Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Aš giliai atsidusau ir tariau:

— Ir vis dėlto primygtinai reikalauju, kad tuojau pat sumažintume išlaidas.

Gajus pervėrė mane nuožmiu žvilgsniu, o jo veide aiškiai pamačiau nusivylimą, sumišusį su pykčiu.

— Sakai, primygtinai reikalauji?

— Taip. Primygtinai.

Jis giliai įkvėpė ir tėškė:

— Ką gi, gerai. Aš esu generalinis įmonės direktorius. Ir šiam planui nepritariu.

— Jei nesutiksi, pasikalbėsiu su Silvermanu, — nenusileidau aš. — Ir su Klere Dagias.

— Ar tu man grasini?

— Aš tik paaiškinau, kokių žygių imsiuos.

— Ką gi, kaip tik šiandien esu susitaręs su Silvermanu ir Klere drauge pavakarieniauti. Aš jiems perduosiu tavo nuomonę.

Aš net išsižiojau:

— Vakarienė? Tu man nieko apie tai neužsiminei.

— Man rodos, pats sakei, kad nenori veltis į reikalus, kuriais siekiama paspausti „Orchestrą“?

— Sakiau. Bet tu su jais ketini kalbėti ne vien tik apie investicijas, argi ne?

— Galbūt.

— Aš irgi noriu ten dalyvauti.

— Gaila, bet tavęs niekas nekvietė.

Aš mečiau į Gajų įniršio kupiną žvilgsnį. Jis man neliko skolingas.

— Rytoj rytą aš tau papasakosiu, ką sutarėme, — pašaipiai mestelėjo jis. — O dabar man jau metas. Manau, kad turiu kai ką atšvęsti ir kaip tik dabar ketinu tai padaryti. O tu geriau lik čia ir užsiimk sąvaržėlių inventorizavimu. Neabejoju, kad Eimė per daug jų naudoja.

Taip taręs, jis išėjo. Ir tą dieną į biurą jau negrįžo.

Ryte nekantriai laukiau jo biure. Gajus pasirodė tik dešimtą valandą. Jis atrodė siaubingai: nesiskutęs, paburkusiais paakiais, pavandenijusiomis, nieko nematančiomis akimis. Po bemiegės ūžavimo nakties pagirios Gajui būdavo vienas juokas. Tačiau praeitą naktį, matyt, net ir jis perlenkė lazdą. Neabejojau, kad vakarieniaudamas su Klere ir Dereku Silvermanu jis negalėjo labai nusilesti: matyt, kai šie išvažiavo namo, jis dar perėjo bent kelis barus.

— Na, kaip pavyko vakarienė?

— Klerė neapsigalvos, — burbtelėjo Gajus ir įsijungė kompiuterį. — Bet žinia apie Torsteną juos maloniai nustebino.

— Ar jis tau jau skambino?

— Dar ne. Duok jam truputį laiko.

— Hm... — aš susirinkau popierius, prie kurių taip ilgai sėdėjau, ir grįžau prie vakarykštės temos. — Norėčiau su tavimi išsamiau aptarti išlaidų mažinimo planą.

Gajus susikaupė ir nukreipė savo žvilgsnį į mane.

— Ak, taip. Aš irgi noriu su tavimi apie tai pasikalbėti.

— Aš čia atlikau kelis papildomus skaičiavimus...

— Liaukis pagaliau sukti galvą su tais savo skaičiais. Geriau pasišnekėkime apie tai, kas tikrai svarbu. Ar tu vis dar esi pasiryžęs uždaryti užsienio padalinius, atsisakyti mažmeninės prekybos ir atleisti dalį žurnalistų?

— Taip.

— Net suvokdamas, kad kurdami bendrovę kaip tik tokią veiklą ir planavome?

— Taip, — linktelėjau. — Kitos išeities tiesiog nėra.

— Ir niekas neprivers tavęs apsigalvoti?

— Niekas.

— Ar tikrai?

— Tikrai.

Gajus nutilo. Akimirką man pasirodė, kad jį slegia abejonės, galbūt — netgi liūdesys. Paskui jis, matyt, apsisprendė.

— Tu atleistas, — tyliai ištarė jis.

— Ką?

— Tu atleistas, — šį kartą jau tvirtesniu balsu pakartojo Gajus.

— Ką?! — aš apsižvalgiau aplink.

Niekas iš darbuotojų šių žodžių neišgirdo. „Ninetyminutes“ biure toliau virė darbas, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tiesiog negalėjau patikėti.

— Tu negali manęs atleisti.

— Žinoma, galiu. Aš — generalinis direktorius. Įmonės veiklos strategiją nustatau aš. Tu ką tik man patvirtinai, jog užsispyręs ketini imtis veiklos, kuri aiškiai tai strategijai prieštarauja. Tu nesileidai įkalbamas ir neapsigalvojai. Tu atleistas.

— Silvermanas tau šito neleis.

— Leis. Vakar vakare šį reikalą mes jau aptarėme.

— Ir jis sutiko? Ir Klerė tau pritarė?

Gajus tylomis linktelėjo. Mane apmulkino. Pergudravo ir išstūmė iš žaidimo. Negalėjau patikėti, kad Gajus gali būti toks įtaigus ir mokėti šitaip įtikinti žmones.

