Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Atsigręžiau akimis ieškodamas Ingridos. Ji, rodos, nebuvo sužeista, bet nuo įtampos visu kūnu stipriai drebėjo. Išplėtusi akis, ji atsvirduliavo iki manęs, o aš ją apkabinau. Ji tvirtai suspaudė mane glėbyje.

Gajus sukinėjosi aplink jo brolį apstojusių policininkų būrį ir stebėjo, kaip jie stengiasi sustabdyti kraujavimą. Vieną iš jų aš pažinau: tai buvo detektyvas seržantas Spedingas. Dar po kelių sekundžių į pagalbą atskubėjo greitosios pagalbos medikai. Nepraėjus nė minutei, jie jau buvo paguldę Ouveną ant neštuvų ir kėlė į mašiną.

— Ar jis gyvens? — paklausė Gajus Spedingo, kurio rankos buvo išteptos Ouveno krauju.

— Kol kas jis gyvas. Žaizdos stipriai kraujuoja, bet jūsų brolis — stiprus vyrukas. Gal ir gyvens.

Gajus jau norėjo lipti į greitosios pagalbos automobilį ir lydėti Ouveną į ligoninę, bet Spedingas jį sulaikė. Jis dar turėjo atsakyti į kai kuriuos kausimus.

Aš priėjau prie Gajaus. Jo skruostais riedėjo ašaros. Spedingas žingtelėjo kelis žingsnius į šalį.

— Ačiū, Gajau, — padėkojau.

Jis iš paskutiniųjų pasistengė išspausti šypseną ir paklausė:

— Na ką, apmulkinau tave?

— Apmulkinai. Žinojau, kad esi geras aktorius.

— Turėjau vaidinti įtikinamai, kad suklaidinčiau Ouveną, — jis žvilgtelėjo sau per petį ir akimis nulydėjo gatve tolstantį greitosios pagalbos automobilį, kurio sirenos garsas irgi vis labiau slopo. — Tikiuosi, jis liks gyvas.

Aš irgi tikėjausi. Dėl Gajaus.

— Turėjau taip pasielgti, Deivai. Kai pamačiau, kad jis rimtai planuoja judu nužudyti ir kad netgi aš neįstengiu jo perkalbėti, mano galvoje akimirksniu gimė planas. Nors jis ir mano brolis, bet — nedoras žmogus. Visą gyvenimą nuo šitos tiesos stengiausi pabėgti. Kaltinau tėvus, kaltinau visą pasaulį, tik ne Ouveną. Taigi dabar pats turėjau jį sustabdyti.

— Aš ir galvojau, kur tu taip ilgai užtrukai...

— Paskambinau Spedingui. Turint omenyje visas aplinkybes, jis labai greitai apsisuko. Puikiai supratau, kad ilgam negaliu palikti Ouveno vieno, — jis papurtė galvą ir, žvelgdamas į gatvę, kuria nuvažiavo ir iš akių dingo greitosios pagalbos automobilis, pridūrė: — Gaila, kad jis neatidavė man revolverio.

Prie mūsų priėjo Spedingas.

— Atleiskite, Gajau, bet turiu jums užduoti kelis klausimus, — jis pasivedėjo Gajų kelis jardus į šalį ir ėmė kažko klausinėti.

Kiti policininkai apklausė mudu su Ingrida. Maždaug po pusvalandžio jie leido mums eiti.

— Dabar vykstu į ligoninę, — pasakė Gajus. — Pažiūrėsiu, kaip sekasi Ouvenui.

Aš žvilgtelėjau į Ingridą ir pasisiūliau:

— Mes važiuosime su tavimi.

Į Ouveną man buvo nusispjauti, bet Gajus — netgi labai rūpėjo. Dabar jam ypač reikėjo pagalbos ir palaikymo.

— Ačiū, — padėkojo jis ir atsigręžė į nedidelį būrelį policininkų, vis dar stoviniuojančių ant šaligatvio.

Spedingas jau buvo išvažiavęs, tad Gajus kreipėsi į uniformą vilkintį seržantą.

Po trumpos minutėlės jis sugrįžo prie mūsų.

— Ouveną nuvežė į Šv. Tomo ligoninę. Pareigūnas sakė, kad galėtų mus pavežti, bet turėsime kelias minutes palaukti. Todėl, manau, bus geriausia tiesiog pasigauti taksi.

Ir nieko nelaukęs Gajus pasuko Faringdono kelio link, o mes nusekėme paskui jį, pakeliui žvalgydamiesi juodų taksi su oranžinėmis švieselėmis ant stogo. Bet niekur nė vieno nebuvo matyti.

— Prakeikimas, — pyktelėjo Gajus.

Palengva jis ėmė nekantrauti ir dabar žingsniavo į pietus Smitfildo link. Jis mostelėjo ranka tuščiam taksi su išjungta oranžine šviesele, bet šis pravažiavo nė nestabtelėjęs. Vėl prisiminiau Hoilo maldas, kad šalį ištiktų ekonominis nuosmukis.

