Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Pirmuosius du puslapius užėmė santrauka, kurioje buvo išdėstyta maždaug tas pats, ką Gajus man pasakojo, kol „kilo liftas“. Toliau buvo analizuojama galima rinka, aptariami pajamų grąžą užtikrinti turintys modeliai, konkurencija, technologijos, plano įgyvendinimo priemonės ir galiausiai ėjo labai paviršutiniškai parengti vadybos ir finansinės analizės skyriai. Išskyrus paskutines dalis, verslo planas buvo geras. Labai geras. Kaskart, kai man dingteldavo klausimas, atsivertęs tolesnį puslapį rasdavau atsakymą. Tekstas mane sudomino, įtraukė panašiai kaip geras romanas. Verslo planas buvo parengtas labai kruopščiai ir, išskyrus gal tik porą pretenzingų teiginių, išdėstytų pirmajame puslapyje, pernelyg santūrus, bet tai darė jį tik dar įtikinamesnį. Mane nustebino darbo kokybė ir buvo truputį gėda, kad iš anksto buvau susidaręs prastą nuomonę apie autoriaus sugebėjimus.

Kol mano traukinys pasiekė stotį „Bankas“, jau buvau perskaitęs tris ketvirtadalius teksto. Skindamasis kelią per žmonių minią įveikiau pačios klaidžiausios visame Londone požeminės stoties labirintą, išėjau į gatvę ir patraukiau į man gerai pažįstamą duonos parduotuvėlę, kurioje buvo prekiaujama ir kava. Užuot nusipirkęs puodelį kapucino kavos išsinešti, nusprendžiau išgerti ją atsistojęs prie netoli lango esančio aukšto stalelio ir baigti skaityti verslo planą.

Dauguma naujai įkurtų įmonių bankrutuoja. Aš tai žinojau. Internetas buvo tik akių dūmimas, tik tuščias muilo burbulas, — tai aš irgi žinojau. Buvau bankininkas, išmaniau savo darbą, buvau plačiai žinomas kaip žmogus, kuris darbe kelia sau didelius reikalavimus. Galėjau išvardyti rizikos veiksnius, akimirksniu pastebėti silpnąsias puses. Tai nebuvo verslas, į kurį sutiktų investuoti „Gumey Kroheim“, atsiprašau, — „Leipziger Gumey Kroheim“ bankas. Mintyse tvirtai apsisprendžiau, kad šį pasiūlymą reikia mandagiai atmesti.

Stumtelėjau prirašytus popieriaus lapus į šalį ir siurbčiodamas kavą ėmiau stebėti, kaip už lango šaligatviais plūsta vis labiau senkantis žmonių srautas. Problema buvo ta, jog tą akimirką visai nenorėjau būti bankininkas. Gajus kalbėjo apie svajonę. Apie minties blyksnį, kuris galėjo peraugti į viziją, paskui tapti nedidele šiam reikalui atsidavusių žmonių grupele, dar vėliau — realiai dirbančia įmone, o paskui... kas žino kuo?

Rinka tokiai veiklai buvo palanki. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Anglijos futbolas tapo galingu pinigus gręžiančiu mechanizmu: Pirmasis divizionas buvo perorganizuotas į „Premier“ lygą, fondų biržoje imta prekiauti daugumos futbolo klubų akcijomis, o palydovinės televizijos bendrovės investavo milžiniškus pinigus, kad įsigytų teisę transliuoti rungtynes. Visi žinojo, kad internetas daug ką pakeis, nors mažai kas suvokė būsimų pokyčių esmę. Gajaus planas pasinaudoti šia galimybe ir susikrauti kapitalą buvo protingas. Ar aš, uolus „Gumey Kroheim“ banko darbuotojas, blogesnis už Bilą Geitsą? Ar už Ričardą Bransoną? Ar už kurį nors iš milijonierių, kurie Silicio slėnyje dabar dygsta kaip grybai po lietaus? Taip. Nes Deividas Leinas, Finansinių projektų skyriaus direktoriaus pavaduotojas, neturi nei tokios vizijos, nei tokios vaizduotės.

Mokydamasis Brodhile turėjau progos bent akies krašteliu žvilgtelti į kitokį — įdomesnį ir prabangesnį — gyvenimą. Iš to, kaip gyveno aktorių, žymių sportininkų ir milijonus susikrovusių verslininkų vaikai, aiškiai mačiau, jog gyvenime galima nuveikti kur kas daugiau nei tik susirasti darbą, žmoną ir banką, kuris suteiktų paskolą būstui. Paskui, universitete, mano pasaulis tarsi susiaurėjo. Studijas baigiau kaip tik tada, kai šalį kamavo ekonominė krizė, kai net patys geriausieji ir protingiausieji, siekdami gauti diplomuoto buhalterio vietą, aršiai konkuravo. Į tą konkurenciją įsitraukiau ir aš, man pavyko, tapau Buhalterių profesionalų instituto bendradarbiu, įgijau dar geresnę kvalifikaciją, o tuomet perėjau dirbti į investicijų banką. Puikiai žinojau, jog Sitis turi savotiško žavesio, tik gaila, kad to paties negalėjau pasakyti apie „Gumey Kroheim“ banko Finansinių projektų skyrių. Žinoma, aš daug keliaudavau, tos kelionės man patiko, be to, maniau, jog didžioji mano darbo dalis reikalauja nemenko išmanymo bei intelekto, bet... kas toliau? Žmona — kol kas dar nesurasta — ir bankui įkeistas namas Vondsverfte? Bet ar tai — taip jau blogai? Argi baigęs vidurinę mokyklą visus tuos metus ne šito ir siekiau?

