Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Be to, kaip man atrodo, vienai dienai aš bet kada galiu atskristi į Milaną. Juk ilgai neužtrukčiau išskridusi iš Londono, tiesa? Galėtų vykti ir Sjuzi, staiga pagalvoju susižavėjusi tokia mintimi. Dieve, kaip būtų linksma. Staiga mintyse išvystu Sjuzi ir save: mes žingsniuojame gatve susikibusios už parankių, mosuodamos rankinėmis ir besijuokdamos. Mergaičių išvyka į Milaną! Mums reikia taip padaryti!

Prieinu kitą kampą ir sustoju pasižiūrėti į planą. Turėčiau būti netoli. Jis sakė, jog toji vieta visai arti...

Būtent tada pro mane praeina moteris, nešina Versace krepšiu, ir aš sustingstu iš jaudulio. Tikriausiai esu jau visai arti šaltinio! Jaučiuosi visai taip pat, kaip tada, kai lankėmės Peru ir apžiūrinėjome vulkaną, kai gidas nuolat rodė visokiausius ženklus, kad artėjame prie ugnikalnio kraterio. Jeigu tik nuolat ieškosiu akimis Versace krepšių...

Dar galiuką paeinu pirmyn... ir dar vienas! Toji moteris po didžiuliais tentais, gerianti kapucino, turi tokį patį krepšį ir dar bent šešis Armani krepšius. Ji gestikuliuoja kalbėdama su savo drauge ir kiša ranką į vieną iš krepšių, o paskui ištraukia stiklainį džemo su Armani etikete.

Spoksau niekaip negalėdama tuo patikėti. Armani džemas? Armani gamina džemą?

Galbūt Milane viskas turi madingą etiketę? Galbūt Dolce&Gabbana gamina dantų pastą? Galbūt Prada gamina pomidorų padažą!

Žinojau, jog šis miestas man patiks.

Vėl pasileidžiu žingsniuoti ir einu vis greičiau, genama jaudulio. Tiesiog ore juntu parduotuves. Krepšių su dizainerių vardais pasidaro gausu. Oras tampa tirštas nuo brangių aromatų. Galima sakyti, aš jau girdžiu bėgeliais slankiojančius pakabus ir segamus užtrauktukus...

Ir staiga — štai jis...

Prieš mane atsiveria ilgas elegantiškas bulvaras, kuriame šurmuliuoja patys gražiausi ir madingiausiai vilkintys žmonės pasaulyje. Čia vaikštinėja įdegusios, į modelius panašios merginos, pasipuošusios Pucci margintais drabužiais ir aukštakulniais, o su jomis — galingai atrodantys vyrukai, vilkintys žavingus drobinius kostiumus. Baltais Versace džinsais apsimovusi mergina raudonai dažytomis lūpomis stumia vežimėlį, aptrauktą monogramomis puošta Louis Vuitton oda. Šviesiaplaukė moteris vilki trumpučiu rudos odos sijonėliu, puoštu triušio kailiuku, ir klega į derantį prie drabužių mobilųjį telefoną; ji tempia paskui save mažą berniuką, nuo galvos iki kojų aprengtą Gucci drabužiais.

Ir... parduotuvės. Parduotuvė po parduotuvės, parduotuvė po parduotuvės.

Ferragamo. Valentino. Dior. Versace. Prada.

Rizikingai keliaudama gatve ir gręžiodamasi į visus šonus jaučiu, jog man ima suktis galva. Absoliutus kultūrinis šokas. Kiek laiko praėjo nuo tada, kai mačiau kokią nors parduotuvę, kurioje nebuvo pardavinėjami tautodailės kūriniai ir mediniai karoliai? Jaučiuosi taip, tarsi būčiau gydžiusis badu, o dabar godžiai ryčiau tiramisu su dviguba porcija kremo.

Tik pažvelkite į tą nuostabų paltuką. Pažiūrėkite į tuos batus.

Nuo ko pradėti? O kur man...

Negaliu pajudėti. Stoviu paralyžiuota vidury gatvės kaip asilė, negalinti pasirinkti vienos iš šieno kaugių. Mane ir po metų suras štai taip sustingusią, spaudžiančią rankoje kreditinę kortelę.

Staiga mano žvilgsnis užkliūva už nedidelės parduotuvėlės vitrinos su odiniais diržais ir piniginėmis.

Oda. Luko diržas. Būtent to ir atėjai pirkti. Susikaupk.

Prisvirdinėju prie parduotuvėlės ir vis dar apsvaigusi stumteliu duris. Mane iškart pribloškia stulbinantis brangios odos kvapas. Tiesą sakant, jis toks stiprus, jog, atrodo, mane prablaivina.

