Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Pamaniau, kad tikrai galiu Gajų suprasti. Tikriausiai jis bus labai įsitempęs. Žinojau, kad „Ninetyminutes“ jam nepaprastai daug reiškia. Bet taip pat žinojau, kad šį tą vis dėlto reiškia ir mudviejų draugystė. Kažin ar jis ims ir šaltakraujiškai nužudys mane. Arba Ingridą. Be to, jis tikrai nestovės nuošalyje ir neleis su mumis susidoroti Ouvenui. Tuo buvau beveik visiškai tikras. O gal — nevisiškai?..

Tiesiog turėjau juo pasitikėti.

Taksi išvažiavo iš Klerkenvelio kelio ir įsuko į gerokai ramesnę Britono gatvę. Mes sustojome prie gerai pažįstamo pastato ir sumokėjome vairuotojui už paslaugą. O tada jis nuvažiavo, palikęs mudu su Ingrida stovinčius ant tuščio šaligatvio, užvertusius galvas ir žvelgiančius aukštyn, į langus kabineto, kuriame, kaip mes tikėjomės — vienas, sėdėjo Gajus.

Mečiau žvilgsnį į Ingridą. Jos veidas man pasirodė sukritęs ir įsitempęs. Ji nervinosi ne mažiau už mane.

— Tau tikrai nereikia to daryti, — pasakiau. — Aš galiu nueiti ir vienas.

— Žinau.

— Ten gali būti pavojinga. Gali netgi nukentėti.

Ji atsigręžė į mane ir šyptelėjo skubria nervinga šypsena.

— Tu — irgi. Taigi aš eisiu kartu.

— Gerai, — atsakiau, — tuomet eime.

Užlipome laiptais į penktą aukštą. Tada atsidarėme duris, ant kurių buvo užrašas „ninetyminutes.com“, ir įžengėme į didelę nesunkiai apžvelgiamą mūsų biuro patalpą.

Prie savo darbo stalo sėdėjo Gajus, įsmeigęs akis į monitoriaus ekraną, kuriame buvo matyti įpusėtas kompiuterinis „Minų lauko“ žaidimas.

Jis buvo vienas.

Mudu priėjome arčiau. Jis atsigręžė. Gajus atrodė baisiai: daug kartų buvau matęs jį prastai atrodantį, bet taip klaikiai — dar neteko. Gajaus akys buvo įdubusios, aplink jas atsiradę juosvi ratilai, be to, paprastai mėlynos ir švytinčios, dabar jo akys buvo kažkokios apsiblaususios ir prigesusios. Gajus buvo nesiskutęs — ant smakro styrojo barzdos šeriai, o skruostai buvo išblyškę ir papurtę. Šviesūs jo plaukai — riebaluoti ir senokai nematę šukų.

— Sveiki, — pratarė jis vangiu ir prislėgtu balsu.

— Labas, Gajau, — atsakiau ir žingtelėjau jo link.

— Sėskitės, — jis atsainiai mostelėjo į mano darbo stalą.

Aš klestelėjau į senąjį savo krėslą. Ingrida prisėdo ant stalo greta manęs.

— Gal jau yra kokių naujienų? — paklausiau.

— Ne, — Gajus žvilgtelėjo į laikrodį. — Dabar dešimt minučių po dešimtos. Aš jau nesitikiu išgirsti nieko nauja. Jeigu „Mercia Metro“ būtų nusprendusi pateikti pasiūlymą, ji jau būtų tai padariusi.

— Jie niekada rimtai nesvarstė, ar sudaryti šį sandorį, Gajau, — pasakiau aš.

Jis vangiai pažvelgė į mane, bet jo akys, atrodo, nieko aplink nematė.

— Ne, — tyliai ištarė Gajus, — matyt, nesvarstė, — jo žvilgsnis užkliuvo už Ingridos. — Ar judu?..

Aš pritariamai linktelėjau.

— Ar seniai?

— Neseniai. Nuo tada, kai tu mane atleidai, — paaiškinau.

Gajus šyptelėjo. Bet šypsena veikiau buvo skirta jam pačiam, o ne mums.

— Gražu, — pratarė jis ir, atrodo, staiga vėl susivokė, jog mes dar čia. — Ar ketinate drauge su manimi laukti vidurnakčio?

— Galbūt.

— Matote, vidurnaktį norėjau būti čia. Bet — vienas.

Nebūčiau galėjęs paaiškinti kodėl, bet jo pasakyti žodžiai mane išgąsdino.

— Kodėl, — paklausiau, — kodėl nori būti vienas?

Gajus man taip ir neatsakė. Jis vėl įbedė akis į monitoriaus ekraną. Spustelėjo pelės klavišą. Mes leidome jam žaisti toliau. Netrukus Gajus „užlipo“ ant minos ir tyliai nusikeikė.

Jis stumtelėjo pelę į šalį ir tarė:

— „Ninetyminutes“ priėjo liepto galą, ar ne, Deivai?

Aš tylomis linktelėjau.

— Šitiek darbo įdėta. Šitiek laiko paaukota. Tiek nerimo, diskusijų, tiek džiaugsmo dėl pasiektų pergalių, o dabar — viskas žlugo.

