Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Taip, — atsakė moteris, ir jos veidas nušvito.

— Ar jūsų sūnus namie?

— Jūs iš interneto bendrovės, ar ne?

— Taip, — linktelėjo Gajus. — Aš Gajus Džourdanas, generalinis direktorius, o čia — finansų direktorius Deividas Leinas.

— Užeikite, užeikite. Jauskitės kaip namie. Gėris vis dar darbe, bet jau tuoj turėtų grįžti, — ji palydėjo mus į nedidukę svetainę. — Gal norėtumėte ko nors išgerti? — pasiūlė ji, bet, matyt, nenorėdama, kad neteisingai suprastume jos žodžius, skubiai paklausė: — Gal po puodelį arbatos?

Mudu su Gajumi atsisėdome ant kartūnine lovatiese užtiestos sofos, o ponia Moris tuo metu triūsė virtuvėje. Paskui išgirdome atsidarant ir vėl trinktelint laukujės duris ir vyrišką balsą:

— Sveika, mama!

— Žmonės iš interneto jau čia, mielasis.

Į svetainę įžengė Gazas. Jis buvo smulkaus sudėjimo trečią dešimtį vos pradėjęs vyrukas, vilkintis plonus mėlynus marškinius ir mūvintis tokios pat spalvos kelnes su raudona juosta per šonines siūles. Paštininkas. Gajus buvo su juodais džinsais ir iš džersio pasiūtais plonais marškinėliais aukšta atverčiama apykakle. Aš buvau užsimetęs senus džinsinius marškinius ir įšokęs į gerokai apsiglamžiusias žalias kelnes. Mes visi trys įsitaisėme svetainėje ant fotelių bei sofos, ir kova dėl interneto svetainės perėmimo prasidėjo.

Gazas pasirodė esąs ne iš tų, kurie leidžiasi lengvai apkvailinami. Vos Gajui pradėjus suokti apie tai, jog „ninetyminutes.com“ yra viena iš geriausių interneto bendrovių visoje Europoje, Gazas jį pertraukė:

— Jūs esate tik du vyrukai, kurie atėjo užkalbėti man dantų, argi ne? Man pažįstamos visos futbolui skirtos interneto svetainės, bet „ninetyminutes.com“ tarp jų nėra, — Gazo Adomo obuolys buvo aiškiai matomas, ir vaikinui kalbant jis tai pakildavo, tai vėl nusileisdavo. Vaikino kalboje galėjai justi aiškų į kokni panašų akcentą. Bet jis buvo teisus. — Tai kiek mokėsite man už „Sick As A Parrot“ svetainę? Ir klokite grynuosius ant stalo.

Gajus šyptelėjo:

— Šiandien rytą apsvarstėme tai su finansų direktoriumi, mes pasirengę pateikti pirminį pasiūlymą, — jis pakėlė akis į mane.

Pakeliui į Peidžeto akligatvį mudu aptarėme galimą kainą, bet, mano nuomone, pasakyti ją dar buvo gerokai per anksti. Nusprendžiau perduoti Gajui signalą, jog dėl kainos dar šiek tiek abejoju, tad tik reikšmingai linktelėjau galva.

— Pinta šviesaus alaus ir pakelis žemės riešutų, — pareiškė Gajus, ir jo veidą vėl užliejo šypsena. — Žinoma, tai — tik avansas. Netrukus pasiūlysime ir daugiau.

Gazas suraukė antakius, bet čia pat šyptelėjo ir tarė:

— Gerai, tai prie reikalo. Eime ir pasikalbėkime iš esmės, — jis pakilo eiti ir grįžtelėjo į koridorių. — Mes išeiname, mama!

Ponia Moris nuskubėjo prie durų, atidarė jas, palaikė, kol mes išgužėjome į lauką, ir koketiškai nužvelgė Gajų.

— Graži katytė, ponia Moris, — mums praeinant pro plastikinę katės figūrėlę tarė Gajus.

— Ak, ačiū. Mėgstu kates. Laikytume ir gyvą, bet Gazas joms alergiškas.

— Iki, mama, — atsisveikino Gazas, jau smukdamas pro medinius vartelius.

Derybas tęsėme čia pat, aludėje už kampo. Gajus, kaip ir buvo žadėjęs, nupirko Gazui pintą šviesaus alaus, be to, atnešė ir dar du bokalus — sau ir finansų direktoriui.

— Atleisk, kad bandžiau pūsti tau miglą į akis, Gazai, — prabilo jis. — Toks jau aš esu. Tuoj paaiškinsiu reikalo esmę ir išdėstysiu sąlygas. Bet prieš tai papasakok man apie savo svetainę.

Gazas buvo laimingas, jog gali apie tai šnekėti. Savo kūriniu jis labai didžiavosi ir tikrai turėjo tam pagrindą.

