Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Aš įsijungiau kompiuterį ir, kadangi savo rytinę kavą jau buvau išgėręs, sėdau prie darbo. O mano darbas buvo didžiulė elektroninio sprendimo lentelė — kompiuteryje esantis modelis visų gamtinių dujų, šiluminės energijos, elektros ir pinigų srautų, įplaukiančių ir ištekančių iš vienos Kolumbijoje planuojamos statyti termofikacinės elektrinės, kurios finansavimo klausimą kaip tik svarstėme. Tai buvo titaniškas darbas: analizavau tūkstančius tarpusavyje susietų skaičių ir turėjau pabandyti nustatyti visus kintamuosius dydžius, susijusius su jėgainės statyba, finansavimu ir valdymu. Savo nešiojamajame kompiuteryje sudariau šį modelį ir dirbau prie jo šešis mėnesius, o tada mudu su Džilu apsilankėme Šveicarijos įmonės, kuri siūlėsi pastatyti tą jėgainę, biure. Nuo to laiko kompiuteryje esantis modelis gerokai išsiplėtė, tapo sudėtingesnis, bet vis dar kontroliavau kiekvieną lentelės grafą. Jei kas norėjo iškeisti dolerius į pesus pagal 2002-aisiais buvusį valiutos kursą — prašom, galėjau tai padaryti. 2005-aisiais krito naftos kaina? Nieko tokio. Mieliau skolintumėtės tvirtą kursą turinčių Šveicarijos frankų, o ne kintamu kursu susietų dolerių? Palaukite minutėlę, ir aš išspausdinsiu šešis puslapius, kuriuose bus išsamiai išanalizuoti tokio sandorio padariniai.

Taip ilgai krapštydamasis prie savo kompiuteryje sudaryto modelio, išsiugdžiau nuojautą, kurie projekto kintamieji yra svarbiausi: išmokau atskirti, kurie rizikos veiksniai yra reikšmingi, o kurie ne. Mudu su Džilu sukūrėme, mūsų manymu, lengvai perprantamą finansinę struktūrą, kuri leistų mūsų klientui prieš pasirašant sutartį pasiūlyti pačią mažiausią kainą.

Pasirodė Džilas: rožiniai marškiniai, ryškus, akį rėžiantis kaklaraištis, kostiumas šviesiais ruoželiais ir... vangus protas.

— Labas rytas, — pasisveikinau.

— O, labas, Deividai, — nervingai pratarė jis.

Pakėliau akis ir įdėmiai jį nužvelgiau. Viršininkai neturėtų būti susinervinę, bent jau ne pusę devintos ryto.

Jis nusuko akis į šalį, išvengė mano žvilgsnio ir žengė prie savo kompiuterio.

— Džilai?

— Ką?

— Kas yra?

Džilas pažvelgė į mane, paskui trumpam nusuko akis į kompiuterį, suprato, kad išsisukti nepavyks, ir staiga nuleido pečius.

— Džilai?

— Jie atsiėmė savo paraišką.

— Kaip suprasti „atsiėmė paraišką“?

— Taip ir suprask: šveicarai atsiėmė savo paraišką. Jie įsitikinę, jog konkurso vis tiek nelaimės. Matyt, Kolumbijoje dirbantys amerikiečių partneriai geresni, o mūsų vaikinai saviškiais pradėjo nepasitikėti. Juk pats žinai, kokia ten padėtis.

— Ne! Tiesiog galvoje netelpa, — žvilgtelėjau į savo elektroninę sprendimo lentelę. Į pilnus dokumentų segtuvus, šalia mano darbo stalo sukrautus į trijų pėdų aukščio ir dviejų pėdų pločio stirtą. — Vadinasi, mesime šį reikalą, ir tiek?

— Deja, taip, Deividai. Pats žinai, kaip būna. Mums moka tik tada, kai finansuojame tuos, kurie laimi konkursą.

— Taigi aš buvau teisus. Prisimeni, kai pirmą kartą apsilankėme pas juos Bazelyje, sakiau tau, kad jie keistuoliai. Jie niekada rimtai ir neketino pateikti pasiūlymo.

— Mes šito nežinome. Klausyk, žinau, kad į šį projektą įdėjai daug darbo, bet jau seniai turėjai priprasti prie to, jog kartais tiesiog nepavyksta.

— Ak, tiesą sakant, aš jau baigiu priprasti. Juk tai... ar tik ne penktas iš eilės žlugęs projektas?

Džilas susiraukė:

— Dabar turėsime galimybę pasidomėti tuo nuotekų valymo stoties projektu Malaizijoje. Penktadienį galime nuskristi į Diuseldorfą ir sudaryti sandorį.

— Sudaryti sandorį! Pažvelk tiesai į akis, Džilai, mums niekada nepavyksta sudaryti jokio sandorio.

Aš peržengiau ribą. Žinoma, buvau teisus, tačiau būtent dėl to turėjau prikąsti liežuvį. Džilas atrodė veikiau įžeistas nei supykęs.

