Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Ar šita knyga tavo? — paklausė ji mostelėjusi galva į gerokai aptrintą „Karo ir taikos“ tomą, kurį aš visiškai be reikalo atsinešiau čia, prie baseino.

— Mano.

— Kokia nuobodybė.

— Kai įsitrauki, nėra jau taip blogai, — ėmiau gintis.

— Niekai. Man ji pasirodė nuobodi. Man labiau patinka „Ana Karenina“, o tau? Čia tai bent moteris! Dėl jos galėčiau perskaityti kad ir tūkstantį puslapių.

— Šito romano neskaičiau, — pralemenau gerokai nustebęs.

— Na, tau tikrai vertėtų, — ir Dominyka nusikvatojo prikimusiu, gerkliniu juoku. — Atrodo, tu šokiruotas. Kodėl gi aš negalėjau perskaityti „Anos Kareninos“?

— Na... Aš nežinau...

— Todėl, kad, tavo įsitikinimu, esu tuščiagalvė manekenė? Argi ne taip?

Taip, pamaniau.

— Ne, — ištariau garsiai.

Ji vėl nusijuokė.

— O taip, tu būtent šitaip ir manai. Ką gi, aš Avinjono universitete studijavau filosofiją. Darbas modelių agentūroje buvo tik... tik, kaip jūs sakote, pašalinis užsiėmimas. Bet netrukus pašaliniu užsiėmimu man tapo studijos.

— Kaip gaila, — daug negalvodamas mestelėjau aš.

— Kodėl?

— Hm... Nežinau, — numykiau išsigandęs, kad buvau jai pernelyg šiurkštus.

Ji vėl nusijuokė ir tarė:

— Kaip tik dabar galėčiau sėdėti draudimo bendrovei ar panašiai įstaigai priklausančiame biure ir dėlioti į segtuvus popierius. Ar tai norėjai pasakyti?

— Ne, — atsakiau. — Bet vis dėlto argi bent truputį dėl to nesigaili?

— Kartais. Bet nedažnai. Man reikia pramogų. Daug pramogų. O ar tu gerai leidi laiką, Deividai?

— Hm... Na, man rodos, gerai.

— Tikrai?

Aš maktelėjau didelį gurkšnį vyno ir jau šiek tiek atitokęs ir sugrįžęs į vėžes paklausiau:

— Tu bandai mane erzinti, ar ne?

Dominyka vėl sukikeno:

— Aišku. Man patinka vesti iš kelio anglus. Deja, kai radau Tonį, jis jau ir taip buvo sugadintas. Atrodo, kad ir jo sūnus seka tėvo pėdomis.

Kitame stalo gale Mel santūrumą aiškiai baigė tirpdyti žavesys, kurį skleidė tėvo ir sūnaus tandemas, Ingrida irgi plačiai šypsojosi, o jos akys tiesiog spinduliavo.

— Na, mokykloje jis tokios reputacijos tikrai neturi. Sakyčiau, jis žavus iš prigimties, ir tiek.

— Matau. Atrodo, kad Abdulatifas irgi jau atkreipė į jį dėmesį.

— Ar Abdulatifas — tai sodininkas?

— Taip. Tikras saldainiukas, ką? Man patinka, kai jis, nusivilkęs marškinius, sukinėjasi aplink.

— Ar jam patinka vyrai?

— Manau, jog Abdulatifą apskritai traukia grožis.

Nė nežinojau, ką jai atsakyti.

— O tu? — vėl kreipėsi į mane Dominyka. — Ar tu irgi turi prigimtinę savybę užburti moteris?

— Maniau, jau lioveisi traukusi mane per dantį?

— Beveik. Bet judu su Gajumi atrodote tokie skirtingi.

— Teisybė. Mokykloje mes gyvename viename bendrabučio kambaryje, tad manau, kad labai gerai vienas kitą pažįstame. Ir vis dėlto paviešėti čia Gajus mane pakvietė tik paskutinę akimirką.

— Žinau. Tonis sakė, kad Gajus ketino atvažiuoti kartu su Helmuto Šolenbergo sūnumi.

— Taigi. Su Torstenu.

— Nepakenčiu to žmogaus, — pareiškė Dominyka ir norėdama parodyti savo antipatiją demonstratyviai papurtė galvą bei virptelėjo pečiais. — Ir, užbėgdama tau už akių, pasakysiu, kad mano nuotraukų buvo ir jo žurnaluose. Nusifotografavau vilkėdama mažiau nei derėjo. Žlugus pirmajai mano santuokai jie iškapstė kelias senas nuotraukas, — nusijuokė ji ir pridūrė: — Tiesą sakant, aš visai neprieštaravau. Bet Henris? Ohoho!

— Kas tas Henris?

— Jis — politikas. Ir toks nuoboda. Įsimylėjau jo akis. Jo akys kaip švyturiai, na, bent jau buvo tokios, kol susituokėme. Paskui jos pasikeitė.

— Ir tada jo atsikratei?

