Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

Ouvenas nusigręžė nuo manęs ir ėmė vesti slaptažodžius, kurių reikalavo kompiuterio programa. Ištisą minutę jis nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio, o paskui galų gale vėl atsiliepė:

— Manau, aš irgi kaip reikiant putoju. Iš pykčio.

— Atrodo, Gajus jau pasidavė, — pratariau. — Bet kiti rankų dar nenuleido. Ingrida sako, kad visi mūsų žmonės ketina išeiti iš darbo kartu su Gajumi. Tavo tėvas vis tiek turės nusileisti, argi ne?

Ouvenas nieko neatsakė, tik tarškino klaviatūrą.

— Argi ne? — susierzinęs dar kartą paklausiau aš.

— Tėtis nenusileis, — atšovė Ouvenas.

— Bet kodėl? Juk judu — jo sūnūs. Šitaip jis galėtų jums padėti ir jus paremti.

— Todėl, kad jis — paskutinis Subingalvis, — paaiškino jis. Aukštas Ouveno balso tembras keistai kontrastavo su jo kūno proporcijomis ir tariamais žodžiais. — Nei aš, nei Gajus jam nė velnio nerūpime. Niekada nerūpėjome. Ir niekada nerūpėsime.

Matyt, Ouvenas pastebėjo, kad toks griežtas ir emocingas jo atsakymas mane nustebino, nes pridūrė:

— Kadaise aš jį tiesiog dievinau. Gajus — irgi. O jis ėmė ir išėjo. Paliko mus vienus su ta kale motina. Niekada mūsų nelankė, net nesidomėjo, kaip mums sekasi. Kai nuvykome į Prancūziją pas jį pagyventi, jis ir toliau mus ignoravo. Ypač mane. O kai pamačiau, dėl kokios šliundros jis mus paliko, tiesiog negalėjau patikėti savo akimis. Juk kas jau kas, bet tu žinai, kad ji buvo šliundra.

Pajutau, kad pradedu rausti.

Ouvenui tai nepraslydo pro akis, ir jis vos šyptelėjęs pridūrė:

— Po viso to pasitrankymo po Prancūziją aš žinojau, kad jis — tuščia vieta. O Gajui prireikė daugiau laiko, kad tai suvoktų. Žinai, man atrodo, tėtis jo bijo.

— Bijo Gajaus? Bet juk nėra jokio pagrindo...

— Tėčiui — yra. Gajus įkūnija visa, kas kadaise puikiai sekėsi jam. Medžioti moteris, uždirbti pinigų. Tėtis stengiasi sau įrodyti, kad jis tai vis dar įstengia. Dėl to ir dulkina perpus už save jaunesnes. Dėl to dabar jis smaugia „Ninetyminutes“.

— Bet jis uždirbo daug daugiau pinigų nei Gajus.

— Taip, jaunystėje iš tiesų uždirbo. Bet tai buvo jau seniai. Aš tikrai žinau, kad per pastaruosius kelerius metus jis kelis kartus nevykusiai investavo. Ir nieko čia stebėtina: toms investicijoms jis neskyrė reikiamo dėmesio. Bet visa tai jį tam tikra prasme jaudina. Sakau tau, jį tai jaudina. Dabar jis nori įrodyti, kad dar neprarado sugebėjimų užsiimti verslu, — giliai po antakiais įsodintos tamsios jo akys žaižaravo nelyginant angliukai. — Mano tėvas — savanaudė kiaulė. Jis mūsų nekenčia. Abiejų. Taigi manęs visai nestebina, kad jis nori sužlugdyti „Ninetyminutes“.

Toks stiprus Ouveno kartėlis ir pyktis užklupo mane netikėtai ir gerokai nustebino.

— Kur Gajus? — paklausiau.

— Nežinau, — atsakė Ouvenas.

Veipinge juodu su Gajumi gyveno viename bute, bet kai „Ninetyminutes“ įsivažiavo ir ėmė stotis ant kojų, jis išsikraustė ir susirado sau butą kažkur Kamdeno rajone.

— Ar jis šiandien ateis?

— Nežinau.

— Kaip manai, ar jis dar galėtų apsigalvoti?

— Nieku gyvu. Juk aš tau sakiau. Klausyk, aš čia turiu kodų sistemą, kurią reikia sutvarkyti.

Palikau Ouveną vieną su savo darbais ir pagalvojau, jog per visą mūsų pažinties laiką šis pokalbis su Ouvenu buvo pats ilgiausias. Bet mano nuomonė apie jį nė kiek nepasikeitė.

Jis buvo keistas tipas. Labai keistas.

Trečiadienį Gajus irgi nepasirodė, ir aš jau nė nemėginau klausinėti Ouveno, kur jis. Mudu su Ingrida dirbome iki pusės devynių vakaro, o paskui sėdome į metro ir nuvažiavome į Naitsbridžą. Ji labiau nei aš tikėjo, kad mums pasiseks, buvo pasirengusi pažerti daugybę argumentų ir faktų, kuriais tikėjosi palenkti Tonį į savo pusę dar prieš galutinį terminą, kuris buvo numatytas rytojaus rytą. Aš irgi ketinau pabandyti, bet mūsų galimybes laimėti vertinau kur kas skeptiškiau. Kad ir kaip keista, didžiausią nerimą man kėlė ne Gajaus pasirinkta pralaimėjimo politika, bet Ouveno neapykanta savo tėvui ir tai, kad ši jo nuostata atrodė tvirta ir nepajudinama. Tai buvo ne tokia šeima, kurioje nuoskaudos atleidžiamos ir lengvai pamirštamos.

