Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— O kas dabar? Nesuprantu.

Pakėliau akis į Ingridą. Pažadai, kuriuos kadaise daviau Gajui, dabar jau buvo nieko verti.

— Yra kai kas, ko tu apie Gajų nežinai, — pasakiau.

Ir aš jai papasakojau viską apie Ouveną, Dominyką, Abdulatifą ir Gajaus pastangas paslėpti siūlo galą. Be to, prisipažinau Ingridai ir dabar dar nežinąs, ar Tonį nužudė Gajus.

Ji atidžiai manęs klausėsi, — iš pradžių tarsi netikėdama savo ausimis, paskui aiškiai nustebusi ir pagaliau — apimta išgąsčio.

— Taigi matai, kad iš tikrųjų nė pats nežinau, koks tas mūsų Gajus, — baigiau savo pasakojimą. — Žinau tik tiek, kad jis melagis. Žinau, kad jo brolis žudo žmones. Bet nežinau, ar juos žudo ir Gajus. Netgi nežinau, ar „Ninetyminutes“ iki šiol dar nebankrutavo tik dėl to, kad Gajus suvažinėjo savo tėvą.

Ingrida susimąsčiusi siurbčiojo savo vyną.

— Dėl Ouveno tu gal ir teisus, bet Gajus?.. — pagaliau prabilo ji.

— Žinau, atrodo neįtikėtina. Anksčiau ir aš taip maniau. Bet jis — aktorius. Geras aktorius. Ir kas žino, ko jis gali griebtis, kai iškyla pavojus jo broliui ar „Ninetyminutes“ bendrovei, į kurią jis taip įsikibęs?

— Dieve mano... — papurtė galvą Ingrida. — Vis tiek negaliu patikėti.

— Man reikia sužinoti viską, kas susiję su Gajumi. Koks jis žmogus. Ir ar tai, kad darbui įmonėje paaukojau visus praeitus metus, apskritai ką nors reiškia.

— Tai ką dabar darysime? Juk negalime visko šitaip palikti?

— Tu gali, — pasakiau. — Jei atvirai, patarčiau taip ir padaryti.

— Nė nemanau, — pasipriešino Ingrida. — Mes viską išsiaiškinsime drauge.

Jau kelios savaitės jaučiausi draskomas labai prieštaringų emocijų, jausdavau tai viltį, tai neviltį, tai pyktį, tai susierzinimą. Jau ne pirma savaitė grūmiausi su savo jausmais, stengiausi kontroliuoti ir juos, ir „Ninetyminutes“. Šiame kare buvau vienas kaip pirštas. Jau maniau, kad pralaimėjau, bet dabar, kai man į pagalbą atėjo Ingrida, pamaniau, galbūt galų gale man vis dėlto pavyks pasiekti pergalę. Mudu teikėme vienas kitam paguodos, stiprybės ir, — tiesa, kol kas dar aiškiai nejuntamos, — vilties.

Vėliau mes nuėjome į čia pat už kampo įsikūrusį italų restoraną pavakarieniauti. Vėl gėrėme vyną. Svarstėme, ką mums daryti, kad išgelbėtume „Ninetyminutes“, ir ko imtis, kad galutinai išsiaiškintume, ką Gajus padarė ir ko ne. Bet vakarui įsibėgėjus mūsų pokalbis ėmė krypti visai kita vaga: kalbėjomės apie vienas kitą ir apie gyvenimą už „Ninetyminutes“ biuro sienų.

Kai išėjome iš restorano, Ingrida įsikibo man į parankę.

— Ar neprieštarausi, jei grįšiu pas tave? — paklausė ji.

— Ne, — atsakiau. — Jei atvirai, aš ir pats to noriu. Netgi labai.

37

Pabudau pajutęs, kad kažkas pirštais braukia man per šlaunį. Buvo pusė septintos ryto. Lovoje šalia manęs gulėjo Ingrida, o kadangi darbo neturėjau, tai ir skubėti nebuvo kur.

Aš apsiverčiau ant kito šono. Per plonas mano miegamojo lango užuolaidas skverbėsi saulės spinduliai, margindami Ingridos odą blyškios aukso spalvos dryželiais. Ji neabejotinai buvo iš tų moterų, kurios geriau atrodo rytą po kartu praleistos nakties.

— Labas rytas, — pratarė ji ir tingiai šyptelėjo.

— Labas rytas.

Jos ranka ėmė slysti mano kūnu aukštyn.

Po pusvalandžio aš nupėdinau į virtuvę išvirti kavos. Tokiu metu paprastai jau prausdavausi duše. Bet ne šiandien.

— Ar iš karto eisi į „Ninetyminutes“ biurą? — paklausiau.

— Nėra reikalo lėkti kaip akis išdegus. Pastarąsias kelias dienas Gajus visada vėluoja. Be to, man čia patinka, — Ingrida paėmė puodelį ir atsisėdo lovoje. Tada paragavo kavos ir susiraukė. — Fui! Koks bjaurus skonis. Jei nori, kad vėl pas tave ateičiau, tau teks pasistengti ir nupirkti padorios kavos.

