Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Pagaliau prisiminiau ir mūsų skrydį į Skajaus salą. Siaučiant audrai aš Gajumi pasitikėjau, galima netgi sakyti, jog per ilgai pasitikėjau juo, skrendančiu tuo siauru slėniu. Išplėšiau jam iš rankų valdymo svirtis, kai iki nelaimės buvo likusios vos kelios sekundės. Bet bendrovės „valdymo svirčių“ jis iš rankų nepaleido.

„Ninetyminutes“ man nepaprastai daug reiškė. Man tai buvo proga įrodyti sau, kad nebuvau viso labo apgailėtinas ir visomis keturiomis rizikos vengiantis buhalteris. O gal vis dėlto buvau? Juk tapęs verslininku patyriau nesėkmę. Paskutinę minutę manyje pabudęs buhalteris dar mėgino viską išgelbėti, tačiau buvo jau per vėlu. Aš kritau žemyn ir vis dar negalėjau pasiekti kojomis dugno. Turėjau pažvelgti tiesai į akis. Tiesą sakant, buvau paprastas, iš minios neišsiskiriantis žmogus.

Neabejojau, kad „Ninetyminutes“ bankrutuos. Aš prarasiu savo investuotas lėšas. Na, šią netektį kaip nors ištversiu. Žinoma, turėsiu pasidairyti kito darbo, galbūt — kokiame nors dideliame banke. Ir, žinoma, man teks pasakyti tėvui, kad jį nuvyliau. Kad jis pasielgė kvailai patikėjęs man visas savo santaupas. Ir kad dabar jis neturi nieko.

Pakilau nuo suolelio ir palikau senąją ponią, kuriai per tą laiką pavyko susidraugauti su vovere, ir dar gerą valandą pasivaikščiojau. Grįžęs namo įsijungiau televizorių ir ėmiau žiūrėti kažkokį šlamštą. Paskui atsikimšau butelį alaus, bet — tik vieną.

Kažkas paskambino į duris.

Tai buvo Ingrida.

Kai atidariau duris, ji stovėjo prie mano namų slenksčio.

— Labas, — pasisveikino.

— Labas.

— Aš irgi išeinu iš „Ninetyminutes“.

Pajutau, kaip mano krūtinę sukaustęs ledas ėmė tirpti. Aš nusišypsojau.

Ji ištiesė rankas, ir mudu puolėme vienas kitam į glėbį.

— Kodėl? — paklausiau.

Ji klestelėjo ant sofos ir paprašė:

— Gal galėčiau gauti taurę vyno ar kokio kito gėrimo?

Atkimšau butelį vyno ir pripyliau mums abiem po taurę.

Ji noriai paėmė savąją.

— Mmm, koks geras vynas, — pratarė, o tada atsakė į mano klausimą. — Pameni, išeidamas klausei, ar eisiu su tavimi, o aš tau taip ir neatsakiau. Tauškiau niekus, kai sakiau, jog reikia pasikalbėti su Gajumi ir rasti kompromisą. Matai, kai tik išėjai, iš karto supratau, kad klydau. Puikiai suvokiau, kad išsisukinėju ir nenoriu pažvelgti tiesai į akis. Juk pats žinai, kaip troškau, kad „Ninetyminutes“ veikla būtų sėkminga. Ir tikrai didžiuojuosi tuo, ką pasiekiau dirbdama toje bendrovėje. Man rodos, buvau įsikalusi sau į galvą, kad „Ninetyminutes“ man yra tarsi egzaminas. Jaučiau didelį spaudimą, svarbiausia buvo pasistengti dar labiau ir jokiu būdu nepasiduoti. Ir paremti Gajų. Bet kai pamačiau, kad tu Gajų palieki, nes, tavo įsitikinimu, jis neteisus, staiga man tarsi akys atsivėrė. Žinau, kad „Ninetyminutes“ dabar susiduria su didžiulėmis problemomis. Taip pat žinau, kad Gajus mūsų iš šitos duobės neištrauks. Ir tada... Na...

— Ką?

Šiek tiek sutrikusi, ji neryžtingai pažvelgė į mane:

— Pamaniau, kad geriau eisiu su tavimi, o ne su Gajumi, — Ingrida droviai man nusišypsojo. Paskui pirštais persibraukė savo rusvus plaukus. — Na, net nežinau... Gal darau klaidą, — ji pamalonino mane dar viena šypsena. — Bet nuojauta man sako, kad elgiuosi teisingai.

— Aš irgi taip manau, — atsakiau.

— Rytoj pasakysiu jiems, kad išeinu.

— Tai tu jiems dar nepasakei?

— Ne. Šiandien iš biuro išėjau kiek anksčiau. Tiesą sakant, apsisprendžiau tik pakeliui namo. O tada, užuot ėjusi į savo butą, atėjau čia.

— Džiaugiuosi, kad atėjai.

Minutėlę mudu sėdėjome tylėdami ir siurbčiojome vyną.

— Gal dar vieną taurę? — pasiūliau.

— Mielai, — ji ištiesė savo taurę, ir aš vėl ją pripyliau. — Žinai, nesu tikra, ar „Ninetyminutes“ apskritai kada nors galėjo duoti daug pelno.

