Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Bet... — aš akimirką padvejojau, o tuomet nusprendžiau iškloti viską iki galo. — „Ninetyminutes“ ir anksčiau yra atsidūrusi labai panašioje padėtyje. Pernai, kai Gajus susiginčijo su savo tėvu ir atsistatydino iš savo pareigų.

— Ir kas iš to?

— Na, po kelių dienų Tonis Džourdanas buvo nužudytas.

— Bet juk tai buvo kažkoks atsitiktinis vairuotojas, pabėgęs iš įvykio vietos, argi ne? — pareiškė Silvermanas.

— Galbūt. Policija taip ir neišsiaiškino, kas tai padarė.

— Tai ką konkrečiai tuo norite pasakyti, Deividai?

Iš tiesų, ką konkrečiai aš norėjau tuo pasakyti? Gal apkaltinti Gajų nužudžius savo tėvą? Jei užsiminsiu apie tai Silvermanui, kelio atgal jau nebus. Be to, neturėjau įrodymų. Net jei būčiau išdėstęs savo įtarimus, ko būčiau galėjęs tikėtis iš Silvermano? Kad pakeis savo nuomonę mano naudai? Atleis Gajų, nes galbūt jis yra žudikas? Ne. Tai būtų nesąžininga. Ir ne tik nesąžininga, — tai būtų neteisinga.

— Nieko, Derekai. Nieko. Ačiū, kad radote laiko mane priimti.

Silvermanas palydėjo mane iki durų ir išleisdamas tarė:

— Man labai gaila, kad pajutote turįs pasitraukti iš bendrovės. Tai, kiek daug per pastaruosius metus jūs prisidėjote prie „Ninetyminutes“ suklestėjimo, man padarė didžiulį įspūdį. Man pačiam liūdniausia yra matyti, kaip neišlaikiusi išorės spaudimo puiki komanda po truputį ima byrėti.

Norėjau jam paprieštarauti, pasakyti, kad aš pats visai nenorėjau išeiti iš darbo, kad ne aš, o Gajus jautė didžiulę įtampą, bet staiga suvokiau, jog nėra prasmės. Gajus jau buvo spėjęs įtikinti jį priešingai. Taigi aš išėjau.

Vos atsidūręs gatvėje išsitraukiau savo mobilųjį telefoną ir surinkau bendrovės „Orchestra“ numerį. Klerė Dagias, kad ir labai nenoriai, vis dėlto sutiko po valandos priimti mane savo biure. Bet įspėjo, kad galės man skirti tik dešimt minučių, — tik tiek, kiek truks pertrauka tarp numatytų susitikimų.

Investicijų bendrovės darbuotojas mane palydėjo į konferencijų salę, kurioje pralaukiau visą pusvalandį, kol pagaliau pasirodė Klerė. Ji atrodė labai nervinga.

— Atsiprašau, — tarė ji. — Investuotojams dabar, atrodo, ne patys geriausi laikai. Vos spėji numalšinti vieną gaisrą, žiūrėk, jau įsiplieskė kitas, — ji žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį. — Deja, aš jau vėluoju į kitą susitikimą. Turiu tik penkias minutes.

— Gerai, — atsiliepiau aš. — Turbūt girdėjote, kad išėjau iš „Ninetyminutes“?

— Taip. Gajus man viską papasakojo.

— Ar jis jums paaiškino, kodėl mane atleido?

— Jis sakė, kad norėjote drastiškai apkarpyti išlaidas ir imti taupyti turimas lėšas. Taip pat jis tvirtino radęs dar vieną investuotoją, tad galįs plėsti verslą.

— Nieko jis dar nerado.

— Na, jis sako, kad rado. Ir aš turiu juo tikėti.

— Tas žmogus — senas mūsų abiejų draugas, mes visi kartu mokėmės vidurinėje mokykloje. Vieną kartą jis mus jau nuvylė. Ir neabejoju, kad dabar tą pačią kiaulystę iškrės antrą kartą.

Klerė trumpam susimąstė. Škotiška jos savitvarda ir ryžtingumas tą rytą buvo gerokai aptirpę. Ji suraukė antakius ir sumurmėjo:

— Gajus kalbėjo visai kitaip...

— Žinau.

Klerė kelias sekundes padvejojo, o tada pasakė:

— Klausykite, aš kalbėjausi su valdybos pirmininku. Man labai gaila jūsų netekti, bet Dereku Silvermanu aš pasitikiu. Mūsų žmonės pažįsta jį jau daug metų, ir jeigu jis nori dirbti kartu su Gajumi, mes jo nuomonei pritarsime.

— Gal vis dėlto dar apsigalvosite?

Klerės veidas akimirksniu tapo griežtas.

— Mes jau nusprendėme. O dabar aš iš tiesų turiu eiti. Ar pats rasite išėjimą?

Ir aš dar kartą atsidūriau ant šaligatvio.

Grįžęs namo, paskambinau Anei Gleizer į Paryžių. Ji jau buvo grįžusi iš savo kelionės ir dirbo. Nusprendžiau, kad man reikia pasikalbėti su ja akis į akį. Jeigu ji žino kokią nors esminę smulkmeną, susijusią su Gajumi ir tuo vakaru, kai žuvo Tonis, telefonu tos smulkmenos aš iš jos niekada neišpešiu. Buvau pasiryžęs vykti į Paryžių ir su ja pasikalbėti, bet pasirodė, jog po savaitės Anė pati atvyks į Londoną, kur jos laukia dalykinis susitikimas, ir prieš tą susitikimą ji maloniai sutiko pusvalandį skirti man.

Kitas skambutis buvo kur kas nemalonesnis. Mano tėvas tokiu laiku buvo darbe: prekybinėje miesto dalyje įsikūrusios statybos bendrovės biure. Iš pradžių mudu persimetėme keliais sakiniais apie visai nereikšmingus dalykus, o tada tėvas man uždavė klausimą, kurio aš ir bijojau.

— Kaip laikosi „Ninetyminutes“?

— Turiu blogų naujienų, — niūriai pratariau.

— O ne! Visas šitas reikalas palengva ima priminti pasivažinėjimą geležinkeliuku atrakcionų parke, ar ne? Kad ir kokios blogos būtų naujienos, neabejoju, kad tu rasi išeitį ir bendrovė atsities.

— Tik ne šį kartą tėti.

— Hm...

— Mudu su Gajumi susipykome. Jis mane atleido.

— Dieve brangus. Ar jis turi teisę taip pasielgti?

— Deja, turi.

— O Viešpatie! Užjaučiu. Tau tai turėtų būti siaubingas smūgis.

— Tiesą sakant, taip ir yra, — jaučiausi dėkingas tėvui, kad jis rūpinasi savo sūnumi. Bet apie save dabar negalvojau ir man rūpėjo visai kas kita. — Tai siaubinga žinia mums visiems. Netrukus išseks „Ninetyminutes“ turimos lėšos, ir aš noriu ko nors imtis, kad taip neatsitiktų. O Gajus tiesiog nenori šito matyti. Bijau, kad šį kartą bendrovės dienos suskaičiuotos.

— Ak...

Tyla. Supratau, kad tėvas karštligiškai bando rasti tinkamų žodžių. Bet aš nutraukiau jo kančias.

— Manau, yra didžiulė tikimybė, jog prarasi visą savo investuotą sumą. Mes visi prarasime.

— O, Dieve... — sušnabždėjo jis.

— Man labai gaila, tėti. Tikrai.

Ragelyje išgirdau jį sunkiai atsidūstant. Paskui jis tarė:

— Ką padarysi, Deividai. Aš pats nusprendžiau investuoti. Nekaltink dėl to savęs.

— Nekaltinu, — atsakiau.

Nors iš tiesų jaučiausi kaltas. Tėvas manimi pasitikėjo, o aš jį apvyliau. Jis niekada dėl šito man nepriekaištaus, bet mane vis tiek slėgs kaltės našta. Tai buvo mano ir tik mano klaida.

— Ir vis dėlto jausčiausi daug geriau, jeigu tu dabar būtum čia.

— Aš irgi, patikėk.

— Na, ką gi... Turiu grįžti prie darbo, — aiškiai girdėjau, kad tėvo balsas trūkčioja, tarsi jis būtų tramdęs ašaras.

Dar niekada nebuvau matęs savo tėvo verkiančio.

— Sudie, tėti.

— Viso.

Jis padėjo ragelį, ir aš likau vienas, įpykęs, liūdnas ir — labai prasikaltęs.

Vakare čia pat už kampo, užeigoje prie mano namų, susitikau su Ingrida. Mane pamačiusi ji plačiai nusišypsojo ir skubriai pakštelėjo į lūpas.

Žvilgtelėjau į savo rankinį laikrodį. Buvo be penkiolikos minučių šešios.

— Vėlai pasirodai darbe. Anksti išeini. Ką žmonės pagalvos?

— Jie nė nežinos, ką manyti. Šiaip ar taip, man tas pats, ką jie pagalvos. Norėjau kuo greičiau pamatyti tave.

— Aš tave irgi, — atsakiau.

— Be to, — ji pasirausė savo rankinėje ir ištraukė nedidelį rudą pakelį, — atsinešiau kavos.

Aš nusišypsojau. Jei už tai, kad Ingrida pasiliks pas mane dar vieną naktį, turėjau iškęsti jos tyčiojimąsi iš mano kavos, buvau pasirengęs tokią kainą sumokėti.

— Ar tau pavyko išsilaikyti darbe? — paklausiau.

— Taip. Tiesą sakant, su Gajumi šiandien beveik nesikalbėjau. Jis atrodė labai užsiėmęs.

— Nesistebiu. Gal jau yra kokių nors žinių iš Torsteno?