Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Suglumusi pakeliu akis. Absurdas. Aš esu geriausia Sjuzi draugė. Ir visi tai žino.

— Lulu atsikėlė į šį kaimą prieš šešis mėnesius, nuo tada jos tapo neišskiriamos! — toliau pasakoja Agnesė. — Kiekvieną dieną matome jas drauge jodinėjančias. Ji taip panaši į mieląją Sjuzen. Tik pažvelk į jas abi!

Bažnyčios priekyje pasirodo Sjuzi, laikanti Vilfridą. Manyčiau, kad jos ir Lulu panašumas tik paviršutinis. Jos abi aukštos ir šviesiaplaukės. Abi vienodai susikėlusios plaukus. Sjuzi kalbasi su Lulu, jos veidas švyti džiaugsmu, man bežiūrint jiedvi ima kvatotis.

— Ir dar, žinoma, jos turi labai daug bendrumų, — man už nugaros vėl pasigirsta Agnesės balsas. — Kalbant apie arklius ir apie vaikus... jos nuostabiai padeda viena kitai.

— Kiekvienai merginai reikia turėti geriausią draugę, — išmintingai prataria kita moteris.

Ji nutyla, nes užgroja vargonai. Bendruomenė atsistoja, ir aš, kaip ir visi kiti, imu giesmių lapelį. Bet negaliu perskaityti nė žodelio. Mano sieloje sąmyšis.

Tie žmonės viską supainiojo. Toji mergina nėra geriausia Sjuzi draugė. Aš jos geriausia draugė.

Pasibaigus mišioms visi einame į namus, kur vestibiulyje groja styginių kvartetas ir šmirinėja gėrimus nešiojantys padavėjai. Luką iškart ima kalbinti kažkoks Tarkvino draugas, pažįstantis jį kaip verslininką, ir valandėlę aš stoviu viena, mąstydama apie tai, ką girdėjau bažnyčioje.

— Bekse! — už nugaros išgirstu Sjuzi balsą. Pajutusi palengvėjimą atsigręžiu.

— Sjuzi! — plačiai jai nusišypsau. — Buvo nuostabu!

Vos pamačiusi bičiulišką Sjuzi veidą pamirštu visą nerimą. Žinoma, mes vis dar esame geriausios draugės. Aišku, kad esame!

Neturėčiau pamiršti, jog manęs ilgai nebuvo. Todėl, savaime suprantama, Sjuzi turėjo susibičiuliauti su kokiais nors vietiniais ar dar su kuo nors. Bet esmė yra ta, kad aš jau grįžau!

— Sjuzi, eikim rytoj apsipirkti! — impulsyviai pasiūlau. — Galėtume nuvykti į Londoną... Padėsiu tau susitvarkyti su mažyliais...

— Bekse, negaliu, — ji suraukia antakius. — Pažadėjau Lulu rytoj ryte su ja pajodinėti.

Minutėlę tiesiog tyliu. Nejau ji negalėtų atidėti pasijodinėjimo?

— A, taip, — pamėginu nusišypsoti. — Na... nieko baisaus. Vyksime apsipirkti kitą kartą.

Kūdikis Sjuzi glėbyje ima neramiai kniurzėti, ir ji nutaiso grimasą.

— Dabar turiu eiti ir jį pamaitinti. Bet paskui būtinai tave supažindinsiu su Lulu. Jūs viena kitai labai patiksite!

— Esu tikra, kad taip ir bus, — atsakau mėgindama kalbėti entuziastingai. — Iki pasimatymo!

Žiūriu, kaip Sjuzi dingsta bibliotekoje.

— Šampano, madam? — man už nugaros pasigirsta padavėjo balsas.

— O taip. Dėkoju.

Paimu nuo padėklo taurę šampano. Paskui, staiga užklupta vienos minties, paimu ir antrą. Einu bibliotekos durų link ir jau siekiu rankenos, kai iš bibliotekos išeina Lulu, uždarydama paskui save duris.

— O, sveika! — kiek pompastiškai taria ji. — Tiesą sakant, Sjuzi dabar maitina.

— Žinau, — nusišypsau. — Aš esu jos draugė Beki. Norėčiau jai nunešti šampano.

Lulu taip pat man nusišypso, bet jos ranka tebėra ant durų rankenos.

— Man atrodo, kad dabar ji norėtų truputį pabūti viena, — maloniai taria ji.

Minutėlę jaučiuosi per daug priblokšta, kad galėčiau ką nors atsakyti.

Pabūti viena? Atskirai nuo manęs ?

„Buvau su Sjuzi, kai ji gimdė Ernį! — noriu jai atkirsti. — Su ja bendravau gerokai ilgiau nei tu!“

Bet ne. Nepradėsiu skaičiuoti savo privalumų mums vos susipažinus. Liaukis. Pasistenk.

— Vadinasi, tu tikriausiai ir esi Lulu, — sakau kiek įmanydama šilčiau ir ištiesiu ranką. — Aš esu Beki.

— Tu Beki. Taip, esu apie tave girdėjusi.