Tvirtai suspaudęs rankoje miesto planą, rodžiau Ingridai kelią per raizginį siaurų gatvelių, vedančių į šiaurinę Harodso rajono dalį, kur turėjo būti Tonio butas. Minutėlę stabtelėjau prie gatvės žibinto žvilgtelti į miesto planą. Buvau beveik visiškai tikras, kad esu ten, kur reikia, — siauroje vienos krypties eismo gatvelėje, kurioje dunksojo arklidės, dabar jau rekonstruotos ir paverstos gyvenamosiomis patalpomis. Pakėliau akis ir apsižvalgiau, tikėdamasis pamatyti lentelę su gatvės pavadinimu. Prieš šimtą metų tuose pastatuose buvo laikomi arkliai. Dabar juose gyveno žmonės, kuriems už šią privilegiją, ko gero, teko pakloti bent milijoną svarų.

Pamačiau lentelę, ant kurios buvo užrašytas gatvės pavadinimas, bet negalėjau jo įžiūrėti, nes vaizdą man užstojo kitoje gatvės pusėje stovintis automobilis. Todėl gatve paėjau porą jardų į priekį, kad viską geriau matyčiau. Pataikiau ten, kur reikia. Automobilyje sėdėjo vyras, trumpą akimirką mūsų žvilgsniai susitiko, bet jis tuojau pat nusuko akis į šalį. Truputį nustebau, mintyse šmėstelėjo klausimas, ką jis, sėdėdamas tamsos apgaubtame automobilyje, čia veikia. Matyt, kažko laukia. Paskui ėmiau dairytis Tonio buto, jis pasirodė esąs viršutiniame vieno iš namų, kuriuose anksčiau buvo arklidės, aukšte.

Paspaudėme skambutį. Atsiliepė Tonis.

— Aha, delegacija, — tarė jis. — Užeikite. Apgailestauju, bet ilgai likti čia negalėsite. Po pusvalandžio esu susitaręs susitikti su keliais draugais vakarienės.

Mudu įėjome į prabangiai įrengtą jo svetainę ir įsitaisėme pastelinės spalvos oda aptrauktuose foteliuose. Atrodo, bute daugiau nieko nebuvo. Tiesą sakant, aš slapčia tikėjausi rasti čia Gajų, besiderantį su tėvu ir bandantį su juo susitarti.

Ingrida perėjo tiesiai prie reikalo esmės:

— Mes atėjome jūsų prašyti, kad paliktumėte Gajų darbe.

Tonis nustebęs kilstelėjo antakius:

— Ką gi, galiu pamėginti įkalbėti Gajų, kad pasiliktų, bet galų gale apsispręsti turi jis pats. Tikrai niekuo negaliu padėti.

— Ak, liaukitės, Toni, — įsiterpiau aš. — Juk visi žinome, kodėl Gajus nusprendė pasitraukti. Jūs neleidžiate mums ieškoti ir pritraukti daugiau kapitalo, kad įmonė galėtų plėstis. Juk aš buvau posėdyje. Pats viską mačiau.

Tonis tik kilstelėjo rankas:

— Dabar nėra prasmės apie tai kalbėti. Palaukime rytojaus ryto ir pažiūrėkime, kaip viskas klostytis, gerai? Tuomet viską ir aptarsime.

— Ne, — paprieštaravo Ingrida. — Aptarsime tai dabar. Matote, jeigu Gajus išeis, jo pavyzdžiu paseks ir visi kiti įmonės darbuotojai.

— Ką gi, apsispręsk pati, — abejingai mestelėjo Tonis.

— Bet jei mes visi pasitrauksime, kaip jūs užtikrinsite, kad svetainė ir toliau gyvuotų?

— Pasamdysiu žmonių.

— Jums nieko neišeis, — dalykiškai paaiškino ji. — Jums prireiks darbuotojų, kurie spėtų operatyviai keisti svetainės turinį, apipavidalinimą, programinę įrangą. Jūs negalite prisamdyti atsitiktinių žmonių.

— Tu bandai mane šantažuoti?

— Ne, — atsakė Ingrida. — Tik mėginu paaiškinti, kas atsitiks jūsų investuotiems dviem milijonams, jei rytoj Gajus atsistatydins.

— Taip, tu bandai mane prispausti, — pratarė Tonis, ir jo veidą užliejo globėjiška šypsenėlė.

Bet jo veido išraiška išsyk pasikeitė: visi linksmumo pėdsakai išgaravo, ir jis, labai rimtai nusiteikęs, palinko į priekį. Tonis prabilo žemu, sutramdytu ir labai įtaigiu balsu, akimirksniu prikausčiusiu mūsų dėmesį: