Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Jis stengėsi apsaugoti savo šeimą, — pasakiau aš.

— O aš? Be to, Henris sakė, kad viską papasakojo jums. Kodėl jūs manęs neperspėjote, kas čia vyksta?

— Atleiskite. Pažadėjau Henriui, kad tylėsiu. Bandžiau tai sustabdyti. Buvau nuvykęs į Prancūziją ir liepiau Ouvenui liautis, — aš persibraukiau pirštais sau per skruostą, kur vis dar buvo galima užčiuopti šiokį tokį randą. — Bet, atrodo, mano pastangos nuėjo perniek.

— Akivaizdu, — atšovė Klerė.

— Tai štai kodėl šiandien po pietų, bent jau sprendžiant iš jūsų balso, atrodėte sukrėsta?

— Taip, jūs neapsirikote. Nusprendžiau į grasinimą nekreipti dėmesio. Bet jaučiausi gerokai išsigandusi. O paskui gavau šitą.

Ir ji man padavė lapą popieriaus, kuriame buvo išspausdintas gautas elektroninis laiškas. Ši žinutė buvo kur kas trumpesnė.

Turite aštuonias valandas. Atmeskite „Champion Starsat“ pasiūlymą arba mirsite. Aš nejuokauju.

Pagal koduotą siuntimo kelią pamėginau išsiaiškinti, kas buvo laiško siuntėjas. Žinutė buvo adresuota Klerei į „Orchestrą“. Bet susekti, iš kur ji išsiųsta, buvo neįmanoma: nė vienas iš siuntėjo adresų man nebuvo pažįstamas.

— Ar vis dėlto nebūtų galima išsiaiškinti, kas yra siuntėjas? — paklausiau.

— Abejoju, — atsakė man Klerė. — Siuntinėti anoniminius elektroninius laiškus visai paprasta, tik, savaime aišku, reikia šiek tiek išmanyti, kaip tai daroma.

— Anoniminius?! — piktai prunkštelėjau. — Nesuprantu, kodėl Ouvenas taip varginasi?

— Manai, kad tai — Ouveno darbas? — įsiterpė Ingrida.

— Neabejoju, kad tai jis, — linktelėjau galva aš. — Ko gero, tai paskutinis jo bandymas padėti Gajui.

Klerė net nusipurtė:

— Kaskart, kai tą vaikiną pamatau, mane nukrečia šiurpas.

— Jis tuo ir naudojasi, — paaiškinau jai.

— Ką dabar ketinate daryti? — paklausė Ingrida Klerės.

— Žinau tik tiek, kad tikrai nesileisiu įbauginama, — atsakė ši, bet jos ranka vis dar drebėjo.

— Henris leidosi, — priminė Ingrida.

— Žinau, kad jis palūžo. Bet aš pasiduoti nežadu. Jei pasiduosiu, „Orchestra Ventures“ praras milijonus svarų. O būti už tai atsakinga aš nenoriu.

— Būtų visai suprantama, jei sutiktumėte įvykdyti šį reikalavimą, — pasakiau. — Turite žinoti, kad Ouvenas moka ne tik grasinti, bet gali tuos grasinimus ir įgyvendinti. Kiek man žinoma, jis nužudė jau du žmones.

Klerė įrėmė į mane nuostabos kupiną žvilgsnį:

— Dieve šventas, jau ir anksčiau teko turėti reikalų su vienu kitu įtartinos reputacijos žmogumi, tik dar niekad nesu susidūrusi su žudiku, — ji susitvardė, prisimerkė ir pridūrė: — O ne, pagal jo dūdelę aš nešoksiu. Aš ne iš tų, kurias lengva palaužti.

Mudu su Ingrida susižvalgėme. Klerė, be jokios abejonės, buvo drąsi moteris.

— Gerai, — vėl prabilau aš. — Tuomet mums lieka trys išeitys. Galite niekam nieko neprasitarti ir tikėtis, kad debesys praslinks, galite kreiptis į policiją arba aš galiu nuvažiuoti ir pasikalbėti su Ouvenu.

— Kai aną kartą išsiruošei į tokį žygį, jis tavęs vos nenužudė! — užprotestavo Ingrida.

— Žinau. Bet Klerė teisi, kas nors turi sukaupti drąsą ir jam pasipriešinti.

— O gal vis dėlto būtų geriau kreiptis į policiją, kaip manote? — Ingrida kreipėsi į Klerę.

— Na, net nežinau... Man neramu. Grasinimas buvo labai aiškus. Ką jūs apie tai manote, Deividai?

Aš akimirką susimąsčiau, o tada pareiškiau savo nuomonę:

— Kiek pažįstu Ouveną, jeigu jūs įvelsite policiją, jis tikrai gali griebtis smurto, kaip ir grasina.

— Bet jei su Ouvenu nuvažiuosi pasikalbėti tu, pirmiausia jis nusuks galvą tau, o paskui nužudys Klerę, — tokiam problemos sprendimo būdui ji aiškiai nepritarė.