— Sukūriau ją prieš dvejus metus, — ėmė pasakoti jis. — Iš pradžių tai buvo tik asmeninis tinklalapis. O paskui kažkaip savaime jis plėtėsi ir tapo futbolui skirta interneto svetaine. Sutvarkiau ją, kad padoriai atrodytų, žmonės vieni kitiems apie ją papasakodavo, ir netrukus darbas svetainėje mane rimtai įtraukė.

— Kiek lankytojų sulauki?

— Kai paskutinį kartą tikrinau, per mėnesį svetainėje apsilankydavo apie šimtą tūkstančių žmonių.

— Neblogai. Turbūt reikia daug laiko jai prižiūrėti ir nuolat informacijai atnaujinti?

— Teisybė. Tam darbui skiriu beveik visą savo laisvalaikį. Laiko pamiegoti lieka ne kažin kiek. Bet šitas užsiėmimas man labai patinka.

— Svetainė labai gera, — negailėjo pagyrų Gajus.

— Žinau, — atsakė Gazas.

— Kaip suprantu, sergi už „Arsenalą“. Kodėl nekūrei tik „Arsenalui“ skirto tinklalapio?

— Futbolo mėgėjus galima suskirstyti į dvi kategorijas, — paaiškino Gazas. — Pirmajai priklauso tie, kurie siekia susiburti į tam tikrą grupę, suteikiančią jiems savotišką identitetą, o antrąją sudaro žmonės, kuriems tiesiog patinka futbolas. Aš rašau ne tiems, kuriems svarbiausia priklausyti kokiai nors grupuotei. Žinoma, būtų daug įdomiau, jei palaikytum tik vieną ar kitą atskirą komandą, bet man taip pat labai patinka žiūrėti, kaip žaidžia kiti klubai, ne tik „Arsenalas“, ir apie visus juos rašyti. Dar daugiau: taip kur kas lengviau išlikti objektyviam.

— Ar pats savo tinklalapį ir apipavidalinai?

— Aišku. Tai nebuvo sunku. Universitete studijavau fiziką ir filosofiją, todėl perprasti kompiuterijos paslaptis nebuvo sudėtinga. Iš pradžių po trupinėlį rinkau internete siūlomas programas, bet dabar jau galima gauti tokių programinės įrangos paketų kaip, pavyzdžiui, „Dreamweaver“, kurios labai palengvina darbą. Tik neapsigauk, — perspėjo Gazas. — Aš ne koks technikos vergas. Ne dėl jos einu iš proto, o dėl futbolo. O kaip veikia kompiuteris, perpratau tik todėl, kad galėčiau daugiau papasakoti žmonėms apie šitą žaidimą.

— Bet jeigu baigei fizikos ir filosofijos studijas, kodėl dirbi paštininku? — įsiterpiau aš.

— Man patinka, — tarsi gindamas savo pozicijas atrėmė Gazas. — Dirbdamas paštininku turiu daug laiko užsiimti tuo, kas man prie širdies. Keista, bet tai, jog žinau, kas yra Vitgenšteinas ir materijos teorija, atrodo, nepadarė jokio įspūdžio tiems, kurie priėmė mane į darbą.

— O turėjo padaryti, — pasakiau.

— Na, gerai, gerai, o kur išmokai taip šauniai rašyti? — nenustygo vietoje Gajus.

— Aš visada rašiau, net būdamas dar visai vaikas. Žodžiai gula savaime, ypač jei rašau apie futbolą. Jie mane tarsi užplūsta, ir tuomet tiesiog negaliu sustoti. Privalau juos užrašyti, — jis siurbtelėjo alaus. — O kaip tu? Papasakok, kaip ten jūsų reikalai. Tik neskiesk.

Ir Gajus ėmė šnekėti apie mūsų planus, susijusius su „ninetyminutes.com“, ir apie numatomą įmonės plėtrą. Jis prisipažino, kad norint įsukti verslą reiks investuoti daug lėšų ir kad kol kas dar neradome nė vieno investuotojo.

Gazas atidžiai klausėsi.

— Na, ką apie tai manai? — pagaliau paklausė jo Gajus.

— Ar lankeisi mano svetainėje? Ar skaitei tekstus?

— Skaičiau.

— Tuomet žinai, ką manau apie futbolo komercializaciją.

— Žinau.

— Taigi.

— Ar tau patinka gyventi mamos namuose? — Gajus pakreipė kalbą kitur.

— Kodėl ne?

— O ar nenorėtum turėti savo namų, iš kurių pėsčiomis be vargo galėtum pasiekti Haiberį? Ar nenorėtum apie futbolą rašyti visą darbo dieną, o ne vakarais ir savaitgaliais?

— Norėčiau. Bet nenoriu spjauti į savo principus. Visos komercinės svetainės — grynas šlamštas. Jos visos mums primygtinai siūlo žiūrėti vieną kurį nors televizijos kanalą ar bruka kurio nors klubo marškinėlius. Juk negali valdybos pirmininko išvadinti šunsnukiu, jeigu jis arba jo pavaduotojas moka tau algą.