Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Visa tai buvo skiedalai! — šoko prieštarauti Gajus. — Nedaug trūko, kad „Privat Eye“ atsidurtų teisme. Jie sumokėjo mano tėčiui solidžią kompensaciją ir išspausdino viešą atsiprašymą.

— Suprantama. Robertui Maksvelui jie irgi sumokėjo ir jo atsiprašė. Aš irgi nebūčiau norėjęs bylinėtis su tavo tėvu.

— Tai ką tu man nori pasakyti? — sunkiai atsiduso Gajus.

— Tu sukūrei kai ką nepalyginti daugiau, nei būtų sugebėjęs tavo tėvas. „Ninetyminutes“ lydėjo velniška sėkmė. Tiesa, gal ta sėkmė ir nebuvo finansinė. Bet aš nepažįstu jokio kito žmogaus, kuris būtų pradėjęs nuo nulio ir kuriam būtų pavykę sukurti pačią geriausią Europoje futbolui skirtą interneto svetainę.

— Tai bent pasiekimas...

— Tai yra didelis pasiekimas. Man tai padarė didžiulį įspūdį. Ir Ingridai. Ir Gazui. Ir Mišelei. Visiems, kurie pas mus dirbo, — aš pasilenkiau prie jo. — Gajau, aš niekada nesilioviau tavimi žavėjęsis. Buvo laikas, kai man atrodė, jog tu tapsi neprilygstamu verslininku. Bet tau nepavyko. Na, ir kas? Aš vis tiek tavimi žaviuosi.

— Tu taip kalbi tik dėl to, kad aš rankoje laikau revolverį.

— Ne, ne todėl, ir tu pats tai žinai. Aš pažinojau tavo tėvą. Ir tave pažįstu. Patikėk manimi, Gajau. Tu — daug geresnis negu buvo jis. Ir šito tau daugiau nereikia įrodinėti nei man, nei sau.

Gajus vėl pažvelgė į revolverį. Labai lėtai nuleido jį ir padėjo ant stalo, tiesiai prieš save. Tuomet labai lėtai pakilau nuo krėslo ir ištiesiau ranką jo paimti.

Staiga Gajus vėl pastvėrė ginklą ir nukreipė jo vamzdį kažkur į tarp manęs ir jo plytinčią erdvę.

— Dar neapsisprendžiau, ką veiksiu su šituo daikčiuku, todėl geriau manęs neskubink.

Aš vėl klestelėjau į krėslą.

— Gerai, — pasakiau.

Kelias minutes visi trys taip ir sėdėjome tylėdami, o aš galvojau apie ketvirtąjį asmenį, kurio čia su mumis nebuvo. Apie Klerę.

Paskui palengva iš savo vidinės švarko kišenės išsitraukiau jos gautą laišką ir padaviau jį Gajui.

— Kas čia? — nustebo jis.

— Vakar šitą laišką gavo Klerė. Jis nuo Ouveno. Perskaityk.

Gajus, suraukęs antakius, ėmė skaityti.

— Manai, kad jį parašė Ouvenas? — baigęs pratarė.

— Aš tai žinau. O šiandien jis internetu pasiuntė Klerei žinutę, kad nejuokauja.

Gajus sėdėjo tylėdamas, įbedęs akis į lapą. Paskui pagaliau prabilo:

— Nemanau, kad čia Ouveno darbas.

— Aišku, kad Ouveno, — nepasidaviau aš. — Juk Ouvenas grasino Henriui. Ouvenas apkrėtė virusu „Goaldigger“ svetainę. Ouvenas nuolat gąsdino ir mane. Be to, pats žinai, kad Ouvenas nužudė Dominyką. Manau, kad tai jis pakišo po velėna ir Abdulatifą. O dabar ketina nužudyti Klerę. Nebent tu jį sustabdysi.

Gajus atrodė sumišęs. Pasitikėjimas savimi išgaravo. Pasitikėjimas broliu — irgi.

— Tu vienintelis gali jį sulaikyti, — pasakiau.

Ir kaip tik tą akimirką triukšmingai atsilapojo durys. Mes atsigręžėme.

Ten stovėjo Ouvenas.

Jis įžengė pro duris nešinas didele plokščia kartonine dėže.

— Sveikas, Gajau! — šūktelėjo. — Gajau? Atnešiau picą! Su aštriais pipirais! Bus tikra puota!

Tada jis pamatė mus.

— Ką šitie čia veikia? — suirzusiu balsu paklausė jis ir, padėjęs picą ant gretimo stalo, žingtelėjo prie brolio. — Man rodos, sakei, kad nori būti vienas?

— Jie atėjo pasikalbėti su manimi apie šitą, — ir Gajus padavė jam Klerės gautą laišką. — Jie tvirtina, kad jį parašei tu. Ar tai tiesa?

Ouvenas permetė akimis laišką. Ir tyliai sukikeno.

— Ar tu jį parašei? — dar kartą pakartojo Gajus.

Ouvenas tik trūktelėjo pečiais:

— Galbūt.

Gajus prisimerkė. Žvilgtelėjo į Indridą ir mane.

