Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Tai ir yra visa esmė, — atkirto Gajus. — Komercinės interneto svetainės — šlamštas. Bet neoficialiosios — irgi ne ką geresnės. Netgi tavoji.

Gazas iš nuostabos kilstelėjo antakius. Šito jis nesitikėjo.

— Tavo svetainės dizainas — klaikus. Atleisk, bet tai tiesa.

Įdubę Gazo skruostai ėmė rausti. Jis trinktelėjo pakeltą savo alaus pintą ant stalo.

— Kuo tau užkliuvo mano svetainės dizainas?

— Gazai, mes tave susiradome ne dėl to, kad moki puikiai derinti spalvas ar gerai jauti perspektyvą. Mes čia sėdime todėl, kad tu rašai geriausius tekstus, kokius mums teko matyti internete ir ne tik jame. Bet šito tau nepakaks. Tau reikia gero svetainės apipavidalinimo, geros vadybos ir reklamos, kad apie tave išgirstų milijonai žmonių; tau reikia galingo kompiuterio, kuris nenuskęstų milžiniškame siunčiamų duomenų sraute, pagaliau — tau reikia žmonių, kurie sugebėtų parašyti tokius straipsnius, kokių tu nori. Tau reikia vyrukų, kurie tiems žmonėms galėtų mokėti algą, kurie mokėtų atlyginimą tau pačiam, tau reikia biuro, kompiuterio, laiko mąstyti, laiko žiūrėti futbolo rungtynes. Šita svetainė bus tokia, kokią tu ją sukursi, Gazai. Ji bus populiari, pamatysi. Ir, tu jau man atleisk, bet ir pats uždirbsi iš jos krūvą pinigų.

Gazas klausėsi. Stebėjau jo veido išraišką. Mačiau, kad magiškasis Gajaus žavesys veikia ir jį.

— Gerai. Tai kiek siūlote? — pagaliau tėškė klausimą Gazas.

— Pradžiai — dvidešimt tūkstančių grynaisiais, o paskui dar penkis procentus įmonės akcijų.

Gazas atplėšė žvilgsnį nuo Gajaus ir įsmeigė jį į mane. Mes leidome jam pagalvoti.

— Trisdešimt.

— Dvidešimt penki.

— Sutarta, — Gazas ištiesė ranką. Gajus ją paspaudė. — Ir dar vieną pintą šviesaus alaus.

— Na, kaip manai, Deivai? Dirbame tik šešias valandas, o jau sudarėme pirmąjį savo sandorį.

Mes lėkėme išorine greitkelio juosta Gajui priklausančiu melsvai žalsvos spalvos dešimties metų senumo „Porsche“ markės automobiliu nuleidę stogą, iš stereogrotuvo garsiai sklindančios muzikos ir švilpiančio vėjo užgultomis ausimis.

— Žinai, tai kur kas daugiau nei „Gumey Kroheim“ banke nuveikiau per visus pastaruosius metus, — atsiliepiau aš. — Bet tiesiog negaliu patikėti, kad iš pradžių bandei jam užkalbėti dantį skiesdamas tas nesąmones! Tokiais dalykėliais žmonių savo pusėn nepatrauksi, Gajau.

Jis šyptelėjo:

— Būtent. Bet jis šlamšto tikėjosi, tad iš pradžių tai ir gavo. Paskui jis gavo progą parodyti, jog atskiria pelus nuo grūdų, o aš galėjau pradėti rimtą kalbą. Dėl to mano pasakojimas buvo tik dar įtikinamesnis.

— Bet ar tai nebuvo šiek tiek rizikinga? — paklausiau. — Argi nenorėjome Gazui parodyti, kad jis gali mumis pasitikėti?

— O, dabar jis mumis tikrai pasitikės. Bet nepamiršk, ko jis iš mūsų laukia. Jis nori, kad būtume jo ruporas. Jam tokie dalykai nesiseka. Norėjau Gazui parodyti, jog šitą juodą darbą už jį galime padaryti mes. Ir mums pavyko, argi ne?

— Tikrai. Visai neblogai pavyko.

— Aktoriaus išsilavinimas vis dėlto suteikia ir tam tikrų pranašumų.

— Taip, dabar ir aš matau.

Neabejojau, kad šitų ištobulintų Gajaus sugebėjimų paveikti žmones mums prireiks jau artimiausiais mėnesiais.

Vidinėje greitkelio juostoje pastebėjęs stovint kelių policijos ekipažą, Gajus sulėtino greitį.

— Klausyk, — vėl pradėjau kalbą, — netrukus mums reiks rimtai pasišnekėti apie pinigus.

— Pinigus?

Aš pasilenkiau į priekį, išjungiau besiplėšančius brolius Galagerus ir linktelėjau galva:

— Taip. Pavyzdžiui, apie tai, kiek mes jų turime.

— Mano sąskaita iššluota iki paskutinio grašio. Manau, Ouveno sąskaitoje turėtų būti apie trisdešimt tūkstančių.

— ...kuriuos jis mielai sutiks sumokėti Gazui? — susiraukiau aš.

