Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Na, gerai, važiuokime, — tarė Tonis. — Susispausime ir kaip nors sutilpsime į džipą visi.

— Aš paimsiu savo automobilį, — pareiškė Dominyka.

— Na, jei nori...

— Galiu kurį nors paimti, — ir ji atsigręžė į mane. — Deividai?

Šiek tiek nustebau, kad ji pasirinko mane. Man būtų labiau patikę važiuoti kartu su visais kitais ir tyliai sau kiurksoti ant galinės džipo sėdynės; abejojau, ar tą rytą man pakaks jėgų varinėti pokalbius su Dominyka. Bet nenorėjau pasirodyti nemandagus.

— Gerai, — sutikau aš.

Mes visi išėjome į lauką ir sustojome priešais namą, Tonis atvarė džipą, ir visi, išskyrus mane, į jį sulipo. Dominyka grįžo į namą kažko pasiimti. Tonis kelias sekundes palaukė, paskui burbtelėjo kažką sau po nosimi ir užvedė variklį.

— Atleisk, Deividai, ji visuomet visur vėluoja. Mes jau važiuosime. Gal vis dėlto nori vykti kartu?

Aš akimirką padvejojau.

— Ne, geriau palauksiu jos, — pagaliau atsiliepiau nusprendęs, jog taip pasielgti būtų labai nemandagu.

— Gerai. Pasakyk jai, kad būsime ten, kur visada. Susitiksime restorane! — ir džipas, staiga trūktelėjęs iš vietos, nulėkė per kiemą ir įsuko į gatvę.

Dar porą minučių palūkuriavęs, ir aš pats grįžau į namą.

— Deividai!

Išgirdau Dominykos balsą, sklindantį iš svetainės. Įėjau. Iš didelės krištolinės stiklinės ji girkšnojo kažkokį skaidrų skystį.

— Gal ir tu norėtum?

— Kas tai?

— Degtinė. Atšaldyta.

Papurčiau galvą:

— Man jau užteko vakar vakaro.

Ji nusijuokė:

— Skauda galvą?

Tylomis linktelėjau.

— Ką gi, tuomet tau reiktų šlakelį išgerti. Degtinė tau padės. Patikėk manimi, iš karto pasijusi daug geriau.

— Kažkodėl netikiu.

Ji negailėdama šliūkštelėjo į stiklą degtinės ir ištiesė man:

— Štai. Paimk.

Abejodamas pažvelgiau į ją. Ak, velniai nematė, pagalvojau ir maktelėjau geroką gurkšnį. Pasiekęs gerklę šaltas gėrimas nutvilkė ją kaip ugnis, ir aš susiraukiau.

— Palauk minutėlę, — ji šypsodamasi nuramino mane. — Ilgai netruks, — ji nenuleido akių nuo manęs, nerangiai laikančio stiklą. — Na, ir kaip?

Ir iš tiesų, kai degtinė pateko į mano kraujo apytakos sistemą, pasijutau daug geriau.

— Išgerk dar. Salut! — ji išmaukė savo stiklą iki dugno ir vėl įsipylė.

Skvarbaus jos žvilgsnio priremtas prie sienos ir aš siurbtelėjau iš savojo.

— Ar neturėtume važiuoti?

— Nedega. Čia — Prancūzija. Šiaip ar taip, Tonis visuomet man priekaištauja, kad visur vėluoju.

— Na, gerai, — pratariau nežinodamas, kaip turėčiau elgtis.

Mudu stovėjome per porą pėdų vienas nuo kito. Dominyka vilkėjo dukslią baltą suknelę, o šviesūs jos plaukai buvo sušukuoti atgal ir surišti į uodegą, krintančią jai ant sprando. Ji nusiėmė saulės akinius. Gurkšnojo degtinę ir nė akimirkos nenuleido nuo manęs akių. Nežinojau, ką man daryti, kur žiūrėti. Jaučiau, kaip mano skruostai kaista, ir nežinojau, ar čia kalta degtinė, ar sumišimas, ar ir viena, ir kita. Nervingai maktelėjau dar vieną didelį gurkšnį degtinės. Galų gale lioviausi dairytis po svetainę, pakėliau akis, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo mėlynos. Be to, jos atrodė kažkokios keistos, tik neturėjau laiko sukti sau galvos ir aiškintis kodėl.

Ji žingtelėjo manęs link.

Aš stovėjau kaip įbestas ir leidau jai prisiartinti. Savo lūpomis ji švelniai brūkštelėjo per manąsias. Paskui rankomis apsivijo man kaklą ir prisitraukė arčiau. Dominykos liežuvis buvo šiurkštus, be to, nuo jos sklido kvepalų ir tabako kvapas; tuo metu man tai pasirodė esąs svaiginantis subrendusios moters kvapas. Paskui ji nuo manęs atšlijo.

— Eikš, — pakvietė.

