Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Hm...

— Štai kodėl man reikia tavo pagalbos, — paaiškino Gajus.

Šito man jau buvo per daug. Prapliupau kvatoti.

— Jei gausi iš manęs penkis šimtus svarų, galėsi manyti, jog tau labai pasisekė.

— Ak ne, kvaily tu. Noriu, kad padėtum man rasti investuotojų.

— Juk turtingų draugų turiu ne aš, o tu.

Gajaus įkarštis šiek tiek nuslūgo.

— Pabandysiu pasikalbėti ir su jais, — tarė jis. — Bet nesu tikras, ar iš visų galiu tikėtis supratimo ir pagalbos. Dauguma iš jų vienaip ar kitaip jau yra man davę pinigų.

— Ak, suprantu. Bet nieko neatgavo, ar ne?

— Beveik nieko.

Mes abu supratome, ką Gajus turėjo galvoje. Geroką laiko tarpą išlaikomas tėvo, kuris, tiesa, darėsi vis šykštesnis, ir šiek tiek prisidurdamas iš to, ką uždirbdavo pats, Gajus plačiai gyveno. Jis skolinosi iš visų savo pažįstamų. Tiesą sakant, skolintojai rimtai ir nesitikėjo tuos pinigus kada nors atgausiantys. Į Gajų negalėjai investuoti, galėjai tik duoti jam pinigų ir manyti, kad išmetei juos į balą.

— Kodėl atėjai būtent pas mane?

— Man reikia žmogaus, kuris išmanytų buhalteriją ir finansus. Rimto ir patikimo vaikino. Žmogaus, kuriuo pasitikiu. Žmogaus, kurį seniai pažįstu ir kuris gerai pažįsta mane. Man reikia tavęs.

Pažvelgiau į Gajų. Jis kalbėjo nuoširdžiai. Jaučiausi pamalonintas. Tiesiog negalėjau šiam jausmui atsispirti, — jaučiausi pamalonintas. Dar nuo mokyklos laikų troškau būti vienu iš Gajaus draugų, ir niekada nebuvau įsitikinęs, jog jis mane tokiu laiko. Dabar jis pripažino, kad jam manęs reikia. Tik manęs.

Paskui atitokau, susitvardžiau ir pratariau:

— Tai nori, kad mesčiau garantuotą darbą viename iš žinomiausių Sičio bankų dėl kol kas neegzistuojančios bendrovės? Matyt, visai išprotėjai.

Gajaus veidą vėl užliejo šypsena:

— Tau tas darbas nepatinka, pats man ką tik sakei. Ir jis nėra garantuotas. Šiais laikais atleisti gali kiekvieną. Iš kur žinai, jog kita pertvarkos banga nepalies tavęs?

Nieko jam neatsakiau, tik neramiai krustelėjau kėdėje. Jis aptiko mano jautrią vietą. Pakėliau akis į Gajų. Jis žinojo, kad pataikė kaip pirštu į akį.

— O kas dar su tavimi dirba? Juk apie kompiuterius tu nė velnio neišmanai.

— Dabar jau truputį graibausi. Bet Ouvenas čia, jis gyvena su manimi. Jis padės.

— Ouvenas? — nustebau ir iškart prisiminiau Gajaus brolį.

Kad ir kokių ydų turėjo tas vaikinas, negalėjau paneigti, kad kompiuteriją jis tikrai išmano.

— Taigi. Pastaruosius šešerius metus jis praleido Silicio slėnyje. Dirbo naujai įsteigtoje bendrovėje, bet ji bankrutavo, ir nuo to laiko jis tapo laisvai samdomu programuotoju. Jis yra vykdęs užsakymus bent pustuziniui interneto įmonių. Ir savo darbą išmano puikiai.

— Na, gerai. O kaipgi pats futbolas? Žinau, kad esi „Čelsio“ sirgalius, bet futbolo žinovu tavęs tikrai nepavadinsi. O vadyba? Be to, kažką užsiminei apie sportinę aprangą su būsimos įmonės prekės ženklu. Kas tuos drabužius kurs? Kur jie bus gaminami?

— Šitam darbui rasiu žmonių. Tai ir yra pagrindinė mano užduotis. Aš rasiu darbuotojų. Gerų darbuotojų.

— Bet ką konkrečiai?

— Aš jų rasiu. Nepamiršk, kad dar tik pradėjau. Pradėjau nuo tavęs.

Mano savimeilė ir vėl buvo paglostyta. Turiu pripažinti, kad Gajaus pasitikėjimas savimi man padarė nemenką įspūdį. Tačiau mano protas buvo ištreniruotas aptikti spragų net kruopščiausiai parengtuose verslo planuose, ir Gajaus idėja taip pat buvo pilna trūkumų.

— Beje, ar pagalvojai apie konkurenciją? Juk internete turėtų būti bent kelios jau veikiančios futbolo svetainės. O televizijos bendrovės? O kabelinė televizija?

— Mes dirbsime operatyviau už juos. Kol jie svarstys savo sąmatas ar biudžetą, mūsų tinklalapis jau veiks ir rinks savo sąskaiton lankytojų akis.

