Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Manyčiau. Didžiąją dalį atlyginimo šiais laikais sudaro premijos ir priemokos, o aš jų daug negaunu. Bent jau kol kas.

Gajus nusišypsojo užuojautos kupina šypsena ir paguodė:

— Palauk bent porą metų.

— Gal tu ir teisus. Bet aš jau netikiu, kad viskas susitvarkys. Dabar Leipcigo banko rodikliai tikrai prasti. O kaip laikaisi tu? Kaip sekasi vaidinti? Įsijungęs televizorių vis dairausi tavęs, bet dar nė karto nepamačiau.

— Tai, matyt, atidžiai nežiūrėjai kiekvienos „Bylos“ serijos.

— Negaliu įsivaizduoti tavęs, vaidinančio policininką, — nustebęs atsakiau.

— Man neleido vaidinti netgi piktadario. Mano vaidmuo buvo, galima sakyti, epizodinis. Bet paskui man paskambino iš Los Andželo.

Dabar man dingtelėjo, kad Gajaus kalboje amerikietiškas akcentas stipresnis nei prisiminiau buvus jį anksčiau.

— Iš Holivudo, ką? Galėčiau lažintis, kad Bradas Pitas drebėjo iš baimės.

— Nieko, šiaip taip ištvėrė. Ten pakankamai vietos ir Bradui, ir man. Daugybė vietos. Jie norėjo, kad vaidinčiau filme „Kvailio rojus“. Gal matei?

— Ne.

— Kino kritikų recenzijos buvo prastos. Šiaip ar taip, jiems reikėjo anglo aktoriaus, kuris pasakytų tris eilutes ir pasiglamžytų su Sandra Balok. Ir tas žmogus buvau aš.

— Tu glamonėjaisi su Sandra Balok?

— Aha. Atrodo, tai buvo mano karjeros viršūnė.

Tiesiog negalėjau susilaikyti nepaklausęs:

— Ir koks tai jausmas?

Gajus šyptelėjo:

— Na, ką aš galiu pasakyti?.. Tai buvo aistringa scena. Ji — nuostabi aktorė. Bet blogiausia buvo tai, jog pagal scenarijų po poros minučių mane nužudė.

Sandra Balok. Gajus tikrai padarė man įspūdį.

— Po to dar porai metų likau Los Andžele vis tikėdamasis pagaliau pralaužti ledus ir pradėti rimtą karjerą, bet veltui. Tad grįžau ieškoti laimės čia, Londone.

— Na, ir kaip, ar radai?

— Ne kažin kiek.

Manęs tai labai nenustebino. Gajus, sprendžiant iš jo išvaizdos, galėjo tapti tam tikro tipo aktoriumi, ir aš spėjau, kad geriausiai jo žavesys turėtų atsiskleisti kino filmuose. Bet prisiminiau ir mūsų susitikimą prieš septynerius metus, kai Gajus buvo ką tik baigęs dramos mokyklą. Jo požiūrio į darbą tikrai negalėjau pavadinti profesionaliu.

— Vis dar skraidai? — paklausiau.

— Gaila, bet jau ne. Dabar negaliu sau to leisti. Tėvas nėra toks dosnus ir supratingas kaip anksčiau. O tu?

— Aš paskraidau. Kartais. Kai oras geras. Vis dar kylu iš Elstrio aerodromo, — tai Gajus įkvėpė ir paskatino mane išmokti skraidyti. Brangus hobis, bet man jis teikė daug džiaugsmo. — Kaip laikosi tavo tėvas? Gal dabar dažniau su juo mataisi?

— Ne per dažniausiai. Mudu, galima sakyti, nutolome vienas nuo kito. Labai nutolome.

— Kaip gaila, — tarstelėjau, bet iš tiesų taip nemaniau.

Po to, kas nutiko Prancūzijoje, nebūčiau labai sielojęsis net ir tuomet, jei niekada daugiau nebūčiau sutikęs Tonio Džourdano.

Siurbčiojau savo alų ir laukiau.

— Mes su tavimi nesimatėme... Na, rodos, nuo Malo laikų, ar ne? — neryžtingai vėl prabilo Gajus. — Nuo to karto, jeigu neklystu, praėjo šešeri metai.

— Nesimatėme, — pritariau aš. — Bet metai prabėgo septyneri.

Gajus nesąmoningai persibraukė pirštais nosį. Pastebėjau ant jos esantį nedidelį iškilumą, — vienintelį defektą, darkantį jo veido simetriją. Ir kiekvieną kartą, kai tik Gajus pažvelgdavo į veidrodį, tas nelygumas primindavo jam tą lemtingą dieną.

— Aš tik norėjau pasakyti... — jis nutilo ir pažvelgė tiesiai man į akis. — Na, man tikrai labai gaila. Dėl to, kas atsitiko.

— Man irgi gaila, — pasakiau aš. — Bet nuo tos dienos jau praėjo daug laiko.