— Ouvenai, jeigu šitą laišką parašei tu, pasakysiu tau, kad pasielgei labai kvailai. Jei „Ninetyminutes“ bus parduota, nužudęs Klerę jos vis tiek nesugrąžinsi.

— Ar ji sutiko įvykdyti reikalavimus? — susidomėjo Ouvenas.

— Ne, — atsakė jam Gajus. — Iš jos neturime jokių žinių. Iš „Mercia Metro“ televizijos koncerno — irgi.

— Ką gi, tuomet, manau, rašyti tokį laišką tikrai buvo kvaila, — mestelėjo Ouvenas.

— Dabar jau nėra jokios prasmės skriausti Klerės, — pasakiau. — „Ninetyminutes“ bus parduota „Champion Starsat“ bendrovei, nesvarbu, ką tu padarysi jai ar kam nors kitam.

Ouvenas pervėrė mane nuožmiu žvilgsniu. Mažos juodos jo akutės žėravo pykčiu. Jis žiojosi man kažką sakyti, tik staiga pastebėjo ant Gajaus rašomojo stalo padėtą revolverį. Jis ištiesė ranką ir pasičiupo ginklą.

Aš net sustingau. Ouvenas buvo pavojingas. Bet Ouvenas su revolveriu rankoje kėlė mirtiną grėsmę.

— Tai vis dėlto galų gale nusprendei panaudoti jį pagal paskirtį, — tarė jis Gajui. — O aš jau buvau pradėjęs nerimauti, kad prisidėsi vamzdį sau prie smilkinio ar panašiai.

Gajus pasijuto nejaukiai ir nieko neatsakė.

— Tu ir ketinai nusišauti, ar ne? — Ouvenas prisitraukė kėdę arčiau prie Gajaus darbo stalo ir atsisėdo. — Štai kodėl šiandien vakare norėjai būti vienas. O paskui šitie bukapročiai sudrumstė tau ramybę. Taip ir žinojau, kad nereikėjo palikti tavęs vieno.

— O kaipgi Klerė? — neiškenčiau aš.

Ir padariau didelę klaidą. Ouvenas pašoko kaip įgeltas:

— Velniop tą Klerę! Man nusispjaut, kas jai atsitiks. Ji išdavė „Ninetyminutes“, — jis nukreipė revolverio vamzdį į mane, bet taip, tarsi tai būtų ne ginklas, o dar vienas jo pirštas. — Ant tavęs man irgi nusispjaut. Ar nematai, ką padarei mano broliui? Tai tu viską sumovei ir sužlugdei bendrovę. Jei ne tu, dabar jis jaustųsi kuo puikiausiai, o ne sėdėtų čia ir planuotų ištaškyti sau smegenis.

— Atiduok man revolverį, Ouvenai, — tyliai pratarė Gajus.

— Kad galėtum nusišauti? Neišdegs. Aš juo pasinaudosiu. Nudėsiu šitą subingalvį.

Jis vėl pakėlė revolverį ir nukreipė jo vamzdį į mane. Dabar Ouvenas jau nejuokais nusitaikė.

— Ouvenai, palauk! — pašoko Gajus.

— Ne. Šitas šūdžius nusipelnė mirties. Jis ir mirs.

Ingrida išgąstingai šūktelėjo.

— Tu irgi, mažyte. Jei nudėsiu vieną, nudėsiu ir antrą.

— Nedaryk to, Ouvenai. Tai kvaila.

— Nieko čia kvaila. Jei nebūčiau čia pasirodęs, tu būtum paleidęs sau kulką į kaktą. Ir vis per jį, — Ouvenas įdėmiai pažvelgė į mane per revolverio taikiklį.

Jis buvo įpykęs, bet tikrai suvokė, ką daro. Netgi puikiai suvokė. Jis žinojo, ką ketina daryti, ir buvo pasiryžęs darbą atlikti iki galo.

— Sakau tau, atiduok man ginklą.

Gajaus balsas buvo griežtas ir įsakmus. Bet Ouvenas į brolio žodžius nekreipė dėmesio. Jis nė akimirkos nepaleido manęs iš akių. Išgirdau, kaip trakštelėjo nuleidžiamas saugiklis. Jis ketino paspausti gaiduką.

— Gerai jau, gerai, — Gajus persibraukė pirštais sau per plaukus. Jo veido išraiška staiga pasikeitė. Anksčiau jis žiūrėjo blausiu sutrikusio žmogaus žvilgsniu, o dabar jo žvilgsnis praskaidrėjo. Ir tame žvilgsnyje atsispindėjo pyktis. — Tu teisus, Ouvenai, — tarė jis. — Dėl visko kaltas šitas šūdžius. Leisk man pagalvoti... Nėra jokios prasmės nudėti jį, o paskui likti čia ir laukti, kol pasirodys policija.

Aš įsistebeilijau į Gajų. Ar jis visai išprotėjo? Bet ne, jis atrodė visiškai sveikas. Įpykęs, bet sveikas.

Ouvenas irgi įbedė akis į savo brolį.

— Gajau? — neištvėriau aš.

— Užčiaupk srėbtuvę.