Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Gajau?

— Taip?

— Tiesą sakant, kažin kiek pinigų neturiu. Matai, tiesiog gali būti, kad vienos kitos pramogos man gali tekti ir atsisakyti. Juk supranti mane, ar ne?

Gajus plačiai nusišypsojo:

— Ne, nesuprantu. Juk už viską sumokės tėtis. Patikėk manimi, jam tai bus tikras malonumas. Jis visuomet buvo dosnus, ypač jei reikėjo gerai praleisti laiką. O jei tau pritrūks pinigų, paprašyk manęs. Tikrai.

— Ačiū.

Man tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Per penkerius metus įsigudrinau išsiversti tik su menka dalele tų sumų, kurias mano bendramoksliai Brodhile gaudavo iš savo tėvų, bet man buvo neramu, kad baigus mokyklą ir išėjus į žmones tai padaryti bus daug sunkiau. Be to, dar po kelių mėnesių turėjau patirti ir visus kreditą viršijusio studento „džiaugsmus“.

Reaktyvinis lėktuvas praskriejo gana žemai virš žaliuojančių kalvų, dunksančių kiek toliau nuo Rivjeros pakrantės, ir kažkokio nedidelio miesto, kurio fone aiškiai išsiskyrė du keistos formos gyvenamųjų namų kompleksai, atrodantys taip, tarsi būtų pastatyti iš „Lego“ kubelių.

Atsidūręs virš tamsiai mėlynų Viduržemio jūros vandenų, lėktuvas pakeitė kursą ir pasuko į rytus Nicos oro uosto link — netaisyklingo stačiakampio formos ir tobulai lygaus žemės rėžio, išsišovusio toli į jūrą.

Tonis Džourdanas pasitiko mus prie terminalo. Jam turėjo būti mažiausiai keturiasdešimt penkeri, bet atrodė jaunesnis. Mane nustebino tai, kad Tonis buvo toks panašus į Gajų, ir ne tik savo išvaizda, bet ir eisena bei judesiais. Jis pasitiko mus šypsodamasis kerinčia, šiaip jau Gajui būdinga šypsena, ir tuoj susodino mus visus į atvirą geltono džipo galą.

Tonis vežė mus per visą Nicą, pasuko Anglų promenada, kurios vienoje pusėje rikiavosi viešbučiai, gyvenamieji daugiabučiai namai, o šaligatviai buvo išgrįsti plytelėmis, kitoje — augo palmės, tyvuliavo jūra ir plytėjo paplūdimys, pilnas mėgėjų kaitintis saulėje. Mes pasukome gilyn į žemyną ir, irdamiesi per didžiulę automobilių spūstį, šiaip taip nusigavome iki Komišo ir garsiojo palei jūros krantą besidriekiančio kelio, vedančio į Monte Karlą. Važiuodami mes pakilome dar aukščiau, Viduržemio jūra dabar tyvuliavo kažkur mums po kojomis, mums virš galvų stūksojo pakrantės uolos, mes pervažiavome tunelį ir atsidūrėme gerokai šiauresniame ir labiau vingiuotame kelyje. Vis dar kilome į kalną, kol pagaliau Tonis sustojo prie dešimties pėdų aukščio metalinių vartų. Ant vieno iš vartų stulpų buvo užrašyta „Les Sarrasins“. Jis paspaudė nuotolinio valdymo pultą, vartai atsidarė ir džipas privažiavęs sustojo prie kadaise rausvai dažyto, bet jau gerokai apiblukusio namo.

Jis žvaliai iššoko iš džipo ir tarė:

— Nagi, išlipkite ir susipažinkite su Dominyka.

Mes įveikėme kelias akmeninių laiptų, vedančių į kitą namo pusę, pakopas, ir mums prieš akis atsivėrė įspūdingas, tiesiog kvapą gniaužiantis vaizdas. Visose trijose pusėse buvo matyti sodrus ir tamsus Viduržemio jūros mėlis, besitęsiantis iki pat sunkiai įžiūrimos horizonto linijos ir ten susiliejantis su šiek tiek blukesne dangaus mėlyne. Atrodė, tarsi sklęstume aukštai ore, tarsi kabotume pakilę tūkstantį pėdų virš jūros ir girdėtume ten žemai į krantą dūžtančias bangas. Jaučiausi praradęs orientaciją, apsvaigęs, rodės, tuoj tuoj prarasiu pusiausvyrą. Žingtelėjau šiek tiek atgal, namo link.

Gajaus tėvas tai pastebėjo ir šyptelėjo:

— Žmonėms dažnai ima suktis galva, ypač kai jie šito nesitiki. Ateik ir pažiūrėk, — mudu ėmėme atsargiai eiti šalia žemučio balto marmuro turėklo. — Čia pat, žemiau mūsų, yra Boljė, o ten — Ferato kyšulys, — paaiškino jis, pirštu rodydamas į nediduką tankiai apgyventą miestelį ir už jo plytintį sodriai žalią pusiasalį. — Už jo yra Nica, o dar toliau, — jis mostelėjo į rytus, — yra Monte Karlas. Giedrą dieną, kai mistralis išpučia iš oro visas dulkes, galima matyti Korsiką. Tik, žinoma, ne birželio mėnesį.

