Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Ar, be mūsų, dar kas nors jau atsikėlė?

— Mel nebemiega, bet ji vis dar užsiėmusi rytiniu tualetu. Ji šiandien irgi prastai jaučiasi. Tonio ir Dominykos dar nemačiau. Ouveno irgi. O kur Gajus?

— Miega. O iš kur atsirado šitie? — pasidomėjau, įbedęs žvilgsnį į sviestinius ragelius.

— Migelis atnešė. Ak, štai ir jis.

Ir iš tiesų, čia buvo jis.

— Apelsinų sulčių, mesjė? — pasiūlė Migelis, rankoje laikydamas didelį beveik pilną ąsotį.

— Taip, prašau.

Jis pripildė mano stiklinę, o aš ją čia pat išmaukiau, aiškiai suvokdamas, jog būtent apelsinų sulčių man ir reikėjo. Išgėręs šalto saldaus skysčio pasijutau truputėlį geriau. Migelis irgi tai suprato ir vėl pripylė stiklinę.

Tada jis pastebėjo, kad ir Ingridos stiklinė beveik tuščia:

— A senhorita aceita um pouco mais? 2

— Sim, por favor.

Jis įpylė apelsinų sulčių.

— E o suficiente. Obrigada. 3

— De nada. 4

— Po galais, kokia čia kalba? — paklausiau, kai jis nuėjo.

— Migelis — portugalas, — paaiškino ji.

— Na, žinoma. Ir kaipgi aš, kvailys, nesusiprotėjau, — siurbtelėjau dar gurkšnelį sulčių. — Niekaip negaliu priprasti prie šitų namų, o tu? Na, kad rytą tau kas nors atneštų pusryčius... — ir staiga nutilau. Juk iš tiesų apie Ingridos praeitį visiškai nieko nenutuokiau. — Atleisk. Tu prie tokių dalykų tikriausiai pripratusi. Tu, ko gero, turi dešimt tokių namų kaip šis.

Ji pastebėjo mano sumišimą ir nusijuokė:

— Tu teisus. Čia puiki vieta.

— O kur tu gyveni?

— Į tavo klausimą atsakyti nelengva. O tu?

— Tai visai paprasta. Northamptonšyre. Anglijoje. Kaip čia gali būti, kad taip sunku atsakyti į tokį paprastą klausimą?

— Iš to, ką sakai, spėju, kad turi vieną šeimą. O aš turiu kelias. Ir kiekviena iš jų turi kelis namus.

— Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog nuostabu.

— Tiesą sakant, kaip rakštis subinėj.

— Hm... Beje, kokia čia pavardė Da Kunja? Ingrida Da Kunja. Skamba kaip Švedijos pakrantėje esančios salelės pavadinimas.

Ingrida nusijuokė. Mano skaudančiai galvai — kiek per garsiai.

— Aš būtent taip ir jaučiuosi — kaip netoli Švedijos krantų esanti sala. Galima sakyti, jog apibūdinai mane labai taikliai. Iš tiesų esu Ingrida Karlson Da Kunja. Mano motina švedė, o tėvas — brazilas. Gimiau Londone, taigi turiu britišką pasą. Gyvenau Tokijuje, Honkonge, Frankfurte, Paryžiuje, San Paule ir Niujorke. Brodhilas yra mano devintoji ir, tikiuosi, paskutinė mokykla. Ir, patikėk manimi, būčiau laiminga galėdama pasakyti, kad pastaruosius aštuoniolika metų gyvenau vienoje vietoje.

Bet aš ja nepatikėjau. Ingridos praeitis man atrodė nepaprastai kerinti ir viliojanti. Pirštų galais pasitryniau smilkinius.

— Kaip manai, kiek paprastai tęsiasi pagirios?

— Manau, apie savaitę, — atsakė Ingrida.

— Nejuokinga. Jei dar savaitę man šitaip plėš galvą, aš mirsiu.

Ingrida linksmai ir truputėlį užjaučiamai nusišypsojo.

Staiga prisiminiau pokalbį, kurį nugirdau vakar naktį, ir paklausiau Ingridos:

— Kaip suprantu, tu moki daug kalbų, ar ne?

— Kelias moku.

— Ar viena iš jų — prancūzų?

— Sakykime. Visai neseniai išlaikiau A lygio prancūzų kalbos egzaminą.

— Ar žinai, ką reiškia žodis „gosse“?

— Aišku. Tai žargonas. Taip vadinamas kūdikis arba vaikas.

— Šit kaip. O „baiser“ reiškia „bučiuoti“, ar ne? Klausiu tik todėl, jog noriu įsitikinti, kad viską supratau teisingai.

Ingrida nusijuokė:

— Kadaise reiškė. Bet dabar jau nebe.

— Jau nebe? — staiga prisiminiau, kaip prieš porą metų per prancūzų kalbos pamoką poniai Renar aiškinant šio žodžio reikšmę visa klasė kikeno ir prunkštė. — Dieve mano. Tas žodis dabar reiškia „dulkinti“, ar ne?

