Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Kur dabar? — paklausiau.

— Dievai žino, — atsiliepė Gajus. — Ji galėjo nueiti bet kuria kryptimi.

— Man rodos, bėgdama ten mačiau dviejų žmonių figūras, — tarė Ingrida ir mostelėjo ranka į alėją, kuria mes ką tik buvome prabėgę. — Čia netoli.

— Gerai. Vesk mus ten.

Ingrida vėl leidosi bėgti, o mes pasileidome jai iš paskos. Ji pranėrė pasažu, virš kurio viršutiniuose pastato aukštuose buvo įvairių įmonių biurai, ir išniro nedideliame plytelėmis grįstame skverelyje. Aplinkiniuose raudonų plytų pastatuose, kuriuose buvo įsikūrusios beveik vien teisininkų kontoros, buvo tylu ir ramu. Jokių mašinų. Nė vieno žmogaus. Tik Mel ir Klerė, apšviestos gelsganos gatvės žibinto šviesos.

— Mel! — šūktelėjo Gajus.

Išgirdusi jo balsą, Mel stabtelėjo ir atsigręžė. Klerė stovėjo čia pat, šalia jos, ir atrodė labai išsigandusi. Mel rankoje laikė pistoletą.

Mudu su Ingrida sustojome. Gajus liovėsi bėgęs ir ėmė žingsniuoti. Jis artinosi prie abiejų moterų.

— Nagi, Mel. Paleisk ją, — ramiai ištarė jis.

— Ne, — atšovė Mel. — Aš ją perspėjau: jei neatmes „Champion Starsat“ pasiūlymo, ji mirs. Prieš dešimt minučių Derekas Silvermanas atsiuntė faksą, kad pasiūlymas priimtas.

— Prašau tavęs, paleisk ją, — pakartojo Gajus ir žengė dar vieną žingsnį arčiau jų.

— Nesiartink! — suriko Mel.

Jos akys atrodė paklaikusios ir spindėjo. Ji buvo labai susijaudinusi. Priėjusi kritinę ribą.

Gajus sustojo.

— Darau tai tik dėl tavęs, juk žinai tai, ar ne? — pratarė Mel.

Gajus linktelėjo galva.

— Žinau.

— Aš dėl tavęs tiek daug padariau.

— Žinau.

— Tikrai? Nemanau, kad žinai. Aš pašalinau iš kelio tavo tėvą. Ar irtai žinai? Pameni tą vakarą, kai susikirtai su tėvu, o paskui užėjai pas mane? Tuoj po to, kai jis užsispyrė, kad „Ninetyminutes“ svetainė taptų pornografinė? Ar prisimeni, Gajau?

— Prisimenu.

— Mane apėmė toks pyktis. Norėjau tau padėti. Tad nusprendžiau paspausti tavo tėvą, kad jis leistų ir toliau bendrovėje tvarkytis tau taip, kaip pats nori. Sėdėjau savo automobilyje netoli Tonio buto ir laukiau jo. Ketinau jam pasakyti, kad jei jis nedarys, ką jam liepsiu, iškelsiu jam bylą ir apkaltinsiu, kad tuomet Prancūzijoje mane išprievartavo. Paskui pamačiau jį išeinantį. Jis išėjo iš savo buto ir ėmė žingsniuoti siaura gatvele. Man šmėstelėjo mintis, kad būtų labai paprasta tiesiog iki galo koja nuspausti greičio pedalą ir jį pribaigti. Prisiminiau, ką jis man padarė Prancūzijoje, kaip sugriovė mano gyvenimą. Negalėjau leisti, kad jis sugriautų ir tavąjį. Tad perkėliau pėdą ant greičio pedalo ir paspaudžiau.

Staiga prisiminiau, ką man pasakojo Anė Gleizer: tą vakarą Mel į savo butą grįžo vėliau, nei jame pasirodė Gajus. Ji sutraiškė Tonį, o tuomet iš karto grįžo namo. Tad nenuostabu, kad atrodė labai susijaudinusi.

Negalėjau matyti Gajaus veido, bet jį gerai matė Mel.

— Nestovėk kaip stabo ištiktas, — tarė ji. — Juk Dominyką nužudė Ouvenas, ar ne? Ir tu jam padėjai. Na, o aš sudorojau Tonį. Dėl tavęs.

— Bet nėra jokio reikalo dar ką nors žudyti, — atsiliepė Gajus. — Paleisk Klerę. Dėl manęs.

Mel stipriau sučiupo Klerę už drabužių ir kilstelėjo pistoleto vamzdijai prie galvos.

— Ne. Ji sugriovė „Ninetyminutes“.

Klerė ėmė kūkčioti. Ji buvo mirtinai įbauginta.

— Ar Ouvenas žino? — paklausė Gajus.

— Jis viską ir sugalvojo. Tavo brolis gudrus. Be to, aš žinojau, kad ir jis stengiasi tau padėti. Mes abu darėme viską, ką galėjome.

— Ar jis tau ir ginklą parūpino?