— Palauk, mums dar reikia apie tai pasikalbėti.

— Ką tik pasikalbėjome, — trumpą akimirką Gajaus žvilgsnis tapo švelnesnis. — Gal vis dėlto dar nori pamąstyti, ar tavo pasiūlymas buvo teisingas?

Ar aš to norėjau? Jei sutiksiu apie tai pamąstyti, jis manęs neatleis. Jei pamąstysiu, mūsų draugystė nežlugs.

Bet jau per toli buvau nužengęs. Gajus buvo neteisus. Sakiau jam tai daug kartų ir visa širdimi tikėjau tuo, ką sakau. Dabar trauktis negalėjau.

Aš papurčiau galvą.

— Mes išmokėsime tau mėnesio atlyginimo dydžio kompensaciją, — tarė Gajus. — Be to, paprašysiu Mel, kad ji parengtų nutarimą, kuriuo tu valdyboje neteksi direktoriaus pareigų. Bet siūlau, kad eitum namo jau dabar. Juk tau daugiau nėra prasmės čia trintis.

Jis buvo teisus, likti čia nebuvo jokios prasmės. Troškau kuo greičiau išeiti. Ir su niekuo nenorėjau atsisveikinti. Atsidariau savo dėžę ir susikroviau į ją kelis asmeninius daiktus. Paskui uždariau ją ir patraukiau durų link.

Pakeliui praėjau pro Ingridos rašomąjį stalą.

— Deividai! — pašaukė mane ji.

Aš sulėtinau žingsnį. Ji pasivijo mane ir ėmė žingsniuoti greta.

— Deividai. Kas atsitiko?

— Mane atleido.

— Ką?!

— Jis ką tik mane atleido.

— Jis negali šito padaryti.

— Ką tik padarė, — aš pažvelgiau į ją. Aš pralošiau „Ninetyminutes“ bendrovę Gajui. Tą akimirką norėjau žinoti, ar kartu praradau ir Ingridą. — Ar eini?

— Ką turi omenyje?

— Noriu žinoti, ar eisi? Su manimi?

— Pasišnekėsiu su Gajumi, — tarė Ingrida. — Aš dar priversiu jį apsigalvoti. Esu tikra, kad judu dar galite viską išsiaiškinti...

Aš apsigręžiau ir žengiau pro duris.

Parėjau namo. Darbo dienos popietę atsidūrusį namuose mane apėmė keistas jausmas. Krūtinėje putojo pyktis. Nuožmus nesuvaldomas pyktis.

Atsispyriau pagundai užsipilti akis alkoholiu ir, užuot grybštelėjęs butelį, dar kartą išėjau į miestą. Pasukau Kensingtono parko link ir nusprendžiau pasivaikščioti. Vaikščiojau ir mąsčiau.

Prisiminiau tą dieną, kai perskaičiau Gajaus parašytą „Ninetyminutes“ verslo planą ir nusprendžiau viską metęs imtis jį įgyvendinti; prisiminiau didžiulį palengvėjimą, kurį pajutau išėjęs iš „Gumey Kroheim“ investicijų banko; Gajaus entuziazmą, kai mums pavyko įkalbėti Gazą prisidėti prie mūsų; pirmąją mūsų darbo dieną naujajame biure Britono gatvėje; didžiulį jaudulį, kai internete pradėjo veikti mūsų sukurta svetainė; virpulį, kai pasirodė, kad ji turi didžiulį pasisekimą; prisiminiau tą neprilygstamą pasididžiavimo jausmą, kad mums pavyko tiek daug pasiekti, nors pradėjome nuo nulio.

Popietė buvo šilta, šiemet, bent jau kol kas, pati šilčiausia. Susiradau suolelį pavėsyje ir atsisėdau. Pro mane šnekėdamasi ir ginčydamasi praklegėjo gausi italų turistų šeimyna. Praeidami jie nubaidė voverę, kurią ant gretimo suolelio įsitaisiusi senyvo amžiaus ponia bandė prisivilioti duonos gabalėliu. Staiga susierzinusi ji susiraukė, bet paskui vėl ištiesė ranką, kurioje laikė duonos gabalėlį, ir ėmė švelniai pliaukšėti liežuviu kviesdama žvėrelį. Šiaip ar taip, ji turėjo visą dieną.

Kur atsirado spraga, kur mes suklydome? Žinoma, kai kurie įvykiai, netgi, galima sakyti, didžioji jų dalis, neturėjo nieko bendra su Gajumi ir manimi. Mes negalėjome jų pakreipti kita linkme. Mums tiesiog nepasisekė, kad akcijų rinka patyrė krachą kaip tik prieš mums susirandant keturiasdešimt milijonų norintį pakloti investuotoją, o ne tuoj po sandorio sudarymo. Mums nepasisekė, kad interneto rinka irgi pasirodė esanti nepaprastai įnoringa. Bet mudu su Gajumi, dirbdami išvien, galėjome tas problemas išspręsti. Ir netgi jei mums nebūtų pasisekę, vis dėlto žlugimas nebūtų atrodęs toks baisus, jei į bedugnę būtume kritę drauge.