Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Labas, Ouvenai.

Jis pakėlė akis ir porą sekundžių spoksojo į mane.

— Labas, — pagaliau atsakė neįprastai aukštu balsu.

— Na, ką pasakysi? — paklausė Gajus. — Čia ir yra pagrindinė „ninetyminutes.com“ būstinė.

— Įspūdinga. O kurgi mano kabinetas?

— Štai čia, — Gajus ranka mostelėjo į kėdę, stovinčią priešais popieriais apkrautą stalą.

— Nuostabu.

— Bet vaizdas čia puikus, ar tau taip neatrodo?

Priėjau prie stiklinių balkono durų, vedančių į nedidelį balkonėlį. Čia pat, apačioje, sūkuriuodama tekėjo rusva Temzė, o kitoje upės pusėje į mus žvelgė kiti rekonstruoti ir žmonėms gyventi pritaikyti prekių sandėliai.

— Kurių galų tu čia apsigyvenai? Juk čia tikras užkampis, ar ne?

— Šitas butas priklauso tėčiui. Neseniai nusipirko, nes norėjo investuoti pinigus. Dabar nori išspirti mane lauk, bet aš išmetamas nesileisiu.

— Sakei, kad judu ne per geriausiai sutariate.

— Tai tiesa. Stengiamės bendrauti tik tiek, kiek būtina.

— Hm...

Supratau, jog tai reiškia kur kas daugiau — ne vien tik tai, kad Gajus bus priverstas atsisakyti savo įpročio be atodairos leisti pinigus ir apriboti savo išlaidas. Taip pat buvo akivaizdu, kad vienas galimas „ninetyminutes.com“ finansavimo šaltinis jau išseko. Vėliau palengva apie jų santykius sužinojau kur kas daugiau.

Gajus nuėjo į mažutę virtuvę ir ėmėsi virti kavą.

— Kaip „Gumey Kroheim“ banke reagavo į tavo atsistatydinimą?

— Mano viršininkui tai labai nepatiko, — paaiškinau. — Mane jo reakcija netgi sujaudino. Iš pradžių jis maldavo manęs pasilikti, bet po kelių minučių liovėsi. Pasakė, kad bus tik geriau, jei išeisiu. Vargšas vaikinas. Manau, kad ir jis ilgai neištvers.

Džilas viena koja jau buvo gatvėje, ir jis tai žinojo. Dar viena pertvarka, ir banko padaliniuose jam vietos neliks. Tikėjausi, kad jis susiras kitą darbą.

— Čia tau darbo vieta garantuota, — tarė Gajus.

— Žinoma, — kreivai šyptelėjęs atsiliepiau aš. Nusivilkau švarką ir pasikabinau jį ant savo kėdės atlošo. — Ką gi. Tai nuo ko pradėsime?

Gajus ėmė kalbėti. Šnekėjo ir šnekėjo. Žodžiai liejosi kaip užtvanką išgriovęs vanduo. Matyt, jau ištisas savaites jis apie nieką daugiau ir nemąstė, ir jam būtinai reikėjo su kuo nors tomis mintimis pasidalyti. Ouvenas, priešingai nei aš, nebuvo tam tinkamas žmogus. Gajus aiškiai buvo labai patenkintas, kad aš čia. O aš nuo pat pradžių pasijutau reikalingas ir įsitraukęs į įmonės kūrimo reikalus.

Pirmiausia reikėjo sukurti „ninetyminutes.com“ svetainę ir paleisti ją internete. Gajus turėjo gerą idėją, ką norėtų joje rašyti. Čia turėjo būti pateikiama esminė informacija: varžybų rezultatai, naujienos, fotografijos, trumpos žaidėjų biografijos, rungtynių statistika, atskiri skyriai kiekvienam klubui ir kiti dalykai, būtini kiekvienai futbolo svetainei. Be to, joje turėjo atsirasti ir tokių dalykų, dėl kurių — bent jau Gajus tikėjosi, kad taip bus, — „Ninetyminutes“ išsiskirtų iš kitų panašaus pobūdžio svetainių: pradžioje — gandai, pokalbių svetainė, anekdotai apie futbolą, karikatūros. Vėliau mūsų svetainėje turėjo atsirasti galimybė lažintis dėl varžybų rezultatų, virtualios futbolo rungtynės, vaizdo siužetai, o dar vėliau — ir interneto parduotuvė. Kai tik į savo svetainę prisiviliosime reikiamą skaičių lankytojų, planavome pradėti elektroninę prekybą — pardavinėti sportinę aprangą, alaus bokalus, plakatus ir visa kita, ko tik galėtų trokšti futbolo sirgaliaus širdis. Pagaliau trečiajame etape ketinome kurti savo firminius drabužius bei kitus produktus ir pardavinėti juos svetainėje.

