Майкл Ридпат - Lemtinga klaida

— Nepasiduok.

— Atleisk, Deivai. Aš jau sudėjau ginklus.

Pakėliau akis į Gajų. Jis kalbėjo rimtai.

Kelias minutes sėdėjome tylėdami. Juste jutau, kaip statinys, kurį kelis pastaruosius mėnesius taip sunkiai dirbdami lipdėme, aižėja ir byra tiesiog aplink mane, tarsi Tonis Džourdanas būtų išmušęs iš pamato kertinį akmenį, laikiusį visą konstrukciją. Tai buvo velniškai neteisinga!

— Turime ir likusiems papasakoti, kas ir kaip, — pratariau.

— Tu pasakyk. Aš negaliu pažvelgti jiems į akis. Eik pirmas. Aš čia dar pasiliksiu.

Taigi aš jį palikau įsisupusį į savo paties niūrumo skraistę.

2

Rytojaus dieną, antradienį, Gajus darbe taip ir nepasirodė. Paskambinau jam į butą Veipinge, bet niekas neatsiliepė. „Orchestra Ventures“ atstovas man skambino tris kartus, bet nuo pokalbio su juo aš vis išsisukdavau.

Man barbenant pirštais į savo darbo stalą ir mintyse svarstant, ką dabar daryti, biure pasirodė Ingrida. Ingrida Da Kunja Gajų pažinojo beveik taip pat seniai kaip ir aš, bet į „Ninetyminutes“ ji atėjo vos prieš du mėnesius. Ji pas mus dirbo tinklalapio leidėja ir redaktore, be to, ji buvo kaip tik ta paskutinė ir svarbiausioji grandis, kuriai atsiradus mūsų darbuotojų komandos veiksmai tapo koordinuoti ir darnūs. Man ji patiko. Ir gerbiau jos nuomonę.

— Ką gi, atrodo, imsimės romantiškojo verslo, ar ne? — tarė ji.

— Jūs gal ir imsitės. O aš — ne.

— Liaukis, tu turi likti. Diplomuotas buhalteris. Mėnesio žmogus. Ponas Spalis. Mums tikrai tavęs prireiks.

— Ačiū.

— Žinoma, turint omenyje mano kilmę, man šis darbas tiesiog idealiai tiktų. Kopakabanos gražuolė. Vaikų auklė švedė. Galėčiau užsiimti viskuo.

Negalėjau susilaikyti nešyptelėjęs. Ingridos akys buvo didelės ir šviesiai mėlynos, šypsena — draugiška ir plati, o plaukai — stori ir kaštoniniai. Bet aš buvau matęs ją vilkinčią maudymosi kostiumėlį, ir nors nebūčiau galėjęs pasakyti, kad su juo ji blogai atrodė, vis dėlto kažin ar turėdama tokius duomenis ji būtų patekusi į trečiąjį puslapį.

Ingrida išsyk mane užsipuolė:

— Ko tu juokiesi? Suprantama, mano sėdynė per didelė. O šlaunys per storos. Bet dabar įmonės sąskaita man galėtų padaryti plastinę operaciją. Juk iš esmės tereikia vienur šiek tiek nuimti, o kitur — pridėti. Tonis už tai sumokės. Neabejoju, kad mano tėvas Rio de Žaneire surastų chirurgą, ir šis netruktų mane pagražinti. Vargiai beatpažintum.

— O iš kur paimti augimo hormonų?

— Ką nori tuo pasakyti? Mano ūgis — penkios pėdos ir du coliai. O jei apsiaunu tinkamus batelius, — penkios pėdos ir penki coliai, — ir ji kumštelėjo man ranką.

— Oi! — kai Ingrida trenkdavo, ji trenkdavo stipriai. — Nespirgėk taip. Manau, kad „Ninetyminutes“ svetainėje įdės kelias nuorodas į kokią nors apgailėtiną Los Andžele esančią studiją, ir tiek. O tu savo talentą geriau nukreipk į futbolą.

— Arbroutas — nulis, Hamiltono „Akademikai“ — nulis, — išpyškino Ingrida, bjauriai mėgdžiodama pranešėją, iš centrinės stadiono tribūnos skelbiantį rungtynių rezultatą.

Ingrida kalbėjo su tokiu akcentu, kokio niekur kitur nebuvau girdėjęs, nors apskritai ji tikriausiai šnekėjo lygiai taip pat kaip ir kitos merginos, turinčios motiną švedę, tėvą — brazilą, o išsilavinimą įgijusios Anglijoje. Staiga jos tonas tapo visiškai rimtas:

— Aš tik norėjau pasakyti, kad tu šito nenusipelnei.

— Nė vienas iš mūsų nenusipelnė.

— Tonis nusileisti neketina, ar ne?

— Nežinau. Kažkodėl abejoju, ar jis nusileis. Ir vis dėlto vertėtų pamėginti jį perkalbėti. Mes negalime pasiduoti visai be kovos.

