Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Gajau. Tu negali leisti Ouvenui taip pasielgti.

— Pasakiau, užsičiaupk! — riktelėjo Gajus. — Teisingai Ouvenas sakė. Man apskritai nereikėjo tavęs samdyti. Nereikėjo klausytis tavo veblenimų apie Ouveną, Henrį ir mano tėvą. Nereikėjo leisti, kad man už nugaros nubėgtum ir parduotum „Ninetyminutes“. Turėjau atleisti tave jau prieš kelis mėnesius.

Jis pašoko nuo kėdės ir prikišo veidą visai arti manojo. Gajaus veidas buvo persmelktas neapykantos. Dar niekada nebuvau jo tokio matęs, net ir pačiomis blogiausiomis jo gyvenimo akimirkomis.

Gajus staiga pasikeitė.

— Tu, mėšlo gabale. Dabar mirsi, Deivai, ir kai išleisi paskutinį kvapą, aš būsiu labai patenkintas, — tada Gajus atšlijo nuo manęs ir kreipėsi į brolį. — Bet turime viską gerai permąstyti, Ouvenai. Neskubėkime. Nudėsime tuodu, o tada paspruksime iš šalies anksčiau, nei policija susivoks, kad turi du lavonus.

Ouvenas pritariamai linktelėjo. Ne, jo veide nebuvo matyti nė menkiausios šypsenos, bet jis aiškiai tryško pasitenkinimu. Didysis jo brolis pagaliau stojo jo pusėn. Jie kartu pabėgs — tik jis ir Gajus — ir rūpinsis vienas kitu taip, kaip visą gyvenimą rūpinosi.

— Aš nušausiu tą subingalvį, — pareiškė jis. Matyt, kad niekam nekiltų jokių iliuzijų.

— Taip, žinau, — atsiliepė Gajus. — Bet ne čia. Ir dar ne dabar. Turime nusivežti juos kur nors kitur.

— Galime juos nudėti, o paskui pergabenti lavonus.

— Palauk, galva leisk dirbti man, gerai? — kiek susierzinęs atšovė Gajus. — Kai nudėjai Dominyką, aš viską sutvarkiau, tai ir dabar taip darysime. Negalime tampyti lavonų, dar kas pamatys. Nulėksiu paimti tavo automobilio ir grįšiu. Įsisodinsime juos gyvus, o tada nusivešime į kokią nuošalesnę vietelę. Gal kur nors pakeliui į Doverį. Duok man raktus.

Akimirką padvejojęs, Ouvenas kyštelėjo ranką į kišenę. Ištraukė raktų ryšulį ir švystelėjo jį Gajui.

— Nuvažiuosiu į namus paimti tavo paso. Savąjį turiu čia, — Gajus pasilenkė prie šalia savo stalo gulinčio krepšio, ištraukė pasą ir parodė jį Ouvenui. — Ilgai neužtruksiu. O tu juos pasaugok. Jei bandys ištrūkti, tiesiog nušauk. Tada mums bus sunkiau viską sutvarkyti, bet ką nors sugalvosime.

Ir jis išėjo.

40

Ir mudu su Ingrida likome akis į akį su Ouvenu ir jo revolveriu.

Kažin kiek Gajus užtruks? Ouvenas gyveno Kamdene, taigi ne per toliausiai. Jei važiuos taksi, apsisuks greitai. Na, gal per dvidešimt minučių? Dvidešimt nepakeliamai ilgų minučių...

Ingrida vis dar sėdėjo šalia manęs, ant stalviršio. Ji ištiesė man ranką. Aš ją paėmiau.

— Kaip žavu, — nusišaipė Ouvenas. Jis šiek tiek krustelėjo taikiklį, ir nuo mano galvos nukreipė revolverio vamzdį į mudviejų rankas. — Bet rankutes paleiskite, arba peršausiu jums pirštus.

Mes paleidome.

Mintyse keikiau save už tai, kad leidau Ingridai eiti čia kartu, nors ir neįsivaizdavau, kaip būčiau galėjęs ją sulaikyti. Ouvenas norėjo nužudyti mane. Ingrida jam visai nerūpėjo, bet dabar mirtis laukė ir jos.

Be to, vis dar negalėjau patikėti, kad Gajus taip staiga pasikeitė. Iš pradžių jis atrodė sumišęs ir linkęs į savižudybę, o per kelias akimirkas tapo ryžtingas ir pasiruošęs žudyti. Kažkas jame tarsi nutrūko ir apsivertė aukštyn kojomis. Tai buvo Gajus, kurio negalėjau atpažinti, Gajus, kurio aš visiškai nepažinojau.

Tyliai sau svarsčiau, kur jie mus nusiveš. Tikriausiai kur nors į Kente plytinčius miškus. Jie mus nušaus, kūnus kur nors numes, o patys nuvažiuos į prieplauką ir netrukus jau bus žemyne. Kažin, ar jiems pavyks pabėgti? Kiek juos pažinojau, broliai buvo gana sumanūs. Tikriausiai jiems pavyks.

