— Jis tave pastebėjo, Gajau, — kai sodininkas dingo už namo kampo, mestelėjo Ingrida.
— Apie ką tu čia? — nustebo Gajus. — Jo šypsena buvo skirta mums visiems.
— Norėčiau, kad taip ir būtų, Gajau, bet tiesa yra kitokia. Jis žiūrėjo tik į tave.
Gajus suraukė antakius. Dėl jo išvaizdos susižavėjimo kupinais žvilgsniais jį nulydėdavo ir kai kurie vyrai, ir merginos, o aš žinojau, kad tai Gajų labai erzino. Bet jis nieko negalėjo padaryti.
— Ko gi tu čia rodai dantis? — užsipuolė jis mane.
— Nieko, — numykiau ir mudu su Ingrida susižvalgėme. — Geriau išgerkime.
„Pimm’s“ kokteilis slyste slydo mūsų gerklėmis. Nors stengėmės pasirodyti jau turintys nemažai patirties, nė vienas iš mūsų nebuvo pratęs vartoti alkoholio, ir netrukus ėmėme jausti šio gėrimo poveikį. Aš daug nešnekėjau, sėdėjau, stebėjau kitus ir jutau, kaip palengva man ima maloniai spausti smilkinius. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad Gajus savo tėvo beveik nepažįsta, bet taip pat man buvo aišku, kad jie abu labai stengiasi būti vienas kitam malonūs. Netrukus Tonis jau linksmino merginas ir vertė jas kvatotis, ypač Mel, kuri, atrodo, iš karto rado su juo bendrą kalbą.
Kaip tik tuomet vilkdamas kojas sode pasirodė Gajaus brolis Ouvenas. Kaip penkiolikmetis, jis buvo tikrai aukštas ir stambus. Jo raumenys buvo neįprastai gerai išsivystę, o didelė galva atrodė taip, tarsi priklausytų kitam, daug vyresniam žmogui. Bet ir pats Ouvenas, rodos, varžėsi savo peraugusio kūno. Jis žingsniavo neryžtingai, pasikūprinęs, tarsi stengtųsi susitraukti ir atrodyti mažesnis. Bet šito pasiekti jam, žinoma, nepavyko. Jo pilkšvai rudi plaukai pūpsojo ant galvos sulipę į riebaluotas sruogas, be to, jo veidas buvo gausiai nusėtas inkštirų. Ouvenas buvo apsivilkęs sportinius marškinėlius, ant kurių puikavosi „Apple“ kompiuterių ženklas, ir mūvėjo trumpas juodas regbininko kelnaites. Niekas nekreipė į jį dėmesio.
— Sveikas, Ouvenai, — pasisveikinau, norėdamas būti mandagus.
— Sveikas.
— Ar seniai tu čia?
— Kelios dienos.
— Čia nuostabi vieta, argi ne?
— Nebloga, — burbtelėjo jis ir nupėdino toliau.
Tuo mano pokalbis su Ouvenu ir baigėsi. Grįžo Tonis, nešinas ąsočiu, vėl pilnu iš džino ir vaisių sulčių pagaminto kokteilio.
— Gal dar šlakelį?
— Taip, ačiū, sere.
— Deividai. Aš tave įspėjau. Dar kartą ištarsi šį žodį ir lėksi nuo uolos.
— Atleisk, Toni.
Jis vėl pripylė man stiklą ir tarė:
— Neblogas gėrimas, ką?
— Taip, tiesiog slyste slysta.
— Tikrai. Tai vienas iš tradicinių angliškų dalykų, kuris, kaip pastebėjau, puikiausiai prigijo ir čia, Prancūzijoje. Šį gėrimą mėgsta netgi Dominyka, — Tonis pakėlė galvą ir metė akį į Ouveną, kuris kaip tik pylėsi sau kokakolos. — Mokykloje jūs su Gajumi ir Ouvenu gyvenate viename bendrabutyje, ar ne?
— Taip. Mudu su Gajumi netgi viename kambaryje.
— O kaip sekasi Ouvenui?
— Labai sunku pasakyti, tikrai. Manau, kad neblogai. Daug draugų jis neturi, bendrauja tik su keliais vaikinais, kurie pamišę dėl kompiuterių. Jis atrodo gana laimingas. Daugiausia laiko praleidžia kompiuterių klasėje. Daug skaito. Apskritai Ouvenas stengiasi laikytis nuošaliai, mėgsta būti vienas. Bet Gajus stebi, kad niekas prie jo nekištų nagų.
— Taip. Gajus juo visuomet rūpinosi, — pritarė man Tonis. — Ouvenas labai sunkiai pakėlė skyrybas, labai sielojosi. Nemanau, kad Ouveno motinai jis labai rūpėtų, — ji uoliai rūpinasi tik tuo, kad jis laikytųsi toliau nuo manęs. Esu oficialiai pripažintas esąs pats blogiausias tėvas pasaulyje. Iš tikrųjų be Gajaus Ouvenas nieko daugiau ir neturi. O kaip tas atsitikimas regbio aikštelėje? Ar ką nors apie tai girdėjai?
— Aišku, girdėjau.
— Ar tai tikrai jo darbas?
Aš pastačiau ausis. Tema buvo kebli.
— Nežinau, sere. Tai yra norėjau pasakyti, Toni.