Paėmusi už rankos kaip vaiką, ji nusivedė mane laiptais į antrąjį namo aukštą. Perėjome didžiulį miegamąjį, kuriame iš karto į akis krito didelė nepaklota lova, ir atsidūrėme erdviame balkone. Mus supo dangaus ir jūros mėlynė. Mano širdis daužėsi. Gerklė buvo išdžiūvusi.

Dominyka vis neatitraukė nuo manęs keistų savo akių. Paskui ranka siektelėjo sau už nugaros, kažką atsisegė ir pasimuistė. Nuo jos kūno ant grindų nuslydo suknelė ir ji liko tik su siaurutėmis apatinėmis kelnaitėmis. Aš dar apskritai niekada nebuvau matęs tikro, gyvo, trimačio moters kūno, o ką jau kalbėti apie tokį grožį. Man net kvapą užgniaužė. Ištiesiau ranką, norėdamas ją paliesti. Dominyka ją paėmė ir padėjo sau ant krūties. Pajutau, kaip po mano pirštais sustandėjo jos krūties spenelis.

— Ateik čia, Deividai.

8

1999-ųjų balandis, Sitis, Londonas

Priėjęs laiptus stabtelėjau ir žvilgtelėjau į tradicinėmis — raudona ir balta — spalvomis nudažytą stulpą. Buvau siauroje gatvelėje, esančioje už Anglijos banko pastato. Priešais mane, prisiglaudusi pusrūsyje, veikė kirpykla, kurioje pastaruosius trejus metus apsilankydavau maždaug kartą per šešias savaites. Pastarąjį kartą buvau užsukęs čia vos prieš porą savaičių.

Giliai įkvėpiau, nulipau laiptais žemyn ir pravėriau duris.

Nepraėjus nė penkioms minutėms jau sėdėjau kėdėje, veidrodyje apžiūrinėdamas savo plaukus. Trumpi. Šiek tiek linkę garbanotis. Šukuosena — ne paskutinis mados klyksmas, bet ne tokia jau ir beviltiška.

— Kaip visada, sere?

— Ne, Džordžai. Norėčiau antru numeriu. Visą galvą.

Šią frazę murmėjau sau po nosimi visą rytą. Pirmo numerio kirpimo atsisakiau, nes toks pokytis man būtų buvęs truputį per drastiškas.

Kirpėjas — o jis buvo kilęs iš graikiškosios Kipro dalies — kilstelėjo vešlius savo antakius, bet neištarė nė žodžio, tik grybštelėjo plaukų kirpimo mašinėlę. Truputį pasikrapštęs, kol tinkamai ją nustatė, jis įjungė aparatą. Mašinėlė suburzgė, o mano širdis ėmė plakti stipriau. Veidrodyje mačiau kirpėją, laikantį vibruojantį aparatą tiesiai man virš galvos. Jis sugavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo. Mano pažastimis žliaugė prakaitas. „Nagi, susitvardyk, — mintyse ištariau sau. — Tai tik plaukai. Ataugs.“ Ir šypsena padrąsinau kirpėją.

Jis žingtelėjo arčiau. Užsimerkiau. Burzgimas dar labiau sustiprėjo. Susikaupiau, lyg būčiau tikėjęsis, jog kerpant plaukus man skaudės, bet iš tiesų jausmas buvo panašesnis į trumpą, bet intensyvų masažą. Vėl atmerkiau akis. Ten, kur anksčiau buvo sklastymas, dabar per patį trumpai nukirptų plaukų vidurį, nelyginant pradalgė, bolavo galvos oda. Atrodžiau kaip kokia mohikano priešingybė. Džordžas dar plačiau nusišypsojo.

Dabar kelio atgal jau nebuvo.

Veipingo prospektas visai neatrodė kaip prospektas. Veikiau kaip siaura gatvelė, besitęsianti šalia rekonstruotų prekių sandėlių, arba modernių daugiabučių namų, pastatytų taip, kad atrodytų kaip rekonstruoti prekių sandėliai. Transporto čia beveik nebuvo, pėsčiųjų — irgi. Netrūko tik veikiančių statybinių įrengimų, paslėptų už laikinų tvorų, čerškesio ir pupsėjimo.

— Graži šukuosena, — vos atidaręs duris įvertino Gajus.

— Žinojau, kad tau patiks, — atsakiau ir, paskui Gajų įėjęs į butą, uždariau duris.

Bene pusę nedidukės svetainės užėmė pušinis stalas, girgždantis nuo ant jo stovinčių kompiuterių ir sukrautų popierių stirtų svorio. Palinkusi prie klaviatūros buvo matyti plati Ouveno nugara; jis kažką spausdino. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą, prieš septynerius metus, jį mačiau, Ouveno išvaizda beveik nepasikeitė, išskyrus gal tik iš po beisbolo kepuraitės styrančius kuokštus plaukų, kurie dabar buvo nudažyti gana keista, labai šviesiai gelsva spalva.