Tiesiog stebėtina, kokią didelę dalį tų darbų galėjo padaryti pašaliečiai. Ouvenas rūpinosi techninėmis svetainės charakteristikomis ir žiūrėjo, kad ji būtų „tampri“, kitais žodžiais tariant, kad ją būtų galima keisti vis didėjant siunčiamų duomenų srautui ir plečiantis pačiai svetainei. Bet kompiuterius ir programinę įrangą mums turėjo tiekti kitos bendrovės, o dizainerių konsultacijos turėjo padėti pasiekti tai, kas svarbiausia: suprasti, kas yra interneto svetainė ir kaip ji turėtų atrodyti. Naujausios žinios, nuotraukos ir statistiniai duomenys į svetainę galėjo būti perkelti skaitmeniniu būdu tiesiogiai iš žinių agentūrų, o tuomet galėjome jais naudotis pagal savo poreikius.

Štai čia ir iškilo pats svarbiausias klausimas.

— O kas rašys visus tuos tekstus? — paklausiau aš. — Nuomones, juokelius, kas rūpinsis pokalbių skiltimi? Ar viską paliksime Ouvenui?

— Cha, cha, cha, — pravėrė burną Ouvenas, ir tai buvo vienintelis jo įsikišimas į mūsų pokalbį.

Gajus nusišypsojo.

— Ateik ir pasižiūrėk, — pakvietė jis.

Jis paspaudė kelis klaviatūros klavišus ir kompiuterio ekrane sutvisko šviesiai raudonas fonas. Netrukus jame, tarsi kursyvu ir žaliomis raidėmis išrašytas nematoma ranka, atsirado užrašas „Sick As A Parrot“5.

— Gražus pavadinimas, — įvertinau aš. — Puiki grafika.

— Žinau, žinau. Bet pažiūrėk čia.

Aš vis spusčiojau pelę, iš eilės atsidariau istorijas apie dabartinį Anglijos rinktinės vadovą, apie įnoringą „Arsenalo“ puolėją, apie sklandančius gandus, jog Prancūzijoje turėjusias vykti tarptautines futbolo varžybas ketinama perkelti į Liverpulį, ir permečiau jas akimis. Čia buvo straipsnių ir apie futbolo stadionų veją, ir apie sporto apžvalgininkus, ir apie plačiai pagarsėjusius futbolo sirgalius, ir apie verslininkus, remiančius vieną ar kitą klubą, ir apie tai, kas pernai Prancūzijoje vykusiame Pasaulio futbolo čempionate atsitiko futbolo pasaulio žvaigždėms. Atskira skiltis buvo skirta Pirmosios lygos komandų žaidimo taktikos lyginamajai analizei, bet paaiškinta viskas buvo taip paprastai, kad net aš tai galėjau be vargo suprasti. Tekstas buvo parašytas puikiai. Kartais sąmojingas, kartais — argumentuotas ir paremtas kitų žmonių nuomone, kiekvienas sakinys buvo glaustas, aiškus ir įdomus.

— Šitas vyrukas savo darbą išmano, — pasakiau. — Tai yra jeigu visa tai daro vienas vaikinas.

— O taip, jis dirba vienas.

— Kuo jis vardu? Gazas? — pasiteiravau, akimis naršydamas po ekraną.

— Visas jo vardas — Gėris Morisas, o gyvena jis Hemel Hempstede.

— Bet kam jis dirba?

— Niekam. Jis dirba pats sau. Tai — neoficialus tinklalapis. Dieną tas vaikinas tikriausiai dirba kur nors kitur, o kiekvieną likusią laisvą minutę praleidžia žiūrėdamas futbolą, skaitydamas apie futbolą arba apie jį rašydamas.

— Tai ką darysime?

— Tai bus pirmas bendrovės pirkinys, pone Bose. Mes įsigysime „Sick As A Parrot“ svetainę.

— Už kiek?

— Nežinau. Gal už pintą šviesaus alaus ir paką žemės riešutų? Jei norime tai išsiaiškinti, turime susitikti su Gazu.

— O kada ketiname tai padaryti?

Gajus žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį:

— Maždaug po dviejų valandų.

Dvidešimt šeštuoju Peidžeto akligatvio numeriu buvo pažymėtas vienas iš baltų tinkuotų ir terasą turinčių namų, kurių eilė driekėsi per visą gatvelę. Mes atsidarėme žemučius medinius vartelius ir atsargiai nupėdinome per nediduką, bet tvarkingą gėlių darželį priešais namą. Duris saugojo plastikinis gelsvai rausvos spalvos katinas. Gajus paspaudė skambutį. Šis melodingai suskambėjo.

Netrukus pasirodė nedidelio ūgio, bet tvirtai sudėta moteris žilais garbanotais plaukais.

Gajus akimirką susvyravo, bet tuoj pat susitvardė.

— Ponia Moris? — pasiteiravo jis, nutaisęs firminę savo šypseną, kuri paprastai žmones nuteikdavo palankiai.