Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— O Torstenas Šolenbergas?

— Su Torstenu bent jau verta pamėginti. Jau senokai jį mačiau, bet jis niekuomet nepraleidžia progos praleisti vakaro kur nors mieste. Be to, jo tėvas pritvinkęs pinigų. Nuskrisiu į Hamburgą ir pamėginsiu.

— Pabandyti galima.

— O tie vyrukai iš investicijų bendrovių? — paklausė Gajus. — Argi jie neturėtų nertis iš kailio stengdamiesi sudaryti su mumis sandorį?

— Abejoju. Bent jau kol kas. Man rodos, jie pagalvos tą patį, ką ir Gazas, — kad mes iš tiesų ne kažin ką galime jiems pasiūlyti, tik daug tauškiame.

— Bet juk pats sakei, kad verslo planas geras.

— Planas geras. O kai tik grįšime į tavo butą, aš jį dar patobulinsiu. Bet eiti pas rizikuoti mėgstančius investuotojus dar per anksti. Jie norės pamatyti veikiančią interneto svetainę ir įsitikinti, kad ją tikrai lanko žmonės. Daugybė žmonių.

— Mums mirtinai reikia kur nors gauti pinigų, — traukė savo giesmę Gajus. — Kai tik pasieksime antrąjį etapą ir turėsime kreiptis į interneto svetainių kūrimo specialistus, už jų konsultacijas turime būti pajėgūs sumokėti grynaisiais. Jei priimsime į darbą žmonių, mums reikės biuro. Be to, mums reiks lėšų su vadyba susijusiems dalykams. Reklamai per televiziją ir panašiai.

— Manau, kad mums vertėtų pradėti iš lėto, atsargiau, o ne stačia galva pulti pirmyn, Gajau, — atsiliepiau aš.

Gajus trenkė delnu į vairą:

— Ne! Turime veikti greitai. Jei trypčiosime vietoje, nieko nepasieksime. Turime tapti lyderiais iš pat pradžių ir judėti į priekį taip greitai, kad tų pozicijų neprarastume.

Aš nepatenkintas suraukiau antakius, bet nusileidau:

— Gerai, tada pažiūrėkime, ką galime padaryti.

9

Taip sunkiai savo gyvenime dar nebuvau dirbęs. Visuomeninis mano gyvenimas baigėsi, skraidyti neturėjau laiko, netgi televizoriaus beveik nežiūrėjau. Kiekvieną rytą dar prieš aštuonias atvažiuodavau į Gajaus butą. Išlipdavau metro stotyje priešais Londono Tauerį, praeidavau pro Tauerio tiltą ir Šv. Kotrynos doką ir įsukdavau į Veipingo prospektą, pakeliui prasilenkdamas su niūraveidžiais deramai apsirengusiais bankininkais, traukiančiais į Sityje įsikūrusias įmones, kuriose darbuotojams išspaudžiamas paskutinis prakaito lašas. Kai atvykau, Gajus jau dirbo, bet Ouvenas iš savo miegamojo išlindo tik apie vienuoliktą.

Pirmąsias kelias dienas man buvo nejauku būti viename kambaryje su ten sėdinčiu ir tylinčiu Ouvenu, bet netrukus apsipratau. Jam labiau patiko bendrauti ne žodžiais, o elektroniniais laiškais. Kartais mudu su Gajumi visą pusvalandį dėl ko nors diskutuodavome, o grįžę prie darbo rasdavome mums atsiųstą elektroninį laišką, kuriame būdavo išdėstyta, ką apie visa tai mano Ouvenas. Labai keista. Galėjai visą dieną dirbti sėdėdamas vos per kelias pėdas nuo jo ir nekreipti į jį nė menkiausio dėmesio, bet Ouvenui toks darbo stilius patiko.

Kurdamas svetainės struktūrą jis jau buvo gerokai pasistūmėjęs į priekį. Bet, kaip tyliai pripažino ir Gajus, Ouvenas sunkiai bendravo su žmonėmis, tad į susitikimus paprastai jį lydėdavau aš arba pats Gajus. Netrukus ėmiau šį tą suprasti ir apie pagrindinius komponentus, turėjusius užtikrinti, kad mūsų svetainė normaliai veiktų: apie pagrindinius tinklo kompiuterius, laikomus užsidegti negalinčiose, bombų nepramušamose ir kitaip apsaugotose patalpose, apie interneto jungtis, takarodžius, tarpinius serverius, apsaugos priemones nuo virusų ir duomenų bazes. Kol kas tokie dalykai dar buvo gana aiškūs ir suprantami, bet pradėjus prekybą internetu viskas netrukus turėjo tapti gerokai sudėtingiau. Ouvenui užteko išminties žvelgti toli į priekį.

