Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Ačiū, kad sutikote su manimi susitikti, — pradėjau pokalbį aš.

— Nėra už ką, — gyvai atsakė Anė. — Žmogžudystė — sunkus nusikaltimas.

— Iš tiesų.

— Kaip suprantu, policija taip ir neišsiaiškino, kas nužudė Tonį Džourdaną, ar ne?

— Kol kas dar neišsiaiškino.

— Ar žinote, kad jie ir mane labai išsamiai apklausė?

— Taip taip, žinau. Bet, kaip jau sakiau telefonu, aš esu Gajaus Džourdano verslo partneris. Tai, kad šis nusikaltimas vis dar neatskleistas, labai kenkia mūsų verslui, todėl dabar bandau pats išsiaiškinti, kas tą vakarą atsitiko. Norėjau pasikalbėti su jumis akis į akį, nes neabejoju, jog kas jau kas, bet jūs suprantate, kaip svarbu žinoti visas smulkmenas.

Ji suraukė antakius, bet po akimirkos pritariamai linktelėjo galva. Anė kaip tik ir atrodė kaip moteris, kuri ilgai bandė tinkamai sudėlioti detales ir suvokti visumą.

— Ar galite man papasakoti, kas tą vakarą atsitiko? — paprašiau.

— Gerai. Mel — sena mano draugė, susipažinome Mančesteryje, dar būdamos studentės. Mes kartu studijavome teisę. Tad dabar, kai tik su reikalais atvykstu į Londoną, stengiuosi viską suplanuoti taip, kad vieną vakarą galėtume praleisti kartu. Kai ji atvyksta į Paryžių, irgi pas mane pernakvoja. Mudvi matomės gal porą kartų per metus. Taigi tądien po pietų nuvažiavau pas Mel į biurą pasiimti jos buto rakto. Ji man pasakė, kad pasimatysime jos bute, bet šiek tiek vėliau. Be to, ji užsiminė man, kad pas ją į namus gali užsukti ir jos draugas.

Anės balse pajutau šiokį tokį atgrasumą.

— Jums tai nepatiko, ar ne?

— Na, tiesą sakant, nelabai. Ypač kai sužinojau, kas jis toks. Prisiminiau Gajų, prieš kelerius metus mes jau buvome susitikę. Iš jo nieko gera negalėjai tikėtis. Žinau, kad jis jūsų draugas, bet neabejoju, jog suprantate, ką turiu omenyje.

Aš pritariamai linktelėjau. Puikiausiai ją supratau.

— Be to, tikėjausi, kad vakarą praleisiu su Mel. Galų gale tik todėl pas ją ir apsistojau. Tačiau Mel atrodė tokia susijaudinusi, kad man pasidarė nejauku. Juk ir pats tikriausiai žinote, kad šiaip ji — santūrus žmogus. Matyt, dieną prieš man atvykstant Gajus praleido naktį kartu su ja, ir Mel, žinoma, puoselėjo viltį, kad tai — rimtos draugystės pradžia.

Sprendžiant iš jos balso intonacijos, Anė dėl to toli gražu nebuvo tikra.

— Taigi jūs visą vakarą praleidote Mel bute?

— Taip. Maždaug nuo septintos valandos vakaro. Tiesa, į butą buvau trumpam užsukusi jau po pietų, palikau savo daiktus, tada išėjau pasivaikščioti. Grįžau maždaug septintą.

— O tada pasirodė Gajus, ar ne?

— Taip ir buvo.

— Kada?

— Tiksliai neprisimenu. Bet policijai pasakiau. Šiaip ar taip, buvo jau gana vėlu.

Mane pagavo smalsumas:

— Vadinasi, negalite tiksliai pasakyti, kada Gajus pasirodė Mel bute?

— Bent jau ne dabar. Juk praėjo pusmetis, ar ne? Bet tada žinojau tiksliai.

— Gal pusę dešimtos? — paslaugiai pasisiūliau padėti, prisiminęs savo pokalbį su Spedingu.

— Lyg ir taip...

— Kaip galite būti tokia tikra?

Anė vėl suraukė antakius ir jie susijungė į vientisą liniją, — matyt, jai nelabai patiko iki galo neišreikšta, bet vis dėlto gana aiški mano užuomina, kad ji nieko tiksliai negalinti prisiminti.

— Aš vis žvilgčiojau į laikrodį. Mel vis dar negrįžo iš darbo. Buvau susierzinusi. Kaip jau sakiau, pasilikau Londone tik todėl, kad norėjau pasimatyti su ja ir pasišnekėti. Tikėjausi, kad nueisime kur nors pavakarieniauti ar šiaip pasivaikščiosime.

— Vadinasi, kai atėjo Gajus, ji dar nebuvo grįžusi?

— Ne. Į būtą jį įleidau aš.

— Ir kokia gi buvo jo būklė?