— Atleisk, — pratariau.

Džilas porai sekundžių užsimerkė ir, matyt, neišlaikęs įtampos, vėl suraukė antakius. Paskui vėl atmerkė akis.

— Paprašyk Mišelės, kad užsakytų lėktuvo bilietus, gerai? Kelias akimirkas mes taip ir sėdėjome žvelgdami vienas kitam tiesiai į akis. Malaizijos sandorio mes niekada negausime. Abu tai žinojome. Ir staiga man viskas pasidarė aišku ir paprasta.

— Džilai...

— Na?

— Aš išeinu.

7

1987-uju liepa, Žydrasis Krantas, Prancūzija

Pabudau apie devintą, kankinamas pačių sunkiausių pagirių per visą trumpą savo gėriko karjerą. Gajus vis dar miegojo, tad ir aš bandžiau dar pagulėti, bet kartą pabudęs ilgai vartytis lovoje vis dėlto negalėjau. Be to, turėjau įmesti ko nors į skrandį, kad bent apmalšinčiau galvos skausmą. Nežinojau ko — vandens, kavos, maisto ar tablečių, — bet kažko būtinai turėjau įmesti.

Apsivilkau sportinius marškinėlius, apsimoviau šortus ir išsvirduliavau iš svečių namelio. Keista, bet ryto saulė švietė nemaloniai ryškiai, ir aš visą minutę ramiai stovėjau užsimerkęs, šiek tiek svyruodamas. Paskui atsargiai atsimerkiau ir pamačiau, jog ant stalo, prie kurio vakar praleidome vakarą, jau buvo patiekti pusryčiai. Ten sėdėjo Ingrida, įsipylusi kavos ir pasiėmusi sviestinį ragelį. Netvirtais žingsniais patraukiau pas ją.

— Sveikas, — pasisveikino ji.

— Eeee... — pravėriau burną, bet neįstengiau išspausti nė garso. Pabandžiau dar kartą. — Labas, — kimiai garktelėjau.

Ingrida stengėsi sulaikyti šypseną.

— Ar rytą tu visuomet toks žvalus? — paklausė ji.

— Dieve mano, — sudejavau, — daugiau niekada negersiu to džino kokteilio. Ir kaip tu įsigudrini ryte taip puikiai atrodyti?

O atrodė ji išties puikiai. Buvo apsivilkusi ploną džinsinio audinio suknelę. Apšviesta ryto saulės, jos oda atrodė kaip auksinė, o šviesiai mėlynos akys džiugiai žvelgė į mane.

— Turiu patirties.

— Tikrai?

— Nors, tiesą sakant, nedaug. Manau, kad aš tiesiog turiu kietą galvą. Galiu daug pakelti. Praeitais metais dėl alkoholio turėjau nemažai problemų, taigi dabar stengiuosi nepadauginti.

— Problemų? Kokių problemų?

— Didelių problemų. Už tai išlėkiau iš Čeltnamo merginų koledžo.

— Tikrai? — šit kaip. Tai štai kodėl Brodhile ji pasirodė įpusėjus A lygio dalykų programai. Nors mane akino skaisčiai šviečianti saulė, prisimerkiau ir pažvelgiau į Ingridą. — Man tu nė iš tolo nepanaši į Čeltnamo koledžo merginą.

— Ak, labai atsiprašau, kad nepateisinau tavo lūkesčių! Bet tu nematei manęs su koledžo uniforma.

— Teisybė.

Brodhilo mokykla savo uniformos neturėjo. Nors, tiesą sakant, turėjo, bet ją sugalvojo patys mokiniai, ir papasakoti, kaip ji atrodė, būtų pernelyg sudėtinga. Be to, aš net nebuvau visiškai tikras, ar gerai žinojau, kokia ji buvo. Suprantama, Gajus tai žinojo. Ir Mel.

— Galiu lažintis, kad tėvai tavimi labai didžiavosi.

— Manau, kad motinai mano poelgis pasirodė gana juokingas. Bet tėvas įsiuto. O kadangi mano tėvai nesikalba, tai motina ne kažin ką galėjo man padėti. Tai buvo neteisinga. Aš nusižengiau pirmą kartą, be to — per savo gimtadienį.

— O Brodhilo mokyklos vadovybei tavo darbeliai buvo nė motais?

— Gal girdėjai, kad jie prašo paaukoti lėšų naujai bibliotekai?

— Girdėjau.

— Tai štai. Jie gavo nemažą anoniminę auką.

— Šit kaip?..

Kitoje kiemo pusėje, anapus baseino, pasirodė jaunas iš Šiaurės Afrikos kilęs sodininkas ir ėmė ravėti. Ir vėl be marškinių. Ingrida susidomėjusi jį stebėjo, o aš vėl užsimerkiau. Pro akių vokus besiskverbianti saulės šviesa atrodė rožinė. Kažkur čia pat ėmė čirpti žiogas. Aš suraukiau antakius ir paklausiau: