torsteną. Gajus labai susierzino, nudėbė mane ir pareiškė šitą reikalą tvarkysiąs pats. Tada prirėmiau jį prie sienos ir pareiškiau turinti teisę žinoti, ar Torstenas sutiko pervesti pinigus, ar ne, — galų gale esu viena iš įmonės direktorių. Jis pripažino, kad Torstenas apsigalvojo ir neinvestuos.

— O ką aš tau sakiau? Vadinasi, Torsteno tėvas investuoti nesutiko?

— Torstenas Gajui šito nepripažino, bet Gajus ir pats suprato, kaip buvo iš tikrųjų. Ir baisiausiai įsiuto. Akimirką net pamaniau, kad nulėkęs į oro uostą sės į lėktuvą, nuskris į Hamburgą ir savo rankomis Torsteną nudės.

— Nekalbėk taip, — pratariau aš.

— Kodėl?

— Juk žinai kodėl. Tonis Džourdanas žuvo. Aš atsidūriau ligoninėje. Henrio šeimai buvo grasinama. Pastaruoju metu kaišioti pagalius į „Ninetyminutes“ ratus darosi pavojinga.

Ingridą net šiurpas nukrėtė.

— Tu teisus. Atsiprašau. Gajus niekur neišskrido, be to, užbėgdama tau už akių noriu pasakyti, kad ir Ouvenas visą dieną praleido biure.

— Ar Meidenas paskambino Silvermanui?

— Manau, kad turėjo paskambinti. Maždaug per priešpiečius Silvermanas pasirodė biure, juodu su Gajumi užsidarė posėdžių kabinete ir praleido ten porą valandų.

— Ar Gajus tau pasakojo, apie ką jie kalbėjosi?

— Ne. Aš jo dar paklausiau, ar yra kas nors, apie ką aš turėčiau žinoti. Jis man pasakė tik tiek, kad rytoj iš pat ryto šaukiamas įmonės valdybos posėdis. Mat Klerė šiandien išvykusi į Lidsą ar kažkokį kitą miestą. Ir dar jis sakė, jog per posėdį bus patvirtintas sprendimas pašalinti tave iš direktoriaus pareigų. Bet neabejoju, kad bus svarstoma ir dar kažkas.

— Meidenas pateikė pasiūlymą.

— Atrodo, kad taip.

— Įdomu, ką pasakys valdybos nariai...

Antradienis buvo tikras pragaras. Dienai besibaigiant laukimas tapo tiesiog nepakeliamas. Kelias valandas praleidau bandydamas išsiaiškinti, kas suvažinėjo Tonį Džourdaną, bet į priekį beveik nepasistūmėjau. Sprendžiant iš man žinomų aplinkybių, tai galėjo padaryti ir Gajus. Galbūt susitikęs ir pasikalbėjęs su Ane Gleizer pagaliau galėsiu pralaužti ledus, bet iki to susitikimo dar buvo likusi visa para. Mudu su Ingrida buvome nusprendę susitikti per priešpiečius, kad ji galėtų man papasakoti, kaip vyko valdybos posėdis, bet jau devintą valandą ryto aš tiesiog nesitvėriau savo kailyje. Kaip tik ketinau išeiti iš buto ir truputį pasivaikščioti, tik staiga suskambo telefonas. Tai buvo Mišelė.

— Labas, Mišele. Kaip sekasi?

— Gerai, — atsakė ji. Bet jaučiau, kad ji visa įsitempusi. O Mišelė tikrai nebuvo iš tų sekretorių, kurias lengva išmušti iš vėžių. — Turiu tau perduoti žinutę nuo Gajaus.

— Tikrai?

— Taip. Jis nori su tavimi pasimatyti dar šįryt. Dešimtą valandą. Ar galėsi?

— Gerai, — atsakiau. Mane pagavo smalsumas. Be to, man reikėjo kokios nors veiklos. — Netrukus būsiu.

— Jis pageidavo susitikti su tavimi „Howles Marriott“ kontoroje.

Tai man buvo tikra staigmena. Bet pamaniau, jog dabar, kai Gajaus nuotaika tikrai bjauri, jis nori, kad nuo Britono gavės laikyčiausi kuo toliau.

— Gerai. Nuvažiuosiu ten.

„Howles Marriott“ biurai buvo įsikūrę tirštai apgyventame kvartale, kur šaligatviai buvo siaurutėliai, — ankštame plote tarp Čanserio skersgatvio ir Flito gatvės. Kadaise kaip tik šių gatvių labirintą aprašė Čarlzas Dikensas, bet vienas prie kito čia besiglaudusius aptriušusius namus jau seniai su žeme sulygino bombos ir buldozeriai, o jų vietoje iškilo raudonų plytų pastatai, vitrinos veidrodiniais stiklais ir išgrįsti šaligatviai. Beveik pačiame Londono centre tokia ramybė kėlė man šiurpą.

Palaukiau priimamajame. Šiame biure buvau lankęsis kelis tuzinus kartų, ir paprastai Mel nusileisdavo žemyn manęs sutikti. Bet — ne šį kartą. Šiandien į Mel kabinetą mane palydėjo jos sekretorė.

Kartu su ja buvo ir Gajus. Pamatęs Mel, aš jai nusišypsojau. Klaida.

— Prašom sėstis, — tarė ji, o jos balsas buvo neatpažįstamai pasikeitęs, — toks šaltas ir dalykiškas.

Atsisėdau prie nedidelio pasitarimams skirto stalo, ant kurio mudu su Mel anksčiau ne kartą buvome paskleidę savo popierius. Ji sėdėjo šalia Gajaus, atsigręžusi į mane.

Gajus žvelgė į mane priešiškai. Man pasirodė, jog per pastarąsias kelias dienas jis labai suseno, jo veide buvusios raukšlės įsirėžė gerokai giliau. Kaktą irgi vagojo susirūpinimo raukšlės. Po akimis pastebėjau susimetusius maišelius.

Galų gale visa ši padėtis ėmė veikti ir jį.

— Sveikas, Gajau, — pratariau aš.

Jis nieko man neatsakė. Aš atsisėdau.

— Norime pasikalbėti su tavimi apie tai, kaip tu esi susijęs su iš anksto nesuderintu pasiūlymu, kurį „Ninetyminutes“ ką tik gavo iš „Champion Starsat“ įmonės, — pareiškė Mel.

— Suprantu.

— Ar neigsi, kad su jais kalbėjaisi? — Mel tonas buvo nešališkas, šaltas ir tikslus, buvo justi, jog prabilo tikra teisininkė.

— Ne, neneigsiu, — atsakiau trumpai ir aiškiai.

Gajus neištvėręs sušnypštė:

— Ir ką tu sau manei? Juk žinai, kad „Ninetyminutes“ parduočiau bet kam, tik ne „Champion Starsat“. Juk mes prieš porą mėnesių tai aptarėme. Tuomet valdyba balsavo ir nusprendė pasiųsti juos velniop.

— Apsilankiau pas juos kaip nepriklausomas įmonės akcininkas.

— Tu — vis dar vienas iš įmonės direktorių, — įsiterpė Mel. — Ir privalėjai vykdyti valdybos sprendimą.

— Bet praeitą savaitę Gajus mane atleido.

— Formaliai, kol įmonės valdybos posėdyje nebus priimtas sprendimas tave nušalinti, tu vis dar esi direktorius. O valdybos posėdžio dar nebuvo. Tiesa, pagal planą jis turėtų įvykti dar šiandien rytą, tik truputį vėliau.

— Kad ir kaip ten būtų, „Ninetyminutes“ bendrovei šis pasiūlymas — vienintelė išeitis. Kokią kainą pasiūlė „Champion Starsat“?

— Aštuoniolika milijonų svarų.

Aštuoniolika milijonų. Mintyse aš paskubomis peržvelgiau visus skaičius. Gavę tokią sumą, mes visi išneštume sveiką kailį ir išvengtume nuostolių: ir „Orchestra“, aš, Gajus, Ouvenas, Ingrida, ir mano tėvas. Tiesą sakant, būtume netgi šiek tiek uždirbę.

— Pasiūlymas visai neblogas.

— Sakai, neblogas?! Jis visai sumautas, blogesnio pasiūlymo nesu gavęs! Prieš du mėnesius šitas verslas buvo vertas dviejų šimtų milijonų svarų. Nuo to laiko jis dar išsiplėtė, ir ką gi? Dabar įmonė jau verta tik apgailėtinų aštuoniolikos milijonų? Net nežinau, kaip man šovė į galvą mintis paskirti tave įmonės finansų direktoriumi, Deivai. Dirbti su skaičiais tau tikrai nesiseka.

— Dirbti su skaičiais man sekasi kuo puikiausiai, — atšoviau. — Dar po dviejų savaičių „Ninetyminutes“ kaina bus lygiai nulis svarų. O aštuoniolika milijonų svarų yra lygiai aštuoniolika milijonų svarų daugiau už nulį.

Gajus susierzinęs atsiduso ir tarė:

— Man koktu tavęs klausytis. Pasirinkau tave verslo partneriu, nes maniau, jog esi žmogus, kuriuo galiu pasikliauti. Žmogus, kuriuo galiu pasitikėti. Maniau, tu supratai, kokia mūsų verslo vizija. Maniau, kad suvokei. Bet, pasirodo, tu lygiai toks pat netikėlis kaip ir visi kiti. Ir dar blogesnis. Tu išdavei mane, Deivai. Ir aš to nepamiršiu.

Jis užčiuopė mano skaudamą vietą ir, įbedęs pirštą, ėmė stipriai spausti. O aš buvau pasiryžęs nesileisti skaudinamas ar bent jau pasistengti nekreipti į tą skausmą dėmesio.