Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Mokykloje irgi visi taip kalba.

— Taip, bet iš kur jie gali žinoti? Juk niekada negali žinoti, kol... Na, kol pats neišsiaiškini.

— Tikriausiai ne.

— Bet ji to nori. Ji tikrai to nori.

— Tai gerai, — netvirtai ištariau aš.

Kodėl merginas visuomet pasičiumpa tokie žmonės kaip Gajus? Kodėl tokios merginos kaip Mel ir Ingrida nesijuokia iš mano sąmojų? Pirmoji priežastis yra ta, kad man trūko pasitikėjimo savimi juos laidyti. Antroji — mano išvaizda nėra tokia įspūdinga. Žinoma, buvo ir daug kitų priežasčių. Mel, Gajus, Tonis, Dominyka, Indrida, netgi sodininkas Abdulatifas — visi jie gražūs žmonės. Ir visi jie naudojosi savo įgimtais sugebėjimais žaisti painų bei sudėtingą žavėjimo ir viliojimo žaidimą, kurio sudedamosios dalys buvo sąmojinga pastaba, laiku mestas žvilgsnis, prisilietimas. Tokią naktį kaip ši, kai sekso nuojauta tiesiog tvyrojo ore, jaučiausi pavydus, susierzinęs ir nevisavertis.

Atrodo, užsnūdau, bet miegojau tik valandą ar kiek ilgiau. Pabudau įsitempęs, girtas ir sykiu — pagiringas. Iš Gajaus lovos girdėjau sklindant ritmingą kvėpavimą. Mano skrandis streikavo, be to, man būtinai reikėjo nusišlapinti, bet kojos ir rankos atrodė tokios sunkios, jog nebuvau tikras, ar rasiu jėgų atsikelti iš lovos.

Šlapimo pūslė spaudė vis labiau, kol galų gale aš nugalėjau savo silpnumą bei suglebimą, iššliaužiau iš lovos ir šiaip taip nusvirduliavau iki vonios kambario. Baigęs apsišlaksčiau veidą ir godžiai atsigėriau vandens. Man vis dar buvo bloga. Pamaniau, išeisiu į lauką, gal grynas nakties oras man bent kiek padės.

Ir tikrai. Į veidą pūsčiojo švelnus ir vėsus brizas. Mane akimirksniu apspito tūkstančiai vieni su kitais be perstojo bendraujančių vabzdžių. Nusigavau iki marmurinių turėklų ir pažvelgiau į pilkšvame judančiame jūros fone matomus juodus Ferato kyšulio kontūrus. Tamsoje greta vienišo alyvmedžio šiaip taip galėjau įžiūrėti ir apgriuvusį apžvalgos bokštą, tyliai saugantį šį namą lygiai taip pat kaip ir prieš kelis šimtmečius. Ore maišėsi druskos ir pušų sakų kvapai. Užsikniaubęs ant turėklų įsmeigiau akis į apačioje lūžtančias bangas ir pasijutau daug geriau.

Tikrai nė nežinau, kiek laiko taip stovėjau užsikvempęs ant turėklų. Bet netrukus mano ausis pagavo iš man už nugaros dunksančio namo vidaus sklindančius balsus. Piktus balsus. Atsitiesiau ir įtempiau klausą. Tai buvo Tonis ir Dominyka. Jie kalbėjosi prancūziškai, ir aš beveik visai negalėjau suprasti, apie ką jie šneka. Bent jau tol, kol išgirdau per visą sodą atsklidusį Dominykos šūksnį. Salaud! Une gosse! Tu as baise une gosse! Užsiverdamos garsiai trinktelėjo durys, ir kieme vėl tebuvo girdėti čirpiantys svirpliai, vėjo sukeltas medžių šlamesys ir bangų šniokštimas.

Salaud! Une gosse! Tu as baise une gosse! Mano nukamuotas protas karštligiškai ėmė raustis po jame sukauptas prancūziškų žodžių atsargas. Tai, ką nugirdau, man buvo pernelyg sudėtinga, pernelyg jau priminė šnekamąją kalbą. Ir ką, po galais, galėtų reikšti „une gosse“? Gal žąsį1?

Paskui prisiminiau žodį „baiser“ iš Moljero komedijos, kurią mes nagrinėjome mokykloje. Tonis bučiavosi su kažkuo, su kuo neturėtų bučiuotis. Ir kažkodėl suabejojau, ar tai buvo žąsis. Hm...

Grįžau į savo kambarį ir įsiropščiau į lovą mintyse savęs vis klausinėdamas, ar tai, kas atsitiko, atsitiko iš tiesų. O gal aš viską supainiojau, viską ne taip supratau, kaip tąkart, kai rašydamas prancūzų kalbos diktantą supainiojau žodžius, reiškiančius vikarą ir nekaltą mergelę, ir to mano apsirikimo padariniai buvo baisūs. Ką tik girdėti žodžiai vis nesiliovė skambėję mano vis labiau gęstančioje sąmonėje, kol pagaliau užmigau.