— Svetainė veiks ir toliau.

— Taip, bet „Ninetyminutes“ turėjo daug ambicingesnių tikslų nei vien įkurti svetainę, — atsiliepė Gajus. — Ši bendrovė turėjo padėti man ir tau tapti visai kitais žmonėmis. Geresniais žmonėmis. Ir buvo laikas, kai maniau, jog mums tai pavyko. Ilgai taip maniau. Buvau verslininkas, kuris galėjo įgyvendinti viską, ką buvo sumanęs. O tu buvai mano dešinioji ranka, žmogus, kuris turėjo pasirūpinti, kad įgyvendinti sumanymai nežlugtų. Tu gerai dirbai, Deivai. Tikrai gerai. Ir reikalai neturėjo pakrypti štai šitaip.

— Ne, tikrai neturėjo.

— Bet pakrypo. Šį vakarą bendrovė bus parduota. O rytoj? Rytoj jau nieko nebus.

— Ką ketini daryti? — pasiteiravo Ingrida.

Iš pradžių atrodė, kad Gajus jos nė negirdi. Paskui jis skubriai šyptelėjo, pasilenkė ir atidarė žemutinį savo rašomojo stalo stalčių. Vėl atsitiesė. Rankoje laikė ginklą.

Mintyse sumečiau, jog tai — sidabriškai pilkos spalvos ir gana didelis revolveris, nors, tiesą sakant, nebuvau ginklų žinovas. Vienas iš tų, kurio šovinių dėtuvė buvo įstatoma į rankeną. Gajus pakilnojo jį rankoje, lyg norėdamas pasverti. Iš pažiūros ginklas buvo gana sunkus.

— Iš kur jį gavai? — paklausiau.

— Ouvenas parūpino, — paaiškino Gajus ir sukikeno. — Tiesiog galva neišneša, ką šiais laikais galima nusipirkti internetu. „ Shootsomeone.com“8 Ir kodėl mes nesukūrėme tokio tinklalapio? Arba — „ www.blowyourbrainsout.co.uk“9? Tiesa, daug nuolatinių klientų nebūtume turėję. O juk svarbiausia — turėti nuolatinių lankytojų, ar ne?

— Ką ketini veikti su tuo revolveriu?

— Panaudoti pagal paskirtį, — atšovė Gajus. — Bet nesijaudink. Nukreipsiu jo vamzdį į save. Tavęs nušauti neketinu. Palauksiu iki vidurnakčio. Bet jei mane priversi, paspausiu gaiduką tuojau pat.

Ingrida išsigandusi aiktelėjo.

— Sulaukime vidurnakčio, — atsargiai pasiūliau. — Vis dėlto dar liko pora valandų.

Gajus mąsliai pažvelgė į rankoje laikomą ginklą ir tarė:

— Na, net nežinau... Man prailgs laukti dvi valandas, ypač kai judu į mane spoksote.

Jis kilstelėjo revolverį.

— Žinai, tu — netikęs verslininkas, — pasakiau.

Turėjau ką nors pasakyti. Akimirką Gajaus akys plykstelėjo pykčiu. Bet tuoj pat ta ugnis užgeso.

— Pats žinau, — burbtelėjo jis.

— Nė iš tolo negalėjai prilygti savo tėvui.

Gajus vėl nuleido revolverį. Man pavyko nukreipti jo dėmesį nuo ginklo.

— Tu teisus, — pratarė jis.

— Didžiajame ekrane tau nėra lygių, tai tiesa. Arba tuomet, kai reikia sukurti viziją. Bet kaip uždirbami pinigai, tu iki galo taip ir nesupratai, ar ne? Aš žinojau, kaip tai daroma, bet tau pavyko mane apkvailinti.

Gajaus akyse vėl žybtelėjo pyktis.

— Tavo tėvas žinojo, kaip išsunkti pelno, ar ne tiesa? Pripažinkime, kad jei būtume pasielgę taip, kaip jis siūlė, jei būtume savo svetainėje įdėję nuorodas į pornografinius tinklalapius, į bendrovės sąskaitą būtų plūstelėję pinigai. Seksas ir futbolas. Bulvarinių žiniasklaidos priemonių savininkai būtų mus apspitę ir aršiai varžęsi, kad galėtų nupirkti mūsų įmonę. O akcijų kainų indeksus būtume galėję tiesiog pasiųsti po velnių.

— Niekada nebūčiau galėjęs vadovauti tokiai svetainei, — atšovė Gajus.

— Aš — irgi ne. O tu, ar būtum galėjusi, Ingrida? — ji papurtė galvą. — Tai ir buvo pati didžiausia mūsų problema. Užsiėmęs nekilnojamuoju turtu, tu irgi nieko nebūtum pasiekęs.

— Kodėl?

— Pamenu, „Private Eye“ žurnale kadaise skaičiau straipsnį apie tavo tėvą. Apie tai, kad jis papirko kažkokio Šiaurės Anglijos miestelio tarybos narius, kad šie leistų projektuoti ir statyti ten prekybos centrą. Ir apie tai, kaip aštuntajame dešimtmetyje jis jėga privertė pasitraukti savo verslo partnerį.