— Be jokios abejonės. Dabar, kai Ouvenas kaip reikiant įsitraukė į šitą verslą, jis pasiryžęs paaukoti bet ką. Mes abu pasiryžę. Tiesą sakant, jau ir taip viską paaukojome. Ouvenas jau anksčiau investavo dvidešimt tūkstančių.

— Otų?

— Na, kaip tikriausiai numanai, aš tiek daug neturiu. Bet viską, ką turėjau, įdėjau į įmonę. O kaip tavo reikalai?

— Manau, galėčiau investuoti keturiasdešimt tūkstančių.

Gajus dar šiek tiek sulėtino greitį ir atsigręžė į mane.

— Keturiasdešimt? Tik tiek? Liaukis, Deivai, jei kur lipi, lipk abiem kojom. Negali laikyti paslėpęs prikimštos kojinės.

— Tie keturiasdešimt tūkstančių — tai visos mano santaupos. Na, gal beveik visos. Man liks keli tūkstančiai, kad kaip nors pratempčiau kelis ateinančius mėnesius. Juk sakiau, kad dirbdamas „Gumey Kroheim“ banke tas didžiules premijas, kurios ten dalijamos, mačiau kaip savo ausis. O mano butas Noting Hile nuo grindų iki lubų įkeistas bankui.

— Gerai jau, Deivai, aš tavimi tikiu, — susigriebė Gajus. — Keturiasdešimt tūkstančių — neblogai. Netgi labai gerai.

— Bet mums prireiks daugiau lėšų.

— Tai tiesa, — Gajus dar labiau pristabdė automobilį, nes kaip tik rengėmės išsukti iš greitkelio.

Čia automobilių buvo daugiau, o eismas sudėtingesnis.

— Gal tavo tėvas galėtų padėti?

Gajus ryžtingai papurtė galvą:

— Ne.

— Kaip suprasti tavo „ne“: „ne, tu jo neprašysi“ ar „ne, jis neduos“?

— Abi interpretacijos teisingos.

— Turėtum bent pamėginti.

— Negaliu, Deivai. Anksčiau jau tiek daug kartų esu prašęs, kad jis duotų man pinigų. Ir iš pradžių jis duodavo. Man rodos, jam patiko mintis, kad leidžiu jo pinigus ir linksminuosi. Be to, jis jautėsi kaltas dėl to, kas atsitiko mums viešint Prancūzijoje. Kaip pats puikiai žinai, nė vienas iš mūsų iki galo taip ir nesugebėjo atsigauti.

Gajus nutilo ir važiavo toliau paskendęs savo mintyse. Aš jam netrukdžiau. Dabar tikrai nenorėjau liesti šitos temos.

Netrukus Gajus vėl grįžo į tikrovę.

— Tėtis mokėjo už mano butą Londone, mokėjo už mano mokslą dramos mokykloje, davė pinigų, kad galėčiau važiuoti į Holivudą. Ar dar prisimeni „Cessna“ markės lėktuvą, kuriuo skraidydavau? „Golf Juliet“? Tai jis man jį nupirko. Ir dar daug daug ką.

— Bet juk dabar — visai kas kita.

— Būtent. Tai — kas kita. Šį kartą jo pinigais pasinaudočiau taip, kaip dera. Bet per tuos metus aš jam priūžiau pilnas ausis visokiausių istorijų ir nenoriu, kad šitas planas atrodytų kaip dar vienas išsigalvojimas. Jei pasakysiu jam, kad ketinu įkurti interneto įmonę, jis nusikvatos man į akis. Dar daugiau: jis tikriausiai net nesijuoks. Tiesiog atrodys galutinai manimi nusivylęs. Ir negalėsiu jo dėl to kaltinti. Pats žinau, kad per pastaruosius kelerius metus nieko nenuveikiau. Žinoma, aš puikiai leidau laiką, bet niekad nieko rimtesnio taip ir nepasiekiau. Anksčiau man atrodė, jog tėtis šaunus todėl, kad moka linksmintis. Bet jis bent jau sugeba užsidirbti pinigų, kuriuos paskui gali leisti. Jis šio bei to pasiekė. O aš — nieko. Iki šiol. Bet netrukus viskas pasikeis, pamatysi. Daugiau — jokių svaigalų. Jokių moterų. Žinau, jog galiu pasiekti, kad „Ninetyminutes“ taptų didelė ir pelninga, Deivai. Bet ketinu tai padaryti be tėvo pagalbos.

— Gerai, — atsakiau. — Jei tu įsitikinęs...

— Visiškai.

— Ar bandei kalbėtis su kitais? Su draugais, pažįstamais, giminaičiais? Su motina?

— Bandžiau. Mėginau pasikalbėti su daugeliu iš jų. Nuolat jaučiau pažeminimą. Tiesą sakant, jie visi mano, kad aš nevykėlis. Panašiai kaip ir tu, kai „Dikenso“ užeigoje pirmą kartą atskleidžiau tau savo sumanymą. Tu bent jau išklausei mane iki galo. Dauguma kitų nebuvo tokie kantrūs. Šiaip ar taip, visi tie, kurie norėjo duoti man pinigų nesitikėdami kada nors jų susigrąžinti, tai jau padarė.