Kodėl ji, kaip atrodo, apsidžiaugė? Ką jai sakė Sjuzi?

— O tu — Klementinos krikštamotė! — širdingai konstatuoju. — Tai... nuostabu!

Kiek įmanydama stengiuosi užmegzti kokį nors ryšį. Bet joje yra kažkas, kas mane verčia trauktis. Jos lūpos kiek per plonos. Akys kiek per šaltos.

— Kosmo! — staiga suloja ji. Akimis nulydžiu jos žvilgsnį ir pamatau mažylį, traukiantį tiesiai styginių kvarteto link. — Eikš pas mane, branguti!

— Kosmo! Puikus vardas, — išspaudžiu mėgindama būti draugiška. — Sakyčiau, kaip ir žurnalo pavadinimas?

— Žurnalo? — Ji pažvelgia į mane taip, tarsi būčiau visiška beprotė. — Tiesą sakant, šis vardas kilęs iš senovinio graikiško žodžio kosmos , reiškiančio tobulą tvarką.

Pasijuntu sumišusi, bet kartu ir pyktelėjusi. Iš kur galėčiau tai žinoti?

Greičiau tai ji kvaiša. Kiek žmonių yra girdėję apie „Kosmo“ žurnalą? Maždaug milijonas. O kiek žmonių girdėję kažkokį seną graikišką žodį? Kokie trys. Būtent.

— Ar tu turi vaikų? — mandagiai pasidomi ji.

— Ee... ne.

— Ar augini arklius?

— Ee... ne.

Tyla. Atrodo, kad Lulu pritrūko klausimų. Tikriausiai dabar mano eilė.

— Tai... kiek tu turi vaikų?

— Keturis, — atsako ji. — Kosmo, Ludo, Ivo ir Klarisa. Dvejų, trejų, penkerių ir aštuonerių.

— Oho. Tikriausiai esi labai užsiėmusi.

— Oi, kai turi vaikų, visas pasaulis tampa kitoks, — pasipūtėliškai atsako ji. — Viskas pasikeičia. Tu negali nė įsivaizduoti.

— Tikriausiai galiu, — atsakau juokdamasi. — Padėjau Sjuzi, kai Ernis buvo ką tik gimęs. Taigi žinau, ką tai reiškia...

— Ne, — globėjiškai nusišypso ji. — Kol pati nesi motina, negali nė iš tolo numanyti. Nė iš tolo.

— Teisingai, — atsakau jausdamasi visai sugniuždyta.

Kaip Sjuzi gali būti draugiška šitai moteriai? Kaip?

Staiga prie bibliotekos durų pasigirsta bildesys, ir pasirodo Sjuzi. Vienoje rankoje ji laiko kūdikį, o kitoje — mobilųjį telefoną; ji pati — tikro siaubo įsikūnijimas.

— Štai, Sjuzi, — skubiai jai sakau. — Nešiau tau taurę šampano!

Ištiesiu jai taurę, bet, atrodo, ji nė nepastebi.

— Lulu, Vilfį išbėrė! — nerimauja ji. — Ar ir tavo kada nors buvo taip išberti?

— Pažiūrėkime, — atsako Lulu, kaip tikra žinovė imdama kūdikį iš Sjuzi glėbio. Minutėlę ji apžiūrinėja mažylį. — Manyčiau, tai prakaitiniai spuogiukai.

— Tikrai?

— O man atrodo, kad taip išberia nuo dilgėlių, — mėginu įsiterpti. — Ar jis neseniai nebuvo šalia kokių dilgėlių?

Atrodo, niekas nesusidomėjo mano mintimis.

— Tau reikia „Sadokremo“, — sako Lulu. — Jeigu nori, aš tau jo parūpinsiu. Vėliau užsuksiu į vaistinę.

— Ačiū, Lulu! Tu tikras angelas! — Sjuzi dėkinga vėl paima Vilfį. Kaip tik tada suskamba jos mobilusis.

— Sveiki! — atsiliepia ji į telefoną. — Pagaliau! Kur jūs?

Jai besiklausant veidas ima niauktis ir tįsti.

— Jūs juokaujat!

— Kas atsitiko? — vienu metu pratariame abi su Lulu.

— Tai ponas Laimingasis! — verkšlena Sjuzi gręždamasi į Lulu. — Jam nuleido padangą! Dabar jis prie Tidlingtono pelkės.

— O kas yra ponas Laimingasis? — sumišusi klausiu.

— Linksmintojas! — desperatiškai atsako Sjuzi. — Čia yra visas kambarys vaikų, jie visi tik jo ir telaukia!

Ji mosteli į suveriamąsias duris, už kurių matau daugybę puošniomis suknelėmis ir tokiais pat marškinėliais apvilktų vaikų, bėgiojančių ir besimėtančių pagalvėlėmis.

— Nulėksiu ir jį paimsiu, — sako Lulu padėdama savo taurę. — Gerai, kad nors žinome, kur jis yra. Užtruksiu kokias dešimt minučių. Pasakyk, kad ten ir liktų, kad lauktų reindžroverio.