— O jei pasišnekėčiau su Gajumi? Tuomet Gajus galėtų pasikalbėti su Ouvenu, ir Klerei negrėstų joks pavojus.

— Gal jis ir tikrai galėtų pasikalbėti su broliu, — tarė Ingrida. — Bet pastaruoju metu judu tikrai nesate patys geriausi draugai, argi ne? Dėl visko, kas nutiko bendrovei, jis kaltina tave. Be to, nepasakyčiau, kad šiomis dienomis Gajus sugeba visiškai aiškiai mąstyti.

— Manau, kad jis manęs paklausys.

— Ar tikrai?

— Aš būčiau linkęs surizikuoti. Šiaip ar taip, daugiau mes negalime nieko padaryti, nebent Klerė paskambintų Silvermanui ir pasakytų jam norinti atmesti „Champion Starsat“ pasiūlymą, — mudu su Ingrida sužiurome į Klerę. — Kaip jūs manote?

Klerė minutėlę dar svarstė.

— Jei esate pasiryžęs pasikalbėti su Gajumi ir Ouvenu, tuomet taip ir padarykite, — pagaliau sutiko ji.

— Gerai, — linktelėjau aš. — Pabandysiu. Sakei, kad Gajus dabar „Ninetyminutes“ biure?

— Jis tvirtino, kad pasiliks ten visą vakarą, — atsiliepė Ingrida. — Bet aš važiuosiu kartu.

— O ne, tu nevažiuosi, — ryžtingai pasipriešinau aš. — Tai gali būti pavojinga.

— Aišku, kad pavojinga, — nenusileido ji. — Bet jeigu jūs abu rizikuojate savo gyvybe, nesuprantu, kodėl negalėčiau rizikuoti ir aš.

Akimirksniu supratau, kad ginčytis su Ingrida nėra jokios prasmės.

— Na, gerai, — pasakiau ir paklausiau Klerės: — O kur būsite jūs?

— Mel norėjo, kad susitikčiau su ja „Howles Marriott“ biure. Jei iki vidurnakčio iš „Mercia Metro“ televizijos bendrovės negausime jokių žinių, Derekas iš namų išsiųs faksą „Champion Starsat“ bendrovei, kad mes priimame jų pasiūlymą. Mes netgi jau parengėme sutarties projektą. Kadangi Mel yra „Ninetyminutes“ įmonės teisininkė, ji irgi nori žinoti, kas čia dabar vyksta. Bet ji šoka pagal Gajaus dūdelę, tad nei Derekas, nei aš nesame labai sužavėti, kad ji visur kišasi. Gal ji tikisi, kad jeigu „Mercia Metro“ atsiuntus pasiūlymą būsiu kartu su ja, mudvi iš karto galėsime parengti sandoriui reikalingus dokumentus?.. Net nežinau... Bet Mel gana kategoriškai pareikalavo, kad ateičiau pas ją į biurą.

— Mintis gal ir nebloga, — pasakiau. — Teisininkų kontorose — pilna apsaugos priemonių, veikiančių taip pat ir naktį, todėl jūs būsite apsaugota nuo Ouveno. O kai tik mums pavyks pasikalbėti su Gajumi, užeisime jūsų pasiimti. O tada, jau žinodami, ką konkrečiai jis pasakė, nuspręsime, kur jums būtų saugiausia važiuoti.

— Gerai, — tarė Klerė ir išlenkė iki dugno savo stiklą viskio. — Tai ko laukiame?

Klerė pasigavo pirmą pro šalį važiuojantį taksi ir nuskubėjo į „Howles Marriott“ teisinių paslaugų bendrovės biurą Čanserio skersgatvyje, o mudu su Ingrida sėdome į kitą pasirodžiusį taksi.

— Ar tu tikra, kad Gajus ten bus? — dar kartą jos paklausiau.

— Manau, kad taip. Palauk. Tuoj patikrinsiu.

Ji išsitraukė savo mobilųjį ir surinko numerį.

— Sveikas, Gajau, čia aš... Gal yra kokių naujienų?.. Ne?.. Gerai, aš tik norėjau įsitikinti. Iki.

— Ar jis ten?

— Taip.

— Kaip jis jaučiasi? Bent jau sprendžiant iš balso?

— Įsitempęs.

— Kaip manai, ar Ouvenas su juo?

— Nežinau. Iš biuro jis išėjo kartu su mumis visais. Bet manau, jog vėliau galėjo vėl grįžti pas brolį. Bet juk negalėjau imti klausinėti Gajaus, ar biure yra jo brolis, ar ne?

— Ne.

Abu nutilę mintyse apsvarstėme galimybę, kad biure drauge su Gajumi galime rasti ir Ouveną. Bet mums neliko nieko kita, tik surizikuoti.

O rizika buvo nemenka. Jau anksčiau žuvo keli žmonės. Ir galėjo žūti dar daugiau. Įskaitant Ingridą ir mane.

Važiuodamas mintyse apmečiau mūsų veiksmų planą. Jis man pasirodė neblogas. Bent jau kol kas per visas siūles nebraškėjo.