Aš daug laiko praleisdavau tvarkydamas finansus. Vieną minutę spręsdavau klausimą, ar penktaisiais įmonės veiklos metais jos pajamos sieks šimtą dvidešimt ar šimtą aštuoniasdešimt milijonų svarų, o kitą jau sukdavau galvą kaip čia keliais svarais pigiau įsigijus spausdintuvo kasetę. Nupirkau buhalterinės apskaitos programinės įrangos paketą ir, gerokai paplušėjęs, suvedžiau į ten buvusias lenteles daugybę skaičių. Sukūriau reikalingas laikmenas ir pasirūpinau, kad jose būtų galima atlikti paprastas finansines procedūras. Banke atidariau įmonės sąskaitą. Be to, daug mąsčiau apie pačią įmonės sandarą kam kiek procentų akcijų turėtų priklausyti, kiek jų palikti ateityje pas mus dirbsiantiems vadovaujantiems darbuotojams ir kaip nustatyti dabartinę ir būsimą įmonės vertę.

Man vis nedavė ramybės akcininkų sutartis. Nebuvau teisininkas, bet man atrodė, jog toje sutartyje pilna spragų. Kai akcininkų skaičius ims augti, kartu išaugs ir šios sutarties reikšmė. Gajus kreipėsi į teisininkų kontorą kurios specializacija buvo sutartys su kino kūrėjais ir televizijos kanalais. Šituos vyrukus buvo sunku priremti prie sienos, o kai man tai pavykdavo, jie vis tiek numodavo ranka į kritines mano pastabas ir tik stengdavosi užkalbėti man dantis. Mes svarstėme ir galimybę kreiptis į kurią nors iš Sityje veikiančių man žinomų teisininkų kontorų, bet kol kas jų paslaugos mums būtų buvusios nežmoniškai brangios, tad nusprendėme, jog kurį laiką kol įmonė dar neturi padoraus finansavimo, teks pasitenkinti ir Gajaus teisininkais.

„Ninetyminutes“ neturėjo būti klasikinė „virtuali“ įmonė, bet iš esmės buvo labai į ją panaši. Ypač pradiniuose etapuose. Neturėjome nei laiko, nei lėšų kiekvienam darbui samdytis profesionalų: ketinome pasitenkinti mums rūpimų sričių žinovų konsultacijomis. Svarbiausi iš jų buvo interneto svetainių dizaino specialistai. Gajus pasirinko bendrovę „Mandrill“, netrukus jie paskambino ir pranešė, kad dizainas mūsų svetainei jau sukurtas.

„Mandrill“ bendrovė buvo įsikūrusi erdvioje palėpėje virš drabužių parduotuvės vienoje iš šiauriau Oksfodo gatvės besiraizgančių gatvelių. Mūras, nuogi vamzdžiai, keli stoglangiai, rafinuoti nedidukai baldai ir nė vienos vidinės sienos. Prie durų, šalia kapucino kavos virimo aparato, buvo padėtas sulankstytas paspirtukas. Įsitaisiusios prie išlenktų juodų stalų, palinkusios prie savo kompiuterių dirbo trys žmonių grupelės. Mus pasitiko du vyrai ir moteris. Neslėpsiu, jie mane gerokai išgąsdino ir privertė pasijusti baisiai menkam. Abu vyrukai su trumpai kirptomis ožiškomis barzdelėmis mūvėjo iš kareiviško audinio pasiūtas kelnes su išorėje prisiūtomis kišenėmis, vilkėjo rūpestingai prie jų priderintus sportinius marškinėlius, o jų plaukai buvo nukirpti itin trumpai. Tiesa, ir aš buvau tapęs skustų galvų entuziastas, tik kad nė vienas iš dviejų vaikinų nebuvo trumpai nusikirpęs visų savo plaukų. Moteris, kurios tamsūs plaukai buvo bent coliu ilgesni už kolegų, į antakį buvo įsivėrusi smeigę, o į kiekvieną ausį — dar bent po šešis auskarus. Palyginti su jais, Gajus su savo juodais drabužiais ir colio ilgumo šviesiais plaukais atrodė kaip persikėlęs čia tiesiai iš 1998-ųjų. O mudu su Ouvenu su jais apskritai negalėjome varžytis.

Susėdome prie stalo, ant kurio buvo pastatytas projektorius. Vienas iš vadovų, vyrukas su ožio barzdele, vardu Tomis, paprašė užgesinti šviesas ir įjungė aparatą. Netrukus ekrane pasirodė titulinis naršyklės puslapis. Mes žiūrėjome, kaip Tomis suveda simbolius „ www.ninetyminutes.com“.Paskui jis spustelėjo pelės klavišą, ir štai šviesiai mėlyname fone pasirodė mūsų bendrovės ženklas. Dar vienas spustelėjimas, — ir mes jau buvome savo svetainėje. Ji buvo visiškai kitokia nei kitos futbolo svetainės. Dauguma iš jų atrodė kaip į internetą perkelti žurnalų puslapiai, kuriuose būdavo spausdinamas turinys. O „Mandrill“ svetainę, tai yra mūsų svetainę, sudarė tamsiai mėlyni burbulai, plaukuojantys šviesiai mėlyname fone. Šitaip apipavidalinta ji kažkodėl traukė akį, gundė spustelti pelės klavišą ir pasižiūrėti, kas slepiasi kiekviename burbule. Ir mes spustelėjome. Ir dar kartą. Ir dar.