— O kas ten? — susidomėjo Gajus, rodydamas į trupančią smulkučių pilkšvų plytų sieną, dunksančią aukštai ant sodo pakraštyje iškilusios uolos, šalia vienišo alyvmedžio.

— Tai sargybos bokštas. Vietos gyventojai sako, kad jis čia atsirado dar romėnų laikais. Daugelį šimtmečių vietiniai žmonės naudojosi juo, kai norėdavo apsižvalgyti ir įsitikinti, ar neatplaukia plėšikai saracėnai. Iš čia kilo ir šios rezidencijos pavadinimas — „Les Sarrasins“, — Tonis nusišypsojo savo sūnui ir paklausė: — Na, ir kaip tau čia patinka?

— Čia gražu, tėti. Labai gražu, — atsakė Gajus. — Be to, ir iki paplūdimio ne taip toli, ar ne?

— Iš tiesų netoli. Tik peršok per šituos turėklus ir per kelias sekundes atsidursi prie jūros.

Mes persisvėrėme per turėklus ir pažvelgėme žemyn. Toli toli, šlaito papėdėje, galėjome įžiūrėti smėlio ruoželį, besidriekiantį greta pakrante vingiuojančio kelio, vedančio į Žemutinį Komišą.

— Alio?

Mes atsigręžėme. Už kelių pėdų nuo turėklų buvo įrengtas baseinas, o prie jo, išsitiesusi ant paplūdimio kėdės, gulėjo moteris. Pusnuogė moteris. Mano akys susmigo į ją. Man buvo aštuoniolika, ir aš tiesiog negalėjau į ją nežiūrėti. Ji pamojo ir neskubėdama atsisėdo, grybštelėjo bikinio liemenėlę ir ją užsisegė. Paskui atsistojo ir siūbuodama klubais ėmė žingsniuoti mūsų link. Ilgi šviesūs plaukai, tamsūs akiniai, kraują kaitinanti figūra. Aš vis dar negalėjau atplėšti akių.

— Dominyka, čia mano sūnus Gajus. Pagaliau jūs susipažinote!

— Labas Gy, — pratarė Dominyka ir ištiesė ranką pasisveikinti.

Gajaus vardą ji ištarė taip, kaip įprasta prancūzams.

— Labas, mama, — pasisveikino Gajus nutaisęs savo firminę šypseną, ir Dominyka nusijuokė.

Gajaus tėvas pristatė ją Mel, Ingridai ir man.

Nesumečiau nieko geriau, tik „malonu su jumis susipažinti, ponia Džourdan“, ir šitie mano žodžiai, atrodo, ją taip pat gerokai pralinksmino.

— Kol esate čia, aš esu Tonis, o ji — Dominyka, — šypsodamasis paaiškino Gajaus tėvas. — Pavadink mane seru, ir aš nustumsiu tave nuo šitos uolos.

— Gerai, Toni.

— Taigi judu su Gajumi gyvensite svečių namelyje, štai ten, — ir jis parodė pirštu į nedidelį kitoje baseino pusėje esantį statinį, kurį gerokai užstojo aukštų levandų lysvė. — Merginos apsistos mūsų name. Beje, kodėl jums nenuėjus į savo namelį pasidėti daiktų, o tada negrįžus pas mus ko nors išgerti?

Po valandos visi vėl susirinkome prie baseino. Smulkutis žilaplaukis vyras, vilkintis šiugždančiu ir baltu kaip sniegas švarku, įpylė mums visiems „Pimm’s“ alkoholinio kokteilio iš ąsočio, prigrūsto citrinų ir agurkų griežinėlių, taip pat — mėtų lapelių. Merginos buvo persirengusios lengvomis vasarinėmis suknelėmis, Dominyka irgi užsimetė šiokį tokį drabužį, Gajus ir Tonis mūvėjo ilgas laisvas baltos spalvos kelnes, o aš buvau įlindęs į apspurusius džinsus, — mat rinktis galėjau arba juos, arba senas juodas rumbuoto pliso kelnes.

Saulės diskas jau kybojo žemai virš Ferato, oras buvo ramus. Girdėjau, kaip levandose dūzgia bitės ir, žinoma, kaip apačioje į krantą dūžta bangos.

— Koks puikus, — šnipštelėjo greta manęs sėdinti Ingrida.

— Taip, vaizdas tikrai nuostabus, — sutikau aš.

— Ne vaizdas, o jis.

Akimirksniu susivokiau, kad ji kalba apie sodininką, kuris kaip tik atgal į namą nešė kelis darbui sode reikalingus įrankius. Jis buvo jaunas, atrodė kaip arabas, tikriausiai buvo kilęs iš Šiaurės Afrikos, o dailios apnuogintos jo krūtinės raumenis gražiai apšvietė vėlyvos popietės saulės spinduliai. Sodininkas sugavo Gajaus žvilgsnį ir jam nusišypsojo.