— Jis buvo girtas. Ir ne tik girtas, bet dar ir labai susijaudinęs. Atrodė kaip maniakas. Išskyrus „Labas“ ir „Kur Mel?“, jis man nepratarė nė žodžio. Jis iššniukštinėjo visą butą tikėdamasis rasti alkoholio, pagaliau rado butelį vyno, atsikimšo jį, išsidrėbė ant sofos ir ėmė laukti, kol grįš Mel.

— Kas vyko paskui, kai pasirodė Mel?

— Ji su manimi elgėsi ne ką geriau. Tiesa, persimetė su manimi keliais žodžiais, bet nė akimirkos nenuleido akių nuo Gajaus.

Guodė jį, vis pripildydavo jo taurę. Į mane ji visai nekreipė dėmesio! Aš palikau juos ir užsidariau savo kambaryje. Paskui, kai jau buvau pakeliui į oro uostą, Mel paskambino man į mobilųjį ir pranešė, kad nužudytas Gajaus tėvas. Ir dar ji man pasakė, jog policija nori mane apklausti.

— Ar žinote, apie ką Mel su Gajumi kalbėjosi?

— Ne. Jie nenorėjo, kad klausyčiausi jų pokalbio.

— Ar galėtų būti, kad jie šnekėjosi apie Tonio Džourdano mirtį?

— Ne. Tuo metu jie apie tai dar nieko nežinojo, — Anė pažvelgė man tiesiai į akis. — Kaip pats suprantate, Gajus Džourdanas nėra pats mėgstamiausias mano vaikinas, o jei atvirai, ir Mel, bent jau kai ji leidžia laiką su Gajumi, didelės simpatijos nejaučiu, bet tą vakarą jis nepasakė ir nepadarė nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad jie rengiasi nužudyti Gajaus tėvą. Beje, pasak policijos, turint omenyje laiką, kada Gajus pasirodė Mel bute, jis niekaip nebūtų spėjęs to padaryti.

— Tai tiesa, — turėjau sutikti aš.

— Tikiuosi, jog bent šiek tiek jums padėjau, — žvelgdama į laikrodį pasakė Anė. — O dabar man tikrai reikia lipti į viršų ir pasiruošti būsimam susitikimui.

Akimis nulydėjau ją, žingsniuojančią liftų kapsulės link, — jos aukštakulniai garsiai nukaukšėjo grindimis, — ir galvojau apie tai, ką ši moteris ką tik man pasakė.

Man pasirodė labai mažai tikėtina, kad Gajus galėjo nužudyti savo tėvą. Padaryti tai pats jis neturėjo pakankamai laiko, o kadangi, bent jau seržanto Spedingo nuomone, tai nebuvo profesionalo darbas, man teko atmesti ir galimybę, kad Gajus ką nors pasamdė.

Ką gi, gera buvo žinoti bent tiek. Tiksliau sakant, būtų buvę gera žinoti. Mat mano jausmai Gajaus atžvilgiu vis dar nebuvo aiškūs, priešingai — dar labiau susipynė, ypač po to, kai jis mane apkaltino, esą aš jį išdaviau, ir mėgino atimti man priklausančią „Ninetyminutes“ akcijų dalį. Ar Gajus tikrai buvo toks geras draugas, kokiu aš jį visada laikiau? O gal jis buvo visiškai kitoks žmogus? Ir ar tikrai pastaruosius savo gyvenimo metus praleidau veltui ir, negana to, nusekęs paskui Gajų sužlugdžiau savo karjerą?

Ir pagaliau, jeigu nei Gajus, nei Ouvenas Tonio Džourdano nenužudė, tuomet kas, po galais, tai galėjo padaryti?

Dabar, kai Ouvenas pamatė mus drauge, leisti Ingridai eiti į „Ninetyminutes“ biurą buvo rizikinga, bet ji buvo tvirtai pasiryžusi ten grįžti. Ji norėjo matyti, kaip įvykiai bendrovėje klostysis toliau.

O toliau dėjosi štai kas: Gajus nėrėsi iš kailio mėgindamas sudominti „Mercia Metro“ televizijos bendrovę „Ninetyminutes“ įmone. Trečiadienį į Birmingamą jis drauge pasiėmė Ingridą, Gazą, Eimę ir Mel. Anot Ingridos, Gajus ten suvaidino įspūdingą spektaklį, ir ji neabejojo, kad „Mercia Metro“ vadovai atkreipė dėmesį į mūsų įmonę. Jis įkalbėjo du bendrovei vadovaujančius žmones kitą dieną atvykti į Londoną, į Britono gatvę, nors šie ir abejojo, ar rytoj iki vidurnakčio sugebės parengti ir pateikti investicinį pasiūlymą.

Iš Ouveno negirdėjome nė žodžio. Ingrida sakė, kad biure jis buvo, bet elgėsi taip, lyg visai nebūtų matęs mūsų drauge. Žinoma, tai nereiškė, kad jis mūsų nepastebėjo. Man buvo neramu dėl Ingridos. Gajus buvo priremtas prie sienos. Anksčiau, kai tik šitaip nutikdavo, kas nors būtinai nukentėdavo. Mintyse meldžiausi, kad šį kartą nekliūtų Ingridai.