Gajui, atrodo, iš karto palengvėjo, ir jis šyptelėjęs tarė:

— Taigi, daug laiko. Tikrai daug.

Gajus nė kiek nepasikeitė. Žinojau, kad jis man rengiasi pasakyti kažką svarbaus, todėl paklausiau:

— Tu iš manęs kažko nori, ar ne?

— Ak tu, cinike, — atrėmė Gajus ir suglumęs šyptelėjo. — Bet neapsirikai, aš tikrai iš tavęs kai ko noriu. Manau, jog stebėjaisi ir tyliai sau svarstei, kurių galų po tiek metų nei iš šio, nei iš to tau paskambinau, argi ne?

— Tiesą sakant, svarsčiau.

— Matai, noriu aptarti su tavimi vieną reikalą.

Aš atsilošiau į kėdės atkaltę.

— Suprantu. Pasakok.

— Ketinu įkurti interneto bendrovę.

— Tu ir dar tūkstantis kitų žmonių.

— Bet ten guli krūvos pinigų.

— Įtartinų pinigų. Tai nėra realūs apčiuopiami pinigai. Kol kas iš interneto dar niekam nepavyko padoriai uždirbti.

— O aš uždirbsiu, — santūriai šyptelėjęs atrėmė Gajus.

— Tikrai? — nusišypsojau ir aš, mintyse sekundės dalį pabandęs įsivaizduoti Gajų — veržlų verslininką.

— Taip. Tu irgi galėtum susišluoti gražaus pinigo, jei tik norėtum.

— Aš? — pagaliau supratau, kur jis suka. — Gajau, nors aš ir dirbu komerciniame banke, bet pats daug pinigų neturiu. O tų, kuriuos turiu, neketinu lengva ranka mesti į kibernetinę erdvę.

— Ne, ne tai turėjau omenyje. Norėjau pasiūlyti tau, kad dirbtume kartu.

— Dirbti drauge su tavimi? — nusijuokiau aš, bet tuoj pat suvokiau, kad jis kalba rimtai. — Gajau, pradėti verslą, netgi jei tai — interneto įmonė, yra didžiulis darbas. Tau reikia kapitalo, reikia rasti tinkamų žmonių, be to, tau teks dirbti. Turėsi keltis dar prieš vidurdienį.

— Aš galiu atsikelti prieš vidurdienį, — tarė Gajus. — Tiesą sakant, prie šio projekto dirbu jau mėnesį ir išnaudoju kiekvieną laisvą minutę. Ir rimtai ketinu jį įgyvendinti. Aš pasieksiu, kad verslas klestėtų.

Pasijutau šiek tiek kaltas. Galbūt elgiausi pernelyg globėjiškai. Nė už ką pasaulyje nebūčiau susidėjęs su Gajumi, bet, mano nuomone, mandagumas reikalavo leisti jam pasakyti tai, ką jis norėjo.

— Gerai. Papasakok man apie savo projektą.

— Kol kils liftas?

— Koks dar liftas?

— Matai, kai atsiduri vienoje lifto kabinoje su žmogumi, kuris turi kapitalo ir yra pasiryžęs rizikingai jį investuoti, turi sugebėti išdėstyti jam savo verslo planą, kol liftas juda. Bet tų vaikinų dėmesiui patraukti turi vos trisdešimt sekundžių.

— Puiku. Išdėstyk man savo idėją, kol „kils liftas“, — sutikau aš, niekaip negalėdamas atsikratyti savo balse juntamos sarkazmo gaidelės.

Net jei Gajus ją pajuto, apsimetė nieko nepastebėjęs.

— Bendrovė vadinasi „ninetyminutes.com“. Ir ji taps pavyzdine futbolui skirta interneto svetaine. Iš pradžių sukursime geriausią visame internete futbolo tinklalapį. Kai mūsų svetainė taps visiems gerai žinoma, imsime internetu prekiauti sportine apranga, įskaitant ir drabužius, pažymėtus mūsų įmonės ženklu. Futbolas — didžiulis verslas, o prekyba sportine apranga — tai pasaulinis verslas, kurio apyvarta siekia trisdešimt milijardų dolerių per metus. Futbolo pasaulyje mes tapsime tuo, kuo „amazon.com“ yra knygų rinkoje.

Gajus įbedė į mane akis, o jo veide nušvito be galo savimi pasitikinčio žmogaus šypsena.

— Pavyzdinė svetainė? Turi omenyje — futbolo svetainių etalonas?

— Vienintelė tokia. Neprilygstama.

Pasistengiau susitvardyti ir sudaryti Gajui įspūdį, kad į jo planus žiūriu labai rimtai.

— Atrodo, tai bus gana didelė įmonė, — pasakiau.

— Didžiulė. Stulbinamai didelė bendrovė.

— Suprantu, — atsakiau, vis dar stengdamasis išlikti visiškai ramus. — Bet sukurti tokiai bendrovei reiks ir šiek tiek pinigų.

— Pradžiai — penkiasdešimties milijonų dolerių. Vėliau, žinoma, dar daugiau.