Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Ir kas gi priklausė pačiai tos hierarchijos viršūnei? Na, labai arti jos buvo Torstenas, bet pačiame viršuje, žinoma, puikavosi Gajus.

Tais metais mudu gyvenome viename kambaryje. Šv. Valentino diena kiekvienoje mokykloje sukelia nemažai keblumų ir varžymosi, bet tą vasarį man teko patirti ypač didelį pažeminimą. Gavau tik vieną atviruką, ir tą patį man atsiuntė visiškai neišvaizdi akinius nešiojanti mergina, su kuria drauge lankėme matematikos pamokas ir kuri ketino tapti akcijų rinkos analitike kokiame nors komerciniame banke. Gajus gavo septyniasdešimt tris atvirukus. Daugumą iš jų tikriausiai atsiuntė trylikametės ar keturiolikmetės, kurių jis nė nepažinojo, ir vis dėlto... Praeitų metų vasarą jis atliko pagrindinį vaidmenį neoficialiame spektaklėlyje „Taukuotis“ ir moteriškajai mokyklos auditorijai padarė didelį įspūdį, neišblėsusį net iki kitų metų vasario. O aš buvau aukštas, tamsiaplaukis ir niekuo neišsiskiriantis vaikinas, žinojau nė iš tolo negalįs varžytis su Gajumi, bet mano savigarba buvo užgauta, ir jau ne pirmą kartą. Iš tiesų mane labiausiai erzino tai, kad jis net neatrodė patenkintas. Jo nuomone, būtent taip ir turėjo būti.

Nors mudu su Gajumi gyvenome viename kambaryje, savo širdies reikalus jis stropiai slėpė ir su manimi apie tai nesikalbėdavo. Spėjau, kad Gajus laiko veltui neleidžia, bet jis pats niekada tuo nesigyrė. Ir vis dėlto atrodė, kad jo santykiai su merginomis rutuliojasi pagal tam tikrą scenarijų. Iš pradžių kelias savaites ar netgi mėnesius galėdavai stebėti, kaip jis stengiasi sužavėti kokią nors patrauklią šešiolikos ar septyniolikos metų merginą, kalbasi su ja, laido juokelius, verčiančius ją kvatotis, o paskui staiga meta. Po poros dienų jis jau medžioja kitą.

Tomis dienomis Gajaus dėmesį kaip tik buvo patraukusi Mel Dyn, kuri šioje mokykloje irgi mokėsi paskutinius metus. Priešingai nei tos, kurios anksčiau buvo tapusios Gajaus laimikiu, ji neatitiko klasikinių grožio standartų, bet aš supratau, kas jį prie Mel taip traukė. Ji dėvėjo gana aptemptus drabužius ir nuolat vaikščiojo nutaisiusi rūgštoką miną, kuri tarsi signalizavo, kad mergina prieinama, bet šiaip garsėjo kaip skaistuolė. Mokykloje besimokančių vaikinų žodžiais tariant, „tinkama, tik šalta“. Tokiam savybių deriniui Gajus tiesiog negalėjo atsispirti.

Tą dieną ilgai vakarojau, — bandžiau įveikti dar kelis „Karo ir taikos“ puslapius. Dabar ir pats stebiuosi, koks buvau kvailas, užsimojęs perskaityti knygą būtent tame pačiame semestre, kai laikiau A lygio egzaminus, bet galų gale turėjau rūpintis paties susikurtu įvaizdžiu, kad esu intelektualas.

Gajus įsmuko į kambarį ir ėmė ruoštis į lovą.

— Nagi, Deivai, aš visai nusivaręs nuo kojų. Jau po vienuoliktos. Ar galiu išjungti šviesą?

— Ak, taip, žinoma, — susierzinęs, tad gal kiek sarkastiškai pratariau aš.

Bet iš tiesų jau dešimt minučių skaičiau vis tą patį puslapį, ir buvo pats metas šitą kankynę baigti. Knyga dunkstelėjo ant grindų šalia mano lovos, o aš padėjau galvą ant pagalvės. Gajus išjungė šviesą ir išsitiesė savo lovoje.

— Deivai...

— Ką?

— Gal norėtum šią vasarą pasisvečiuoti pas mano tėvą?

Iš pradžių pamaniau, kad būsiu kažką ne taip nugirdęs. Mintis, kad Gajus galėtų mane pakviesti drauge su juo pasisvečiuoti pas jo tėvą, gyvenantį Pietų Prancūzijoje, man buvo visiškai netikėta, netgi šokiruojanti. Mudu vienas kitą mėgome ir netgi gerbėme, bet niekada nelaikiau savęs vienu iš Gajaus draugų. Na, bent jau ne tokiu artimu. Gajus laikėsi išvien su tokiais kaip Torstenas, Kuveito princas Faisalas ar Trojus Bartonas, kuris buvo kino žvaigždės Džefo Bartono sūnus. Jis bendravo su žmonėmis, kurių šeimos turėjo milijonus svarų, po kelias rezidencijas įvairiuose pasaulio kampeliuose ir kartkartėmis pagyvendavo tai vienoje, tai kitoje. Su tokiais žmonėmis, kurie susitikdavo Paryžiuje ar Marbeljoje. O ne su tais, kurie namelyje ant ratų dardėdavo į Devoną.