Parduotuvė nuostabi. Grindys išklotos pastelinių spalvų kilimu, prekystaliai švelniai apšviesti. Matau pinigines, diržus, rankines, švarkus... Sustoju prie manekeno, apvilkto nepakartojamu šokolado rudumo odos ir atlaso paltuku. Švelniai paglostau paltuką, o paskui kilsteliu etiketę su kaina... Vos nenualpstu.

Na žinoma, kaina užrašyta liromis. Su palengvėjimu šypteliu. Nieko keista, kad kaina atrodo tokia...

O ne. Dabar jau eurai.

Po velnių.

Nuryju seiles ir traukiuosi nuo manekeno.

Šitai tik dar kartą patvirtina, kad mano tėtis buvo teisus — viena valiuta yra didelė klaida. Kai man buvo trylika, kartu su tėvais išvykau atostogauti į Romą. Lira buvo smagi tuo, kad kainos liromis atrodė didžiulės, bet iš tikrųjų jos tokios nebuvo. Galėjai ką nors nusipirkti už balažin kiek lirų, o iš tikrųjų visa tai kainuodavo kokius tris svarus! Tikra fantastika!

Be to, jeigu vis dėlto nusipirkdavai išties brangių kvepalų buteliuką, niekas (t. y. tėvai) negalėdavo tavęs dėl to kaltinti, nes, kaip mama sakydavo, kas gali mintinai padalyti tokius skaičius!

Vyriausybės nariai — paprasčiausi žiopliai.

Man pradėjus dairytis po vitriną su diržais, iš matavimosi kabinos išeina kresnas pusamžis vyriškis, apsivilkęs žavingu juodu paltu, puoštu oda, kramtydamas cigarą. Jam galėtų būti penkiasdešimt, jis labai įdegęs, žilais trumpai kirptais plaukais ir veriančiomis mėlynomis akimis. Vienintelis dalykas, neatrodantis labai gražiai, tai jo nosis, kuri, atvirai kalbant, nė nesuprasi kokia.

— Ei, Roberto, — prabyla jis ausį rėžiančiu balsu.

Jis anglas! Bet vis dėlto jo tartis keista. Tarsi būtų koknio ir užatlantės svečio mišinys.

Iš matavimosi kabinos atskuba pardavėjas, vilkintis juodu kostiumu, su kampuotais juodais akiniais; jis laiko centimetrinę juostelę.

— Klausau, sinjore Templi?

— Kiek jame yra kašmyro? — Augalotasis vyriškis kritiškai perbraukia ranka per paltą jį lygindamas ir išpučia debesį dūmų. Matau, kaip pardavėjas truputį pasitraukia, dūmams pasiekus jo veidą, bet mėgina nekreipti į juos dėmesio.

— Sinjore, čia šimtaprocentinis kašmyras.

— Geriausias kašmyras? — Kresnasis vyriškis įspėjamai iškelia pirštą. — Nenoriu, kad įpirštum niekalą. Žinai mano moto. Tik tai, kas geriausia.

Vyrukas su juodais akiniais net krūpteli išsigandęs.

— Sinjore, mes ir nemėginame... įpiršti jums niekalo.

Vyriškis tylėdamas žvelgia į save kelias sekundes, o paskui linkteli.

— Visai gražu. Paimsiu tris. Vieną į Londoną, — skaičiuoja jis storais pirštais, — vieną į Šveicariją, vieną į Niujorką. Supratai? O dabar — lagaminai.

Pardavėjas su juodais akiniais pažvelgia į mane, ir aš suprantu, jog niekam nekyla abejonių, kad aš „nusiklausiau“.

— O, sveiki, — skubiai pratariu. — Norėčiau nusipirkti štai šitą. Prašyčiau suvynioti kaip dovaną.

Rankoje laikau išsirinktą diržą.

— Silvija jums padės. — Pardavėjas atsainiai mosteli į kasą ir vėl atsigręžia į savo klientą.

Paduodu diržą Silvijai ir ramiai žiūriu, kaip ji vynioja jį į žvilgantį bronzinį popierių. Žaviuosi vikriais jos pirštais ir kartu klausausi kresnojo vyriškio, kuris dabar apžiūrinėja lagaminus.

— Man nepatinka faktūra, — pareiškia jis. — Atrodo kažkokia kitokia. Kažkas negerai.

— Neseniai pakeitėme tiekėją... — grąžo rankas akiniuotasis vyrukas. — Bet, sinjore, ši oda labai gera...

Jis nebaigia savo kalbos, nes augalotasis vyriškis išsitraukia iš burnos cigarą ir pažvelgia į jį.

— Tu perši man niekalą, Roberto, — sako jis. — Moku didelius pinigus, noriu kokybės. Padarysi štai ką: užsakysi lagaminą iš senojo tiekėjo odos, supratai?

Jis nukreipia žvilgsnį, pamato mane ir mirkteli.

— Čia yra pati geriausia odos parduotuvė pasaulyje. Tik neimkite jokio jų siūlomo šlamšto.