— Taip. Prieš kelias dienas jis atėjo pas mane, pasakė, kad parūpino tau revolverį, ir paklausė, ar aš irgi nenorėčiau panašaus daikčiuko. Ko gero, jis numanė, kur ir kada galėčiau jį panaudoti.

Tolumoje ėmė kaukti sirena. Apimta panikos Mel apsižvalgė aplink. Policija. Jeigu ji rimtai ketino paspausti gaiduką, dabar būtų buvęs pats tinkamiausias metas.

Gajus žingtelėjo dar vieną žingsnį link jos.

— Aš ją nušausiu! Nejuokauju!

Sirenų garsas vis stiprėjo, juolab kad kaukė jau ne viena, o kelios. Gajus surizikavo žengti dar vieną žingsnį.

— Paleisk ją, — pakartojo jis.

— Sakiau, nušausiu ją.

Dar vienas žingsnis.

Ir tada pistoleto vamzdis nuo Klerės galvos nukrypo į Gajų. Klerė staiga pasimuistė ir ištrūko iš Mel nagų. Gajus metėsi į priekį. Mūsų ausis pasiekė šūvis ir — beveik tą pačią akimirką — Gajaus riktelėjimas. Jis parkrito ant grindinio, o Mel atšoko atgal. Klerė jau buvo spėjusi pabėgėti gerokai į šalį. Aš puoliau prie Gajaus ir Mel. Mel apsigręžė ir tekina pasileido bėgti alėja.

Puoliau ją vytis. Žinojau, kad ji turi ginklą, bet buvau labai supykęs ir tvirtai pasiryžęs ją sulaikyti. Kaip tik tą akimirką, kai buvau beišnyrąs iš už kampo, Mel grįžtelėjo ir iššovė. Mudu skyrė vos kelių jardų atstumas, bet pistoletą laikanti Mel ranka gerokai drebėjo, ir kulka pralėkė man virš galvos. Aš staiga pasilenkiau ir šoktelėjau atgal už kampo.

Mel bėgo toliau, o aš — paskui ją. Šaulė ji buvo prasta, o ir aš pats tuo metu galvojau toli gražu ne apie tai, kas man gresia. Sukau galvą, kaip prieiti prie jos arčiau, — taip arti, kad galėčiau atimti pistoletą. Kažin, kiek šovinių jai dar liko dėtuvėje? Šito tikrai nežinojau.

Dar viena sankryža ir dar viena alėja. Tik šį kartą alėja išėjo į Flyto gatvę, o ten net ir po vidurnakčio važiuoja nemažai mašinų. Mel stabtelėjo ir atsigręžė veidu į mane. Dabar ji buvo taip arti, jog nepataikyti buvo tiesiog neįmanoma.

Man dingtelėjo mintis pabandyti sprukti ir vėl užlįsti už pastato kampo. Bet tuomet ji tikrai būtų šovusi. Ir šį kartą galėjo pataikyti.

Tad ramiai ėmiau žingsniuoti į priekį.

— Aš šausiu! — isterišku balsu sukliko Mel.

— Nešauk, Mel. Nuleisk ginklą.

— Ne!

Ištiestoje drebančioje rankoje ji taip stipriai spaudė pistoletą, kad aiškiai mačiau, kaip šokčioja jo vamzdis. Ir vis dėlto, bent jau kartkartėmis tas vamzdis buvo nukreiptas tiesiai į mane.

— Juk dabar jau nėra prasmės Mel. Tu nušovei Gajų. Jis guli ten, ant šaligatvio, skęsdamas savo paties kraujyje. Jis neis drauge su tavimi.

Mel prikando lūpą. Staiga jos pečiai nusviro žemyn, bet ji vis dar stengėsi susitvardyti ir laikyti pistoleto vamzdį nukreiptą į mane.

— Ar jis negyvas? — tyliai, kone pašnibždomis paklausė Mel.

— Galbūt, — atsakiau. — Aš nežinau. Atiduok man ginklą.

Ir aš žengiau dar vieną žingsnį į priekį.

Mel akimirksniu atitoko ir per pistoleto taikiklį pažvelgė tiesiai į mane. Paskui nei iš šio, nei iš toji žingtelėjo atgal ir nugara atsirėmė į pastato sieną. Nusvirusioje rankoje ji vis dar tvirtai tebespaudė pistoletą.

Aš paskubomis prišokau ir išplėšiau ginklą jai iš rankos. Pistoleto vamzdis tebebuvo šiltas. Ji nuslydo žemyn, paskui tupėdama užsidengė veidą rankomis ir ėmė kūkčioti.

Sunkiai gaudydamas kvapą atskubėjo policininkas. Palikau jam ir Mel, ir jos ginklą, o pats nudūmiau atgal į skverelį.

Gajus tebegulėjo ten, kur parkrito. Prie jo buvo Ingrida ir trys ar keturi ginkluoti policininkai.

Prasibroviau pro juos ir priėjau arčiau.

Į Gajų pataikė tik kartą, bet kulkos padaryta žaizda buvo krūtinėje. Iš jos kliokė kraujas. Gajus kvėpavo sunkiai, bet jo akys buvo atmerktos. Šeriais apaugę jo skruostai ir smakras buvo labai išblyškę.