Ingrida tylomis linktelėjo.

— Aha...

Taigi viskas buvo daug rimčiau nei aš įsivaizdavau.

Nuo Ingridos veido šypsena akimirksniu dingo.

— Kodėl tu šito klausi? — susidomėjo ji.

— Vakar naktį girdėjau taip sakant, — Ingrida varstė mane keistu žvilgsniu. — Ar tu nieko negirdėjai?

— Ne, — papurtė galvą ji, — bet manau, kad kai kurie žmonės apie tai ne tik kalba, bet tai ir daro.

— Taip.

Minutėlę mudu sėdėjome nepratardami nė žodžio.

— Ir kurgi tu tai girdėjai? — paklausė Ingrida.

— Vidury nakties. Kaip pati supranti, aš truputį per daug išgėriau, tad naktį išėjau į lauką įkvėpti gryno oro. Išgirdau šauksmus. Tai buvo Dominyka. Ji rėkė ant Tonio: „Salaud! Une gosse! Tu as baise une gosse!“

Nesumojęs, ką daugiau pasakyti, nutilau. Iš tiesų buvo galima padaryti tik vieną vienintelę išvadą.

Pažvelgiau į Ingridą, nedrįsdamas garsiai pasakyti tai, ką maniau. Ar ji žino? Sunku pasakyti. Jos veidas buvo ramus. Bet, kita vertus, ji įdėmiai mane stebėjo.

— Vakar naktį Tonis permiegojo su Mel, ar ne? — surizikavau ir paklausiau.

Ingrida lėtai linktelėjo galva.

— Negaliu patikėti. Tai iškrypėlis!

Paaugliams vaikinams paprastai atrodo, kad apie seksą jie žino viską ir tokie dalykai negali jų šokiruoti. Bet Tonis buvo suaugęs vyras ir tėvas. Ir tai, ką jis padarė, atrodė nenatūralu. Tiesiog niekšiška.

— Juk visai šalia, tame pačiame name buvo jo žmona!

— Žinau, — atsiliepė Ingrida. — Ir ji, rodos, nujautė, kuo ketina užsiimti jos vyras. Ššš! — staiga sušnypštė ji. — Ateina Mel.

Iš namo į terasą įslinko Mel. Ji atrodė baisiai. Jos veidas atrodė išbalęs, oda šiek tiek papilkėjusi, akys — užverktos, paraudusios ir papurtusios. Ji buvo pasidažiusi lūpas ir juodu tušu pasidažiusi blakstienas, bet kosmetika jos išvaizdai tik dar labiau pakenkė.

— Sveiki, — tarstelėjo Mel.

— Sveika.

Ji atsisėdo prie stalo ir iš karto puolė prie kavos. Nežinojau, ką pasakyti. Ji irgi tylėjo. Tad mes visi trys sėdėjome nepratardami nė žodžio.

Papusryčiavęs ir pasijutęs šiek tiek geriau, nuėjau į baseiną paplaukioti. Šaltas vanduo buvo nuostabus. Pasirodo, net ir padauginus alkoholio, kitą dieną gyvenimas tęsiasi. Netrukus prie manęs prisidėjo energija trykštantis Tonis, kuris neįtikėtinu, tiesiog pasibjaurėjimą keliančiu greičiu trisdešimt kartų perplaukė baseiną. Po kelių minučių pasirodė ir Gajus. Jis nėrė į vandenį ir ėmė plaukti, nė per grybšnį neatsilikdamas nuo tėvo. Man buvo šlykštu žiūrėti į juos, besistengiančius pralenkti vienas kitą baseine, ypač po to, ką vakar naktį Tonis padarė savo sūnaus merginai. Galėjai netgi pamanyti, jog naktį patirti nuotykiai suteikė Toniui neįtikėtinai daug energijos. Priešingai nei vis dar neatsitokėjusiai Mel, kuri sėdėjo prie stalo terasoje apsiblaususiomis akimis įsitvėrusi savo kavos puodelio.

Palikau juos tęsti savo varžybų, o pats atsiguliau ant šalia baseino buvusios ištiestos paplūdimio kėdės, užsimerkiau ir pasinėriau į saulės vonias.

Apie vidurdienį Gajus mane pakėlė.

— Nagi, eikš! Apsirenk. Važiuojame į Monte Karlą pietauti. O po pietų eisime į paplūdimį.

Niurnėdamas pakilau ir, kaip liepta, nuėjau persirengti, nors nebuvau visiškai tikras, ar mano skrandis pasirengęs priimti sočius pietus ir alkoholį, kurio restorane tikriausiai ir vėl bus patiekta. Visi jau buvo susirinkę erdviame vestibiulyje. Pasirodė ir Dominyka, kaip paprastai užsidėjusi saulės akinius ir vaizduodama, jog praeitą naktį nieko ypatinga nenutiko. Tik Ouveno nebuvo. Gajus paaiškino, kad jis prilipęs prie savo nešiojamojo kompiuterio ir su mumis vykti nenori. Bet tai niekam nerūpėjo.