Paskui ėmiau mąstyti apie mirtį. Apie savo tėvus ir apie tai, kaip jie sielvartaus; apie tai, ką gyvenime pasiekiau. Ir, didžiai savo nuostabai, susigriebiau galvojąs apie „Ninetyminutes“. Ši bendrovė jau buvo šioks toks pasiekimas. Tiesą sakant, visai nemenkas. Bet taip pat suvokiau, kad netrukus viskas baigsis. Po geros valandos viskas bus baigta.

Žvilgtelėjau į Ouveną. Jis pamatė mano akyse baimę. Ir šyptelėjo.

Stengiausi susitvardyti. Neketinau suteikti tam šunsnukiui malonumo.

Taip mes sėdėjome gana ilgai. Atrodė, praėjo gerokai daugiau nei dvidešimt minučių, bet nutariau nerizikuoti ir nežiūrėti į savo rankinį laikrodį, kad kartais neišprovokuočiau Ouveno. O jis sėdėjo tarsi sustingęs. Net jei nekantravo ar jautėsi susinervinęs, šito neparodė. Be to, nė akimirkos neatitraukė nuo manęs akių. Ir šypsojosi — šypsojosi vos vos pastebima atsainia savimi pernelyg pasitikinčio žmogaus šypsena. Jam patiko matyti mane štai taip sėdintį ir tirtantį iš baimės. Jis tiesiog smaginosi.

Staiga prabilo Ingrida.

— Ouvenai? — švelniai pratarė ji. — Žinai, tu galėtum mus tiesiog paleisti. Jūs galėtumėte kur nors išvažiuoti, — tik tu ir Gajus. Mes duotume jums laiko ir iki rytojaus ryto į policiją nesikreiptume.

— Tylėk, — atšovė Ouvenas. — Net nemanyk, kad tau pavyks išsukti savo pasturgalį.

— Bet Ouvenai...

— Pasakiau, tylėk! — jis kilstelėjo revolverį.

Ir kaip tik tą akimirką mūsų ausis pasiekė per dvi pakopas aukštyn skuodžiančio Gajaus žingsnių aidas. Durys su trenksmu atsidarė.

— Na bet ir užtrukai, — papriekaištavo Ouvenas.

— Nagi, — paragino Gajus, — eime. Duok man revolverį. Aš juos pasaugosiu.

— Ne, ginklas liks pas mane.

Gajus ištiesė ranką paimti ginklą. Ouvenas patraukė jį toliau nuo brolio.

— Pasakiau, kad revolveris liks pas mane. Jei kas nors turi nušauti šiuos niekšelius, tai būsiu aš.

Gajus rūsčiai pažvelgė į brolį, bet šis atsakė jam tuo pačiu. Ouvenas nusileisti neketino. Gajus tik gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Na, gerai, kaip nori. Automobilis stovi prie pastato. Važiuokime.

Ouvenas ginklu pamojo mudviem su Ingrida, kad judintumės. Kad ir labai nenoriai, mes išėjome paskui Gajų į koridorių ir nusileidome laiptais žemyn, o paskui mus, atsilikęs vos per porą pėdų, žingsniavo Ouvenas.

Gajus pirmas išėjo pro duris ir atsidūrė gatvėje. Aplink viskas buvo ramu. Apsidairiau akimis ieškodamas juodo japoniško Ouveno visureigio, bet jo niekur nebuvo.

— Kur mašina? — paklausė Ouvenas.

— Už kampo, — paaiškino Gajus ir mostelėjo ranką į netoliese, kitoje gatvės pusėje, prasidedančią alėją.

Mes visi perėjome per gatvę.

Paskui viskas įvyko staiga ir vienu metu. Plotą, kuriame mes stovėjome, nutvieskė ryški šviesa. Gajus riktelėjo „Gulkitės“ ir krito ant asfalto, kartu pargriaudamas ir Ingridą. Parpuoliau ir aš, prispaudžiau skruostą prie kieto šaligatvio paviršiaus ir tuomet išgirdau sausai pokštelint du šūvius, o akimirksniu vėliau šaižų man už nugaros buvusio Ouveno riksmą ir ant degutbetonio nukritusio jo revolverio tarkštelėjimą.

Apsiverčiau ant nugaros. Pirmiausia pamačiau važiuojamojoje kelio dalyje susmukusį Ouveną ir ištiestą jo ranką, siekiančią nukritusio ir dabar vos per kelis colius nuo jo pirštų galiukų gulinčio revolverio. Greitai prišliaužiau prie ginklo ir pačiupau jį pirmas. Aplink iš visų pusių buvo girdėti sujudimas ir bėgančių žmonių batų kaukšėjimas.

Vis dar laikydamas revolverį rankoje pašokau ant kojų. Pažvelgiau žemyn į Ouveną, apšviestą galingų prožektorių. Kraujas, atrodo, kliokė iš dviejų žaizdų: viena kulka Ouvenui buvo kliudžiusi petį, kita — pataikiusi į šoną. Netrukus prie jo prišoko keli policininkai, rankose laikantys po šautuvą arba pistoletą, vilkintys neperšaunamomis liemenėmis. Vis arčiau buvo girdėti per mažų gatvelių labirintą atlekiančios greitosios pagalbos automobilio sirena.