Gajus buvo teisus, dirbti su juo man būtų buvę labai įdomu. Mokykloje aš juo taip žavėjausi. Prancūzijoje, o paskui ir Londone, kai jis buvo jaunas, įsitvirtinti siekiantis aktorius, o aš, kaip sakoma, ryt poryt turėjau tapti kvalifikuotu buhalteriu, mums teko patirti ir nelengvų akimirkų. Gal netgi ir labai sunkių. Tačiau, nepaisant viso to, mintis praleisti drauge su juo kelerius ateinančius metus mane tikrai viliojo. Tiesa, anksčiau jis buvo mane nuvylęs. Be to, jis atėjo iš visai kitokio pasaulio nei tas, kuriam priklausiau aš. Bet juk kaip tik tai ir buvo svarbiausia. Galėjau jam suteikti taip reikalingo pastovumo, o jis... na, jis man galėjo suteikti naujų potyrių. Nors teoriškai mano karjeros kreivė stabiliai kilo aukštyn, vis dėlto aš to nejutau. Jaučiausi taip, tarsi ji tęstųsi į niekur. Jei pradėsiu dirbti kartu su Gajumi, bent jau šis tas nutiks. Kas nors, kas sukels mano gyvenime perversmą. Nežinojau, ar tie pokyčiai bus geri, ar blogi, o gal — prieštaringi. Bet norėjau sužinoti.

Beveik visų finansinių teorijų pagrindą sudaro viena taisyklė: protingas investuotojas visuomet siekia išvengti netikrumo. Tačiau tą akimirką nesijaučiau esąs racionaliai mąstantis investuotojas.

Baigiau gerti kavą ir neskubėdamas patraukiau į savo biurą, o pakeliui tai vieną, tai kitą šoną man brūkšteldavo praeinantys darbuotojai, labiau nei aš trokštantys kuo greičiau pasiekti savo rašomuosius stalus.

Kai „Gumey Kroheim“ bankas 7-ajame dešimtmetyje Greisčerčio gatvėje pasistatė savo biurų kompleksą, jis buvo pati didžiausia finansinė jėga visame Sityje. Bet ilgainiui jis tapo smulkia žuvele. Eidamas per vestibiulį, kažkaip savaime akimis ėmiau ieškoti Frenko — durininko, kuris kasdien stovėjo prie įėjimo nuo pat pirmos mano darbo šiame banke dienos ir dar kelis dešimtmečius prieš man čia pasirodant. Apie jo išskirtinį sugebėjimą įsiminti visų darbuotojų pavardes ir veidus sklido legendos: jo atmintis pranoko bet kuriame Žmogiškųjų išteklių ar Rinkodaros skyriuje stovinčiame kompiuteryje sukauptą duomenų bazę. Bet prieš savaitę Frenkas buvo išleistas į pensiją, o jo vietą užėmė išsitatuiravęs ir auskarą ausyje įsisegęs profesionalus apsaugininkas iš kažkokios apsaugos paslaugas teikiančios bendrovės, jis atrodė taip, tarsi anksčiau būtų dirbęs Kirmėlių skersgatvyje, o ne padorioje ir išpuoselėtoje gatvėje.

Trečiajame aukšte — aukšte, kuriame dirbau, — per pastaruosius metus irgi daug kas pasikeitė. Iš Finansinių projektų departamento dabar teliko keturi tolimajame salės gale sustatyti rašomieji stalai, o pats skyrius tapo didesnio padalinio — Specializuotų finansų departamento — dalimi. Įvairių sričių — laivybos, lėktuvų, filmų, vietinės valdžios ir naftos bei dujų pramonės finansavimo — specialistų grupės buvo sugrūstos į vieną patalpą ir jautėsi labai nejaukiai. Buvo laikas, kai „Gumey Kroheim“ bankas griežė pirmuoju smuiku visose šiose srityse. Bet po bankų susiliejimo dauguma geriausių specialistų išėjo, o juos pakeitė ne vokiečiai, bet kažkur iš šalies pasamdyti žmonės arba darbuotojai iš antrinio Jungtinėse Valstijose veikiančio investicijų banko, kurį Leipcigo bankas prarijo keliais mėnesiais vėliau nei „Gumey Kroheim“. Mano Finansinių projektų grupei priklausė dešimt žmonių. Šeši geriausieji pasiprašė atleidžiami ir paliko mane dirbti kartu su mielu, bet ne kažin ką sugebančiu viršininku Džilu, kuris buvo atsakingas už mūsų visų trijų pasturgalius. Per šešis mėnesius mes nesugebėjome sudaryti nė vieno sandorio.