Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Sveika, Dženise, — atsakau plačiai šypsodamasi. — Mes grįžome!

— Taip gerai atrodai! — šūkteli ji. — Juk jie tikrai puikiai atrodo, tiesa? Tokie rudi!

— Tokie jau tie keliautojai, — nerūpestingai atsakau.

— Ir Lukas! Tu atrodai visai kaip Krokodilas Dandis! — Dženisė spokso atvirai mumis gėrėdamasi, ir aš tiesiog negaliu nesidžiaugti.

— Eime į vidų, — sako mama, — tada galėsi apie viską papasakoti!

Štai ir atėjo toji akimirka, kurią tiek daug kartų įsivaizdavau — sėdžiu su draugais ir šeima, pasakoju nuotykius užsienyje. Pasitiesiu margą žemėlapį... pasakoju apie saulėtekį kalnuose... žvelgiu į godžius veidus... klausausi susižavėjimo aikčiojimų...

Nors dabar būtent tai ir vyksta, atrodo, kad šitai įsivaizdavau kiek kitaip.

— Tai kur jūs lankėtės? — klausia Dženisė, vos mums susėdus už virtuvės stalo.

— Visur lankėmės! — atsakau didžiuodamasi. — Gali paminėti kokią tik nori pasaulio šalį!

— Oo! Ar buvote Tenerifėje?

— Ee... ne.

— Ar važiavote į Maljorką?

— Ee... ne, — atsakau pajutusi pykčio adatėlę. — Mes vykome į Afriką, Pietų Ameriką, Indiją... — skėsteliu rankomis. — Visur.

— Dievuli! — išpūtusi akis sako Dženisė. — Ar Afrikoje buvo karšta?

— Labai, — nusišypsau.

— Nepakeliu karščio, — purto galvą Dženisė. — Niekada negalėjau. Net Floridoje, — staiga nušvinta ji. — Ar buvote Disneilende?

— Ee... ne.

— Na, suprantu, — su užuojauta žvelgia į mane Dženisė. — Nieko. Gal kitą kartą!

Kitą kartą? Nejau gali būti dar ir kitas kartas, kai dešimt mėnesių keliausime po pasaulį?

— Atrodo, kad jūsų atostogos buvo išties puikios, — padrąsindama priduria ji.

„Bet juk tai ne atostogos!“ — norėjosi šūktelėti. Mes mėgavomės keliautojų patirtimi! Tikrai. Galiu lažintis, jog Kristupui Kolumbui grįžus iš Amerikos žmonės jį pasitiko kitaip, o ne šūkaliodami prie jo laivo: „Oo, Kristupai, ar lankeisi Disneilende?“

Pakeliu akis į savo tėvus, bet jie nė neklauso. Jie stovi prie kriauklės, o mama kažką murma tėčiui.

Man šitai nepatinka. Čia tikrai kažkas dedasi. Pažvelgiu į Luką; ir jis stebi mano tėvus.

— Mes nupirkome jums dovanų! — garsiai rikteliu imdama kelioninį krepšį. — Mama! Tėti! Pažiūrėkite!

Gana sunkiai ištraukiu Pietų Amerikos kaukę ir įteikiu ją mamai. Kaukė primena šuns snukį, su dideliais dantimis ir milžiniškomis apvaliomis akimis. Turiu pasakyti, jog ji atrodo gana įspūdingai.

— Atvežiau ją net iš Paragvajaus! — išdidžiai priduriu.

Jaučiuosi kaip tyrinėtoja. Į Oksšotą pargabenau retą Pietų Amerikos čiabuvių kultūros egzempliorių. Kiek žmonių Britanijoje kada nors yra tokių matę? Galbūt muziejus paprašys manęs paskolinti ją parodai ar šiaip kam nors.

— Dievuli! — prataria mama kiek nervingai sukiodama kaukę. — Kas čia?

— Tai tradicinė ritualinė kaukė, pagaminta Čirigvano indėnų, tiesa? — linksmai tarsteli Dženisė.

— Ar tu buvai Paragvajuje, Dženise? — klausiu suglumusi.

— Ne, brangioji, — gurkšteli kavos. — Mačiau tokias John Lewis.

Minutėlę negaliu atgauti žado.

— Tu tokių matei... John Lewis ? — galiausiai pratariu.

— Kingstone. Dovanų skyriuje, — plačiai šypsosi ji. — Šiandieną John Lewis gali nusipirkti bet ką!

— Jų tikriausiai niekada niekas pakankamai neįvertina, — sučiulba mama.

Negaliu patikėti. Tempiau šią kaukę beveik šešis tūkstančius mylių per visą Žemės rutulį. Ji turėjo būti retas egzotiškas brangumynas. Ir visą laiką ją galėjai nusipirkti prakeiktame John Lewis!

Mama dirsteli į mane.