— Atleisk. Mano klausimas buvo nekorektiškas. Bet kas apie tai kalbama mokykloje? Ar žmonės mano, kad Ouvenas tai padarė?
Ouvenas buvo geras regbininkas, „Junior Colts“ komandoje jis buvo priekinės linijos žaidėjas. Bet šių metų pradžioje aikštelėje jis pridarė nemažai bėdos. Kovojant dėl kamuolio, per grūstį vienam vaikinukui iš kitos mokyklos kažkas nukando dalį ausies. Liko dantų žymės. Įtarimas krito ant Ouveno, ir kelias dienas buvo iškilusi grėsmė, kad jis negalės toliau mokytis Brodhile, bet paskui mokyklos vadovybė vis dėlto nerado rimto pagrindo jo pašalinti. Tik iš regbio komandos Ouvenui teko pasitraukti.
— Niekas nieko tikra nežino.
— Su Ouvenu visada taip, argi ne? — linktelėjo galva Tonis. — Niekada nieko negali žinoti.
— Teisybė.
Ouvenas buvo tikra mįslė, bet, priešingai nei jo tėvas, aš buvau laimingas, kad man nereikia stengtis jos įminti. Panašiai jautėsi ir dauguma kitų žmonių.
— O ar jis turi draugių?
— Ouvenas?! — nustebęs sušukau aš, neįstengdamas nuslėpti šypsenos.
— Aišku, supratau. O Gajus?
— Na, tai jau visai kas kita. Be to, jis nuolat jas keičia.
Tonis nusijuokė, ir aplink jo šviesiai mėlynas akis kelioms sekundėms susimetė daugybė smulkučių raukšlelių. Paskui jis vertinamai nužvelgė Mel, kuri susižavėjusi labai atidžiai klausėsi Gajaus, pasakojančio kažkokią neįtikėtiną istoriją apie nelaimingą atsitikimą Krėstos lenktynių trasoje Šen Morice.
— Ar ji — dabartinė Gajaus mergina?
— Ne, — pratariau ir nutilau, bet išsyk pridūriau: — Bent jau kol kas dar ne.
Bet stebėdamas Mel aiškiai mačiau, kad ji susižavėjusi Gajumi. O Tonis, manau, žavėjosi ja.
— Ką gi, džiaugiuosi, kad mano sūnus turi tokį gerą skonį, — nusišypsojo jis. — Šitas namas ir buvo pastatytas tam, kad padarytų įspūdį moterims. Tikiuosi, Gajui tai irgi padės.
— Nežinau kodėl, bet nuojauta man kužda, kad taip ir bus.
— O kaip tu? Ar tau Brodhile patinka?
Didžiai savo nuostabai, netrukus susigriebiau, kad išsamiai pasakoju Toniui, kaip man ten patinka. Atrodo, gana kukli mano kilmė ir išsilavinimas jam visai netrukdė, jis nuoširdžiai domėjosi mokykla ir gyvenimu joje. Žinoma, tai buvo toli gražu ne tas pats, kaip kalbėtis su savo paties tėvais, bet, kita vertus, nesijaučiau ir taip, tarsi šnekėčiausi su savo bendraamžiu. Klausimai buvo gilesni ir esmingesni, be to, nereikėjo stengtis susivokti, koks yra pašnekovo įvaizdis ir visuomeninė padėtis, — o juk du nepažįstami aštuoniolikmečiai pradėję šnekėtis būtent tai ir stengiasi išsiaiškinti. Pokalbis su Toniu buvo gana malonus. Buvau nuoširdžiai sužavėtas.
Kai raudonas saulės diskas pakibo virš kalvų toje pusėje, kur buvo Nica, ir auksine savo šviesa nutvieskė ramią jūrą, mes įveikėme kelis laiptelius ir užlipome į terasą virš baseino, kur mūsų laukė vakarienė. Buvo patiekta ožkos sūrio salotų ir virtos žuvies nuostabaus skonio padaže, visa tai užgėrėme pačiu geriausiu baltuoju vynu, kokio man buvo tekę ragauti, ir mano pojūčiai paaštrėjo. Aš nė akimirkos nepamiršau, kad greta manęs sėdi Dominyka, taip aiškiai tai suvokiau, jog stengiausi nepasukti į ją galvos, kad vėl nepradėčiau spoksoti.
Pagaliau, palinkusi man prie peties, ji pati mane užkalbino:
— Tu šį vakarą labai tylus.
— Tikrai? Atsiprašau.
— Ar viskas gerai?
— Taip, žinoma, — pratariau nenoriai atsigręždamas veidu į ją. — Viskas čia taip... Na, nežinau, taip žavu...
Tik dabar man pasitaikė proga iš arti atidžiau į ją įsižiūrėti. Jos veidas buvo prakaulus ir kampuotas, o abipus lūpų pastebėjau įsirėžusias raukšleles. Dominyka tikriausiai artėjo prie keturiasdešimties. Bet vis dar buvo gražuolė. Tikra gražuolė. Nors saulė jau, galima sakyti, nusileido, saulės akinių ji nenusiėmė, todėl man taip ir liko paslaptis, kokios buvo jos akys. Bet putlios Dominykos lūpos šypsojosi. Kūną, į kurį pirmą kartą išvydęs šią moterį taip įžūliai spoksojau, nuo aplinkinių akių dabar saugiai slėpė geltonos spalvos drabužiai.
Читать дальше