— Ką tu sakai? Argi šita nėra „padori“?

— Čia — tikras šlamštas. Aš — brazile. Žinau, ką sakau.

— Taip ir maniau, kad būtų buvę geriau išvirti arbatos, — sumurmėjau.

Nors ir bambėdama, Ingrida vis dėlto dar kartą gurkštelėjo iš puodelio.

— Ką šiandien ketini veikti? — paklausė.

Ir ką gi aš ketinau veikti? Išsivadavęs iš „Ninetyminutes“ jungo jaučiau pagundą pirmąją savo laisvės dieną praleisti lovoje su Ingrida. Bet negalėjau.

— Pirmiausia susitiksiu su Dereku Silvermanu. Ir su Klere. Turiu juos įtikinti, kad viskas yra ne taip, kaip jiems nupasakojo Gajus. O tada dar kartą pamėginsiu susirasti Anę Gleizer. Šiandien ji jau turėtų būti darbe.

— Ir aš eisiu su tavimi pas Silvermaną, — pareiškė Ingrida. — Tik pirma užsuksiu į biurą ir pasakysiu Gajui, kad daugiau nedirbsiu.

— Ačiū. Man tikrai gali prireikti tavo pagalbos.

— Tau turėtų būti labai sunku, ar ne? — tarė ji.

— Ką turi omenyje?

— Sėdėti sudėjus rankas ir žiūrėti, kaip „Ninetyminutes“ ritasi į prarają.

— Na, tikiuosi, kad tą nuopuolį mums pavyks sustabdyti. Bet pasitraukus tau, jų laukia sunkūs laikai.

— Nieko tokio, Gazas kaip nors susitvarkys.

— O aš nebūčiau toks tikras, — galbūt Gazui ir pavyks išlaikyti svetainės turinį tokį, koks jis yra dabar, tačiau be Ingridos netrukus ims strigti visas tekstų rašymo ir redagavimo procesas. — Gal tau vertėtų pasilikti...

— Ką čia kalbi? Juk paaiškinau, kodėl nutariau išeiti.

— Taip. Ir aš viską puikiai suprantu. Patikėk, tavo parama man labai daug reiškia. Bet man dingtelėjo, kad mums bus naudingiau, jei ir toliau liksi dirbti „Ninetyminutes“. Įmonės popieriai ir taip jau prasti, o jei dar tu išeisi... Be to, mums būtų naudinga žinoti, kas vyksta įmonės viduje. Jei norime ištraukti ją iš krizės, turime veikti išvien. Tik aš — išėjęs iš bendrovės, o tu — ir toliau joje dirbdama.

— Juk tu nesitiki, kad dirbsiu ranka rankon su Gajumi, ar ne?

— Aišku, kad dirbsi. Bent jau kol kas. Kol pasieksime, kad Silvermanas ir „Orchestra“ mus išklausytų ir sužinotų mūsų požiūrį.

Ingrida toliau siurbčiojo kavą.

— Gal ir tikrai turėčiau pasilikti, — pagaliau sutiko ji. Ir iš karto suraukė antakius.

— Kas yra?

— Bet tai reiškia, kad tuojau pat turiu lėkti į darbą.

— Deja, taip.

Ji padėjo į šalį puodelį ir pasilenkė manęs pabučiuoti.

— Na, gal ne visai tuojau pat, — atsakiau.

Kai Ingrida išėjo, aš išsimaudžiau po dušu, apsivilkau kostiumą ir išvažiavau susitikti su Dereku Silvermanu į jo namus Čelsio rajone. Jis nusivedė mane į savo darbo kabinetą namo gilumoje, pro jo langus buvo matyti įsauliui augančių ir gausiai žydinčių daugiamečių gėlių lysvės. Silvermanas elgėsi labai mandagiai, netgi pasiūlė man puodelį kavos. Paaiškinau jam, kad, mano nuomone, „Ninetyminutes“ neturi kitos išeities, tik sumažinti išlaidas, ir kad Gajus mane atleisdamas suklydo. Silvermanas kantriai klausėsi ir, atrodo, mano požiūrį suprato. Bet jis buvo neperkalbamas.

— Gajus yra įsitikinęs, kad jam pavyks pritraukti daugiau lėšų. Jis įmonės generalinis direktorius. Nesu iš tų, kurie mano, jog kai tik reikalai ima strigti, pirmiausia reikia pavaryti generalinį direktorių. Jūs stumiate mane į nemalonią padėtį ir verčiate rinktis arba jus, arba jį. O aš neturiu kito pasirinkimo, tik palaikyti jį.

— Bet kartą mes jau pasitikėjome Torstenu Šolenbergu ir dėl to buvome patekę į didelę bėdą.

— Pirmadienio vakarą per vakarienę mes su Gajumi apie tai kalbėjomės. Jis sako, kad galima duoti devyniasdešimt procentų, jog sandoris tikrai bus sudarytas.