— Mes abu vienas kito atsikratėme, — atsainiai gūžtelėjo pečiais ji.

— Tada sutikai Tonį?

— Sutikau Tonį, — pakartojo ir vos pastebimai šyptelėjo Dominyka.

Bet man pasirodė, kad jos šypsenoje atsispindėjo ne meilė, o veikiau liūdesys ar netgi kančia.

— Ar seniai judu pažįstami?

— Cha! Šito atskleisti tau negaliu.

— Kodėl?

— Dėl skyrybų proceso. Gajaus motina labai norėtų tai sužinoti.

— Ak šit kaip... Atsiprašau. Kvosti tavęs neketinau.

— Bet, žinoma, vis tiek kvoti, — nusikvatojo ji.

Staiga Ouvenas, kuris visą vakarą niekam daugiau nebuvo prataręs nė žodžio, pastūmė savo lėkštę į šalį, pakilo nuo stalo ir patraukė namo link.

— Ouvenai! Ar tikrai nenori dar truputį pasilikti? — paklausė jo tėvas.

Ouvenas stabtelėjo ir atsigręžė.

— Ne, — nė nešyptelėjęs niūriai pratarė jis.

— Ką gi. Tuomet labos nakties.

Ouvenas neaiškiai kažką burbtelėjo ir vėl pasisuko eiti.

— Labanakt, chėri, — šūktelėjo Dominyka Ouvenui, atgręžusiam jai savo plačius gunktelėjusius pečius.

Jis net nestabtelėjo, net nesiteikė jai atsakyti.

— Šitas vaikinas tikrai keistas, — tarė Dominyka. — Jis čia jau dvi dienos, o išspaudė vos kelis žodžius. Su manimi kalba taip, tarsi būčiau tuščia vieta. Tonis vis bando pralaužti ledus, bet Ouvenas niekad neatsako daugiau kaip dviem žodžiais. Manau, Tonis jau nuleido rankas.

— Gajus ir Ouvenas su tėvu matydavosi ne per dažniausiai, argi ne?

— Tai tiesa, — pritarė Dominyka. — Vaikai nėra neatskiriama Tonio gyvenimo dalis. O Robiną, jų motina, nenori, kad berniukai su juo bendrautų. Ji net neleido jiems atvažiuoti į mūsų vestuves. Gajaus irgi niekad anksčiau nesu mačiusi, susipažinau tik šiandien. Bet, man atrodo, Tonis jaučiasi kaltas, todėl įkalbėjo Robiną, kad ji leistų vaikams porą savaičių pasisvečiuoti pas jį. Be to, Gajus vyresnis. Spėčiau, kad juodu su Toniu dabar jau turi šiek tiek daugiau bendra.

Tarnas surinko ir nunešė mūsų lėkštes, o Dominyka įsipylė sau dar vieną taurę vyno.

— Mon Dieu, kaip puikiai mano vyras leidžia laiką, argi ne? — tarė ji.

Mel su Ingrida juokėsi iš kažko, ką Tonis ką tik pasakė, ir niekaip negalėjo liautis. Tiesą sakant, kikeno ir Gajus. Tonis paėmė Mel už rankos, kad ši, pagauta juoko priepuolio, neprarastų pusiausvyros, ir jos jau neatitraukė. Mergina savosios irgi neištraukė. Gajus šito, rodos, nė nepastebėjo.

Aš nieko neatsakiau.

— Turėti pašonėje dvi jaunas gražias merginas, kurios gaudo kiekvieną tavo žodį... Ko gi dar galėtų trokšti keturiasdešimt šešerių sulaukęs vyras, ar ne, Deividai?

— Na, nežinau... — stengdamasis išlikti santūrus atsakiau aš.

— Hm... — ji kilstelėjo ranką ir atmetė atgal savo plaukus. — Migeli! Dar vieną butelį vyno!

Galų gale vakaras baigėsi. Buvau kaip reikiant įkaušęs. Kiti irgi buvo gerai įčiupę į kuodą, gal tik Ingrida tiek daug negėrė. Mudu su Gajumi svyrinėdami leidomės eiti link mums paskirto svečių namelio, kurį nuo namo skyrė apie dvidešimt jardų.

Kai pagaliau klestelėjau ant savo lovos, pastebėjau, kad kambarys sukasi ratu. Susikaupiau ir pamėginau priversti langą stovėti vietoje. Neįtikėtina, bet man pavyko.

— Manau, šią savaitę man nusišypsos laimė, — pareiškė Gajus visu svoriu šlumšteldamas ant lovos.

— Su sodininku? Beje, girdėjau, kad jo vardas Abdulatifas.

— Cha cha, kaip juokinga. Ne su sodininku, o su Mel, pusgalvi tu. Nors Ingrida man irgi patinka. Galėčiau lažintis, kad lovoje ji tikrai pašėlusi. Gal man pavyks su abiem...

— Gajau!

— Gerai jau, gerai. Tada su Mel. Žinai, aš beveik tikras, kad ji vis dar nekalta.