5

1999-ųjų balandis, Londonas, Sitis

Per visus septyniolika pažinties su Gajumi metų niekada nebuvau tikras, ar galiu juo pasikliauti, tad lygiai taip pat nežinojau, ar galiu juo pasitikėti dabar. Jis manęs prašė atiduoti į jo rankas savo karjerą, santaupas ir visą savo ateitį, be to, kaip dažnai būdavo ir anksčiau, jis mane gundė ir viliojo.

Gajus toks jau buvo.

Kai tą popietę lyg perkūnas iš giedro dangaus mane užklupo jo skambutis, dar iš mokyklos laikų man gerai pažįstamą tęsiamą ir amerikietiško akcento nuspalvintą Gajaus tartį atpažinau iš karto. Jis pasiūlė susitikti ir išgerti alaus. Nuo tos dienos, kai nusprendžiau, kad bus geriau, jeigu vengsiu bendrauti su Gajumi, buvo praėję septyneri metai. Septyneri metai — nemažas laiko tarpas. Be to, mane pjovė nuobodulys ir man buvo smalsu. Taigi sutikau susitikti su juo „Dikenso“ užeigoje Šv. Katerinos doke.

Atėjau ten anksti, nekantravau greičiau išsinešdinti iš savo biuro, o kelionė pėsčiomis nuo Greisčerčio gatvės truko trumpiau nei aš tikėjausi. Prie baro užsisakiau pintą karčiojo alaus ir per tirštą bankininkų, prekybos agentų ir čia atklydusių keistuolių turistų minią ėmiau skintis kelią laukujų durų link. Besileidžiančios saulės spinduliai slydo lygiu doko vandens paviršiumi, kol atsimušdavo į čia pririštų elegantiškų motorinių jachtų bei orių medinių burlaivių korpusų paviršių. Oras buvo vėsus, bet po savaitę be perstojo pliaupusio lietaus buvo malonu būti lauke.

— Deivai! — šitaip mane vadino tik vienas vienintelis žmogus. Atsigręžiau ir pamačiau jį, besidarbuojantį pečiais ir besispraudžiantį per minią, pamačiau jį, smulkaus sudėjimo, liekną, vilkintį juodą švarką, sportinius marškinėlius ir džinsus. — Kaip laikaisi, Deivai?

— Puikiai, — atsakiau. — O kaip tu?

— Karališkai, Deivai, tiesiog karališkai, — mėlynos Gajaus akys tiesiog žiburiavo. Jis apsižvalgė po sausakimšą aludę. — Jėzau, ar daugiau jau niekas nedirba?

— Pamaniau, kad susitikti su kuo nors septintą valandą tau gali būti per vėlu.

— Tik ne šiais laikais.

— Klausyk, atnešiu tau alaus.

Aš dar kartą prasiskyniau kelią per čia susirinkusių žmonių minią ir grįžau nešinas bokalu firminio čekiško alaus, kurį, jei teisingai prisiminiau, anksčiau Gajus labai mėgo. Pastebėjau, kad jis per kelias pėdas pasitraukė nuo lauke alų geriančios užeigos svečių draugijos.

— Bijai, kad tave kas nugirs, ką?

— Na, jeigu jau klausi, pasakysiu tau, kad visai nebijau, — tarė jis ir siurbtelėjo alaus. — Ką gi, dabar tu tikras Sičio liūtas, ar ne? Leipcigo „Gumey Kroheim“. Tiesiog fantastiška, kaip jie žengia į priekį, argi ne?

— Po to garsiojo susiliejimo jau nebe, — paaiškinau aš. — Nemažai gerų specialistų išėjo iš „Gumey Kroheim“ įmonės, o Leipcigo investicijų bankas — vienas iš rimčiausių ir patikimiausių finansinių įstaigų.

— Bet toji įstaiga vis dar tebėra komercinis bankas, ar ne?

— Mus visus dabar vadina bankininkais investuotojais.

— Ar darbas tau patinka?

Prieš atsakydamas į šį klausimą trumpai stabtelėjau ir nutilau. Prieš ketverius metus labai didžiavausi galėsiąs dirbti senas tradicijas turinčioje ir vis dar galingoje bei įtakingoje „Gumey Kroheim“ investicijų bendrovėje. Bet kai ją prarijo vienas didžiausių Vokietijos bankų — Leipcigo bankas, — „Gumey Kroheim“ veiklą vos ne kas pusmetį buvo imta iš esmės pertvarkyti. O netrukus pasirodė, jog Finansinių projektų skyrius, kuriame galiausiai atsidūriau, yra užutekis, kuriame tyvuliuoja stovintis vanduo. Paprastai kalbėdamasis su tame banke nedirbančiais žmonėmis stengiuosi išlikti optimistas ir viską piešiu šviesiomis spalvomis. Bet su Gajumi šitaip elgtis negalėjau.

— Bet moka jie tau gerai?