— Ne, negalime. Bet jei visa įmonė žlugs, vis tiek turėtum didžiuotis tuo, ką pasiekei. Be tavęs Gajus tikrai nebūtų taip toli pažengęs. Juodu su tėvu turi savų problemų. Tu buvai tiesiog įsuktas į jų sūkurį. Bet tu pats dėl to nekaltas.

Ji buvo teisi. Žinojau, kad ji teisi. Be to, tą akimirką būtent tai ir norėjau išgirsti.

— Pasikalbėjau su kitais, — tęsė Ingrida, — ir niekas čia nenori likti, jeigu judu su Gajumi pasitrauksite.

— Šito daryti tikrai nėra reikalo. Juk jūs visi į šią įmonę daugiau ar mažiau investavote. Jei pasiliksite, galėsite pasirūpinti, kad mūsų svetainė vis dėlto būtų nebloga.

— Bet jei mes išeisime, Tonis susimaus, argi ne?

— Na, nežinau.

— Pats pagalvok. Nei techniką išmanančių žmonių, nei žurnalistų, tik krūva kompiuterių, keli seni niekam tikę stalai ir interneto svetainė, kurios turinys po savaitės jau bus beviltiškai pasenęs.

Aš apie tai pagalvojau. Ji buvo teisi.

Apsidairiau aplink, ir mano žvilgsnis nuslydo stropiai besidarbuojančiais žmonėmis.

— Ar jie tikrai pasiryžę išeiti?

— Taip, — linktelėjo galva Ingrida. — Manau, turime apie tai pranešti Toniui, ar ne?

Aš nusišypsojau. Tonis buvo velnių priėdęs šunsnukis, bet pamėginti vis dėlto buvo verta. Ir dar kaip verta. Pakėliau telefono ragelį, paskambinau į jo butą Naitsbridže ir paprašiau, kad jis su mumis susitiktų. Tonis buvo nusiteikęs gana dalykiškai. Jis sutiko pasimatyti su Ingrida ir manimi kitos dienos vakare, devintą valandą.

Apie vidurdienį, rankoje tvirtai spausdamas puodelį kavos, pasirodė Ouvenas Džourdanas. Pamatęs jį darbe, gerokai nustebau: kadangi jo brolis savavališkai pasiėmė laisvą dieną, pamaniau, kad tą patį padarys ir jis. Ouveno ir Gajaus tarpusavio santykiai buvo tokie, kad išmokti juos perprasti man prireikė daugelio metų. Kai gyvenimas tekėdavo įprasta vaga, juodu vienas su kitu beveik nesikalbėdavo, bet jei tik vienas kuris patekdavo į bėdą, kitas stačia galva puldavo broliui padėti. Visada.

Ouvenas, kaip visuomet nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į aplink jį esančius žmones, nužingsniavo prie savo kompiuterio ir jį įsijungė. Aš priėjau prie jo darbo stalo, prisitraukiau kėdę ir atsisėdau. Ouvenas nepratarė man nė žodžio, tik spoksojo į besikraunančio kompiuterio monitorių ir siurbčiojo savo kavą.

Nors Ouvenas buvo jaunesnysis Gajaus brolis, savo išvaizda nė kiek nebuvo į jį panašus. Atrodė, tarsi dėl keisto hormonų pusiausvyros sutrikimo vienos jo kūno dalys ir toliau augo, o kitos liko kokios buvusios. Jis buvo gerokai daugiau nei šešių pėdų ūgio, o sverti, matyt, turėjo apie septyniolika stonų. Ouvenas nebuvo storas, bet kresnas, stambių kaulų, o galva buvo neproporcingai didelė — ir dėl to neišvengiamai susidarydavo įspūdis, kad jis kvailas. Jo mažos akutės buvo įsodintos giliai po vešliais antakiais. Trumpi šviesiai dažyti jo plaukai pūpsojo nesušukuoti ir atrodė taip, lyg Ouvenas būtų ką tik išsiritęs iš lovos. Jis buvo apsirengęs drabužiais, kuriuos vilkėdavo visuomet: poilgius, kelius dengiančius šortus ir beisbolo kepuraitę, ant kurios puikavosi užrašas „ninetyminutes.com“. Jau buvo rugsėjis, ir oras palengva vėso. Neilgai trukus ir Ouvenui teks susirasti sau kitas kelnes.

— Kaip laikosi Gajus? — paklausiau.

— Užputojęs, — atsakė Ouvenas.

— Kaip suprasti „užputojęs“? Užputojęs iš pykčio, ar užpūtęs nuo alkoholio?

— Tikriausiai ir viena, ir kita, — Ouveno balsas buvo aukštas, galima sakyti, netgi spigus.

Gajaus ir Ouveno motina buvo amerikietė, ir jie abu ten ilgokai gyveno, bet Ouvenas šnekėjo su gerokai ryškesniu amerikietišku akcentu negu jo brolis.

— O kaip tu?

— Aš? — Ouvenas pagaliau atsigręžė į mane, ir jo mažos akutės susmigo man į veidą. — O kas tau darbo?

— Jis tavo brolis. Kol kūrėme šitą įmonę, tu dirbai taip pat sunkiai, kaip ir visi kiti. Galų gale tai tavo tėvas viską sujaukė ir dabar ją skandina.