— Kodėl taip sakai?

— Matai, juk Gajui visiškai nedaug trūksta, kad pasiektų tai, ką buvo užsibrėžęs, argi ne? Dar keli spartaus įmonės augimo mėnesiai, ir „Ninetyminutes“ neabejotinai taps pačia geriausia futbolo svetaine visoje Europoje. Dauguma žmonių mūsų įmonės pavadinimą jau gerai žino. Be to, daugybė svetainės lankytojų nori įsigyti drabužių ir kitų daiktų su mūsų bendrovės ženklu.

— Teisybė.

— Tai kokia čia problema?

— Problema yra ta, kad mes neturime apyvartinių lėšų ir negalime tikėtis, kad netrukus jų užsidirbsime.

— Būtent, — pritardama linktelėjo Ingrida. — Čia ir yra esmė. Klausyk. Prieš metus tai visai neatrodė svarbu. Prieš metus siautė interneto aukso karštinė ir visi stengėsi pasičiupti kuo didesnę jo dalį. Būtų užtekę prisivilioti į savo svetainę pakankamą skaičių lankytojų, ir pinigai būtų ėmę plaukte plaukti. Reklama, prekyba internetu, — niekas iki galo taip ir nesuvokė, kaip šis mechanizmas veikia, bet visi žinojo, jog taip bus. Jei „Ninetyminutes“ dabartinę savo raidos stadiją būtų pasiekusi metais anksčiau, dabar kiekvienas iš mūsų kišenėje turėtų dešimtis milijonų svarų.

— Tai tiesa.

— Bet pasaulis pasikeitė. Pasirodo, iš interneto milijonų nesusikrausi. Žmonės tikisi, kad internetu galės naudotis nemokamai. Žmonės tikisi, kad pirkdami internetu mokės daug mažiau nei suplotų parduotuvėje. Reklamos agentūros nori matyti apčiuopiamus rezultatus, be to, jų biudžetas irgi ribotas, todėl turi stropiai skaičiuoti, kiek lėšų gali skirti reklamai nepatikrintose žiniasklaidos priemonėse. Tiesiog internete dideli pinigai nesisuka. Taigi iš esmės „Ninetyminutes“ nieko verta. Bet kaip tik to Gajus ir nesupranta.

— Palauk, ką tu nori tuo pasakyti?

— Noriu pasakyti, kad įgyvendinti savo planą mums pavyko. Tik neuždirbome tokių riebių milijonų kaip tikėjomės. Manau, jeigu būtume buvę gudresni, būtume jau seniai tai supratę. Tu bent jau dabar tai suvokei. Bet, man rodos, turėtume didžiuotis tuo, ką mums pavyko pasiekti. Turėtume didžiuotis tuo visi: ir aš, ir tu, ir Gajus, ir Eimė, ir Gazas — visi. O dėl to, kad neuždirbome krūvos pinigų, mes visai nekalti.

Dabar pradėjau suprasti, apie ką ji kalba. Ingridos nuomone, tai nebuvo vien tuščiai praleistas laikas. Tai nebuvo jokia katastrofa.

Ingrida pakėlė taurę ir pasiūlė tostą:

— Už „Ninetyminutes“.

— Už „Ninetyminutes“.

Ir mes abu gurkštelėjome vyno.

— Kuo dabar ketini užsiimti? — pakeitė temą ji.

— Nežinau. Visas santaupas sudėjau į „Ninetyminutes“ įmonę. Mano tėvas — irgi. Ir tikrai labai nenoriu matyti, kaip ji žlunga.

— Bet juk ne tik pinigai neduoda tau ramybės, ar ne?

— Apie ką tu?

— Apie Gajų.

— Tu teisi. Vis galvoju apie Gajų, — ir aš pabandžiau jai paaiškinti, kaip jaučiuosi. — Kai Gajus pasiūlė peržvelgti man „Ninetyminutes“ verslo planą, drauge pasiūlė ne tik gerą darbą ir galimybę tinkamai investuoti pinigus, bet ir visiškai naują gyvenimą. Gyvenimą, kurio visada troškau, bet per daug bijojau, kad į jį pasinerčiau. Jis kalbėjo apie tai, kad galėtume sukurti kai ką visai nauja, tai, kas priverstų smarkiau plakti širdį, paskatintų rizikuoti, laužyti nusistovėjusias taisykles, kurti naują verslo viziją. Tai mane įkvėpė. Jis privertė mane patikėti, kad galiu tapti visai kitu žmogumi. O paskui... Paskui jis mane ir vėl apvylė.

— Bet juk ką tik jau sutarėme, jog Gajus nekaltas dėl to, kad „Ninetyminutes“ palengva grimzta į dugną.

— Aš ne apie tai. Tiesą sakant, jei mudu su Gajumi kartu būtume atvedę „Ninetyminutes“ iki bankroto, dar nebūtų taip blogai. Aišku, būtume praradę šiek tiek pinigų ir mano tėvui tai būtų buvusi tikra katastrofa, tačiau bent jau žinočiau, jog kažką pasiekiau. Kad tapau geresnis ar tiesiog kitoks žmogus. O dabar...