— Bet tavo kaukė autentiška, mieloji! — skubiai tarsteli ji. — Pastatysime ją ant židinio atbrailos, šalia tėtės golfo trofėjų!

— Gerai, — truputį paniurusi atsakau. Pažvelgiu į tėtį, o jis vis dar žiūri pro langą visai nesiklausydamas. Galbūt vėliau įteiksiu jam skirtas lauktuves.

— Na, o kaip jūs čia gyvenote? — klausiu imdama iš mamos rankų puodelį kavos. — Kaip Martinas? Kaip Tomas?

— Ačiū, visi laikosi puikiai, — sako Dženisė. — Dabar Tomas kuriam laikui persikėlė pas mus.

— Aha, — supratingai linkteliu.

Tomas yra Dženisės ir Martino sūnus, ir jo vedybinis gyvenimas susiklostė gana bjauriai. Žmona Liusi jį paliko, galima sakyti, dėl to, kad jis nesutiko pasidaryti tatuiruotės, panašios į jos turimą.

— Jie pardavė savo namą, — susimąsčiusi pasakoja Dženisė. — Tiesą sakant, jie neblogai pasipelnė.

— O dabar jam gerai?

Mama ir Dženisė pasikeičia žvilgsniais.

— Jis pasinėrė į savo hobius, — pagaliau prataria Dženisė. — Stengiasi nuolat būti užimtas. Naujasis jo pomėgis — darbas su medžiu. Jis mums visko prigamino! — Ji atrodo šiek tiek prislėgta. — Trys sodo suoliukai... dvi lesyklos... o dabar jis darbuojasi statydamas dviaukštį vasarnamį!

— Ohoho! — mandagiai šūkteliu. — Nuostabu!

Staiga ima birbti orkaitės laikrodėlis, ir aš nustebusi pakeliu akis. Nejau mama pradėjo kepti, kol manęs nebuvo?

— Ar tu ką nors kepi? — Pažvelgiu į orkaitę, bet ji atrodo esanti visai tuščia.

— Ne! — mama nusijuokia. — Laikrodis tam, kad man primintų apie elektroninį turgų.

— Elektroninį turgų? — įsmeigiu į ją akis. — Ką turi galvoje sakydama „elektroninis turgus“?

Iš kur mama galėtų žinoti?, Juk nieko neišmano apie kompiuterius. Prieš dvejus metus aš jai pasiūliau Kalėdų proga padovanoti Lukui padėkliuką pelei; ji nuėjo į mažų gyvūnėlių parduotuvę.

— Na, žinai, brangute, kalbu apie prekybą internetu. Norėčiau poros žvakidžių... — Iš kišenės ji išsitraukia gėlėtą bloknotėlį ir dirsteli į jį. — Aa, taip, dar gyvatvorės žirklių tėčiui. Jos tik kartą naudotos!

— Elektroninis turgus — tikras stebuklas! — sučiulba Dženisė. — Tikrai smagu. Ar kada nors juo naudojaisi, Beki?

— Na... ne.

— Oi, tau patiktų, — iškart prataria mama. — Nors vakar vakare negalėjau prisijungti ir pasitikrinti, ar jau gavau Portmeiriono lėkštes, — ji cakteli liežuviu. — Net nežinau, kas buvo ne taip.

— Tikriausiai „užlūžo“ serveris, — išmintingo žmogaus tonu sako Dženisė. — Visą savaitę vargstu su savo modemu. Gal paimsi sausainėlį, Beki?

Dar negaliu visko suvokti. Mama? Naudojasi elektroniniu turgumi? Vėliau ji pasakys, jog jau pasiekė šeštąjį „Kapų plėšikų“ lygį.

— Bet juk tu net kompiuterio neturi, — sakau aš. — Tu nekenti modernių technologijų.

— Dabar jau viskas kitaip, brangute! Mes su Dženise lankėme kursus. Nuotolinis mokymas. — Ji rimtai pažvelgia į mane. — Žinai, Beki, aš tau duosiu patarimą. Jeigu ir tu sumanysi mokytis, reikėtų įdiegti į kompiuterį padorius „saugiklius“.

Puiku. Viskas ne taip. Tėvai neturėtų išmanyti apie kompiuterius geriau nei jų vaikai. Nerūpestingai linkteliu ir gurkšteliu kavos mėgindama nuslėpti faktą, jog nė iš tolo nenumanau, kas tie „saugikliai“.

— Džeine, jau be dešimt dvylikta, — atsargiai tarsteli mamai Dženisė. — Ar tu ruošiesi...

— Nemanau, — atsako ji. — O tu eik.

— Kas yra? — žvelgiu tai į vieną, tai į kitą. — Ar kas nors atsitiko?

— Aišku, ne! — atsako mama dėdama ant stalo kavos puodelį. — Tik šiandieną buvome susitarę su Dženise ir Martinu eiti į gėrimų šventę pas Maršalus. Bet nesijaudink. Nusiųsime atsiprašymo laiškelį.