— Deivai?

— Ak, atleisk.

— Tai kaip? Tau ten patiks. Jis turi namą puikioje vietoje, ant uolų, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas ir matyti Ferato kyšulys. Aš ir pats dar nė karto nesu ten buvęs, bet girdėjau, jog vietos ten nepaprastai gražios. Dar važiuos Mel ir Ingrida Da Kunja. Kodėl ir tau nesusigundžius?

Ir iš tiesų, kodėl gi ne? Buvau nusiteikęs visiškai rimtai. Dar nesugalvojau, iš kur gausiu pinigų ten nukakti, bet žinojau, kad būtinai turiu važiuoti.

— Ar tu rimtai? — dar kartą pasitikslinau.

— Aišku, kad rimtai.

— Tada gerai, — atsakiau. — Važiuosiu.

4

Pakėliau šampano taurę prie lūpų ir pažvelgiau žemyn į senovinius dvidešimčia tūkstančių pėdų žemiau mūsų plytinčio Centrinio masyvo ugnikalnių kraterius. Pasirodė, jog man visai nereikėjo sukti galvos, kur gauti pinigų lėktuvo bilietui. Mes visi susitikome Bigin Hilyje — į pietus nuo Londono esančiame aerodrome — ir sėdome į reaktyvinį Gajaus tėvo lėktuvą. Po kelių minučių jau buvome pakilę į orą ir skridome į Nicą.

Mel Dyn ir Ingrida Da Kunja buvo įsitaisiusios sėdynėse man už nugaros, o priešais jas sėdėjo Gajus. Mel mūvėjo prigludusius džinsus, vilkėjo baltus sportinius marškinėlius, džinsinį švarkelį ir buvo gana ryškiai pasidažiusi. Jos plaukai buvo ilgi ir tamsūs, o per visą galvą ėjo geltonai dažytų plaukų sruoga, nuslydusi merginos sprandu, krito jai ant peties ir dar žemiau, ant krūtinės. Ir dar kokios krūtinės... Jos draugė Ingrida mūvėjo dukslias kelnes ir buvo apsivilkusi medvilninį sportinį nertinį. Jų abiejų aš, galima sakyti, visai nepažinojau; Mel mokėsi mūsų mokykloje jau penkerius metus, tačiau bendrų pamokų mes niekada neturėjome, ir per visą tą laiką buvau persimetęs su ja vos keliais žodžiais. Ingrida į Brodhilą atvyko tik praeitą rudenį, įpusėjusi šeštąją gimnazijos klasę.

Pasisveikinau su jomis. Mel atsakydama man tik vos vos krustelėjo lūpas ir vyptelėjo, bet Ingrida apdovanojo mane plačia draugiška šypsena. Kalbinti merginas leidau Gajui: sprendžiant iš bangomis besiritančio griausmingo Ingridos kvatojimo, jam tai puikiai sekėsi. O aš patogiai atsilošiau tamsiai mėlyna oda aptrauktoje sėdynėje. Niekada anksčiau nebuvau skridęs lėktuvu. Čia tai bent gyvenimas.

Paskui Gajus grįžo ir klestelėjo į sėdynę šalia manęs.

— Judu su mano tėvu dar nebuvote susitikę, ar ne?

— Ne, — atsakiau. — Nemanau, kad kada nors esu jį matęs. Išskyrus, žinoma, laikraščius.

Tonis Džourdanas buvo tikras Londono nekilnojamojo turto ryklys. Mano tėvas apie jį žinojo viską, nors tuo metu, kai aš pats sulaukiau tokio amžiaus, kad skaityčiau laikraščius, šie apie jį rašydavo kur kas rečiau. Mačiau porą žurnale „Private Eye“ išspausdintų straipsnių, kuriuose jis buvo kaltinamas papirkęs savivaldybės tarybą, svarsčiusią, ar išduoti leidimą jo planuojamam prekybos centrui statyti, ir daręs įžūlų spaudimą savo verslo partneriui bei privertęs jį pasitraukti. Tačiau dažniausiai tas žmogus buvo minimas gandų skiltyse, o ne verslui skirtuose laikraščių puslapiuose.

— Brodhile tėtis buvo vos porą kartų. Pastaraisiais metais aš pats labai retai su juo matydavausi. Bet jis tau patiks. Jis vyrukas kaip reikiant. Žino, kaip reikia linksmintis.

— Puiku. Ar jis vėl vedė?

— Taip, prieš kelerius metus. Prancūzę kekšytę, vardu Dominyka. Niekad nesujos matęs. Bet velniop ją. Geriau nusiteik kaip reikiant pašėlti.

— Gerai, — aš neryžtingai nutilau.

Nekantriai laukiau, kada galėsiu išmaišyti barus ir restoranus. Jau buvau aštuoniolikos, tad norėjau pasinaudoti savo teise gerti tiek, kiek man patinka. Bet man iškilo viena problema.