Priėję sankryžą mes stabtelėjome. Staiga Gajus sustojo kaip stabo ištiktas. Suraukęs antakius jis atsigręžė į mane ir tarė:

— Žinai, Deivai, tu buvai neteisus.

— Dėl ko?

— Dėl Ouveno. Ir dėl to laiško Klerei.

— Ką tu kalbi? Juk jis pats prisipažino.

— Ne, neprisipažino. Kai aš jo paklausiau, jis atsakė „Galbūt“. Jis stengėsi išlaikyti paslaptį. Ir šitaip truputį pasilinksminti.

Gajus pamatė skeptišką mano veido išraišką, todėl pridūrė:

— Pats pagalvok. Prisimink laiške vartojamus žodžius: „preliminarus pasiūlymas“, „perimti įmonės valdymą“, „tęsti derybas su kitais galimais investuotojais“. Ouvenas taip nesugalvotų.

Tai buvo tiesa. Šie žodžiai prie Ouveno niekaip nelipo.

— Ar matei tekstą laiško, kurį Ouvenas parašė Henriui? — paklausė Gajus.

— Mačiau.

— Ar ten tekstas irgi panašus?

— Ne. Ten buvo parašyta vos pora eilučių. Žodis žodin dabar to teksto neprisimenu, bet ten buvo sakoma: „Duokite „Ninetyminutes“ pinigų, nes kitaip bus blogai“.

— Ir dar vienas dalykas. Aš žinau, kad tėvo Ouvenas nenužudė, — aš jau žiojausi prieštarauti, bet Gajus mane sustabdė. — Tikrai žinau, kad jis ne tik nusikaltimo metu buvo kartu su manimi, bet ir nepasamdė žudiko, kad šis susidorotų su tėvu. Kai išgirdo, kas atsitiko, Ouvenas nuoširdžiai nustebo. Bet vis dėlto tėtį kažkas nužudė. Kažkas tyčia pervažiavo jį automobiliu. Be to, kažkas parašė tą laišką.

Akies krašteliu pastebėjau dideliu greičiu mūsų link važiuojantį taksi, ant kurio stogo degė oranžinė švieselė. Tačiau buvau pernelyg priblokštas Gajaus pasakytų žodžių, kad įstengčiau kilstelti ranką ir taksi sustabdyti.

Raukšlės Gajaus kaktoje dar labiau pagilėjo.

— Kur Mel? — paklausė jis.

— Ji su Klere, — atsakė Ingrida. — „Howles Marriott“ bendrovės kontoroje.

— Ak, Dieve mano! — staiga man tarsi akys atsivėrė.

Gajus buvo teisus. Žinoma, kad Ouvenas negalėjo parašyti tokio laiško, jį parašė teisinį išsilavinimą turintis žmogus. Žmogus, pasiryžęs viskam, kad tik padėtų Gajui. Viskam.

— Kiek dabar valandų? — pasiteiravo Gajus.

Aš žvilgtelėjau į savo laikrodį.

— Be dešimties minučių dvylikta.

— Dieve mano... — Gajus apsidairė aplink. Nebuvo matyti nė vieno laisvo taksi. Dabar nuo Britono gatvės ir ten likusių policininkų mus skyrė gerokas gabalas kelio. — Nagi, pirmyn! Pabėgėkime! Nuo čia iki Mel kontoros — tik pusė mylios.

Ir Gajus pasileido tekinas, o mudu su Ingrida stengėmės neatsilikti. Mes įveikėme Čarterhauzo gatvę, kirtome Holbomo aikštę, paskui prabėgome siaurute Šo gatvele ir pagaliau nėrėme į vingrių tarp Flyto gatvės ir Čanserio skersgatvio gatvelių ir nedidelių skverelių labirintą. Gajus bėgo greitai, ir aš turėjau stengtis iš visų jėgų, kad neatsilikčiau. Mano sportinė forma toli gražu nebuvo tokia gera kaip kadaise; neilgai trukus širdis ėmė daužytis, o aš pats — dusti. Bet šiaip taip dar laikiausi. Ingrida šiek tiek nuo mūsų atsiliko.

Pagaliau pripuolėme prie „Howles Marriott“ bendrovės pastato pagrindinio įėjimo. Viduje prie budėtojo stalo sėdintis apsaugininkas nustebęs pakėlė galvą.

— Ar matėte Melanę Dyn? — vos atgaudamas kvapą paklausė jo Gajus.

— Ji prieš minutėlę išėjo.

— Viena?

— Ne. Su kažkokia kita moterimi.

— Velnias! — nusikeikė Gajus. — Klausykite. Paskambinkite policijai. Pasakykite jiems, kad čia planuojama žmogžudystė. Ir kad turime reikalą su labai pavojinga ir greičiausiai ginkluota moterimi.

Apsaugininkui net lūpa atvipo. Jis nė nekrustelėjo.

— Aš kalbu rimtai. Mikliau, skambinkite!

Ir mudu su Gajumi, pasitraukę nuo pagrindinio įėjimo, vėl pasileidome bėgte. Čia mus pasivijo gerokai pridususi Ingrida.