Aš nusijuokiau:

— Sakai, išplėš ir susirinks jų akis? Procedūra atrodo gana skausminga. Iš kur tas posakis, iš „gouge.com“?

— Atleisk. Matyt, skaitau per daug verslui internete skirtų knygų.

— Tai jau tikrai. O tie penkiasdešimt milijonų dolerių? Iš kur juos paimsi? Ir ar tau reikia lygiai penkiasdešimties milijonų?

— Na, penkiasdešimt milijonų dolerių — apytikrė suma. Todėl man ir reikia tavo pagalbos. Kad tiksliai pasakytum, kiek mums reikės ir kur tų pinigų galėtume gauti.

— Nežinau, ar galėsiu kuo nors pagelbėti, — suabejojau.

— Aišku, kad galėsi.

Gajus įbedė į mane žvilgsnį ir ilgai nenusuko jo į šalį. Jis kalbėjo rimtai. Gajus buvo įsitikinęs, jog man pavyks rasti kapitalo, kad jis galėtų įgyvendinti savo idėją.

— Ar žinai, kokia pati stipriausia šito plano pusė? — paklausė jis manęs.

— Kokia?

— Amerikiečiai tiesiog negali to padaryti. Tai — futbolas. Apie mūsų futbolą amerikiečiai ne kažin ką išmano. Jie gali dominuoti visur, visose kitose srityse, kurias siūlo internetas, bet čia pirmauti negali. Jei internete kada nors apskritai atsiras futbolui skirta interneto svetainė, dominuosianti visame pasaulyje, ji bus sukurta Europoje.

— Atrodo, tavo tiesa.

— Tai puiki idėja, ar ne? Nagi, pripažink tai.

— Gal ir puiki, — nusileidau aš.

Ir iš tiesų: mintis buvo gera. Negalėjau neigti, jog internetas sparčiai plito. O futbolas buvo didžiulė pramogų šaka, pritraukianti daugybę žmonių visame pasaulyje. Ir vis dėlto negalėjau įsivaizduoti, jog toks žmogus kaip Gajus pasinaudotų proga iš to pasipelnyti.

— Klausyk, tu visiškai teisus, — toliau kalbėjo Gajus. — Kad šitas planas išdegtų, kas nors turi pasistengti įkalbėti daugybę talentingų žmonių imti ir surizikuoti, nes jokių tvirtų garantijų nėra. Be to, aš kalbu ne tik apie darbuotojus. Mums reiks pačių įvairiausių partnerių: ir technologijų, ir rinkodaros, ir svetainės turinio, ir pardavimo vadybos, ir finansų srityse. Štai čia ir bus pagrindinis mano darbas. Nes aš sugebu įkalbėti žmones imtis to, ko iš tiesų jie imtis nenori.

— Ar tikrai? — suabejojau aš.

— O argi ne?

Pakėliau savo pintą ir išgėriau ją iki dugno. Jaučiau, kad Gajaus verslo planas palengva ima mane įtraukti, ir norėjau sprukti, kol dar nebuvo per vėlu.

— Man jau laikas, — pasakiau.

— Galvok taip: jeigu mums pavyks, susišluosime milijonus; jei ne, tuomet bent jau būsime smagiai praleidę laiką.

— Sudie, Gajau.

Jis išsitraukė iš kuprinės rudąA4 formato voką ir įbruko jį man į rankas.

— Paskambinsiu tau rytoj.

Palikau jį sėdėti prie stalelio, o pats ėmiau skintis kelią per užeigos svečių minią Tauer Hilo stoties link. Apsižvalgiau, ar nepamatysiu kur šiukšlių dėžės, į kurią galėčiau švystelti voką, bet aplink nė vienos nebuvo, tad įgrūdau jį į portfelį.

Dirbti kartu su Gajumi? Nė už ką.

6

Aš klestelėjau į vienintelę laisvą kėdę traukinio vagone. Stebuklas. Paprastai visai neprieštarauju, kai man tenka stovėti, bet tą rytą jaučiausi taip, tarsi pasaulis man būtų kai ką skolingas. Nedaug. Gal tik vieną kelionę per mėnesį, per kurią už pinigus, kuriuos sumokėjau pirkdamas savo mėnesinį metro bilietą, galėčiau važiuoti sėdėdamas. Kelionė į darbą visuomet būdavo košmaras. Važiuoti atgal nebūdavo taip jau blogai: biure dažniausiai užtrukdavau kiek ilgiau, ir grįžtančiųjų namo minia jau būdavo gerokai aptirpusi.

Atsisegiau portfelį ketindamas išsitraukti „Financial Times“ ir mano akys užkliuvo už rudo voko, kurį vakar vakare Gajus įbruko man į rankas. Negalėjau apsispręsti. Ketinau jį išmesti, bet mane pagavo smalsumas. Man buvo smalsu, ką Gajus ten prikūrė, smalsu, kaip jis planuoja savo projektą įgyvendinti. Suprantama, Gajus nebuvo verslininkas, tad kažin ko nesitikėjau. Išsitraukiau voką ir jį atplėšiau. Viduje gulėjo gražiai įrištas gal dvidešimties puslapių verslo planas. Ėmiau skaityti.