Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

Taigi tada aš slapta grįžau į parduotuvę ir vis tiek nupirkau tuos chalatus, o paskui laivu išsiunčiau namo.

Iš tikrųjų laivai gerokai palengvina visus reikalus. Tau nereikia tampytis su ryšuliais, tik parodai ir pasiunti. „Prašyčiau nusiųsti štai šitą. Ir aną. Ir dar šitą.“ Tada paduodi kortelę, ir pirkiniai iškeliauja, ir Lukas jų nepamato...

Galbūt man reikėjo susidaryti sąrašą.

Vis dėlto gerai. Esu tikra, kad viskas gerai.

Juk niekas nepaneigs, kad reikia nors kelių suvenyrų, tiesa? Koks tikslas keliauti aplink pasaulį ir grįžti namo tuščiomis rankomis? Tikrai.

Matau pro terasą žingsniuojantį Čandrą ir bičiuliškai jam mosteliu.

— Beki, šiandien tu puikiai padirbėjai! — sako jis eidamas prie staliuko. — Dabar norėčiau tavęs kai ko paprašyti. Po dviejų savaičių turėsiu vesti aukštesnio lygio meditacijos kursus. Ten susirinks vienuoliai ir tie, kurie jau ilgai praktikuoja jogą... bet jaučiu, jog ir tu esi pakankamai pajėgi, kad galėtum prisidėti prie mūsų. Ar tave tai domintų?

— Labai norėčiau! — Nutaisau apgailestavimo išraišką. — Bet negaliu. Mes su Luku vykstame namo!

— Namo? — Čandra atrodo priblokštas. — Bet... tau taip gerai sekasi. Tikriausiai neketini mesti pasirinkto jogos kelio?

— O ne, — patikinu jį. — Nesijaudink. Nusipirksiu vaizdajuostę.

Nueidamas Čandra atrodo tarsi kuolu trenktas. Ir nieko keista. Jis tikriausiai nė nenumanė, kad galima gauti jogos vaizdo įrašų. Jis, aišku, nė negirdėjo apie Gerį Holivel.

Ateina padavėjas, ir aš užsakau mangų ir papajų kokteilį, kuris valgiaraštyje pavadintas „Laimės sultimis“. Na taip, kaip tik šitai man geriausiai tiks. Sėdžiu saulės atokaitoje medaus mėnesį ir rengiuosi nustebinti visus mylimus žmones netikėtu sugrįžimu. Viskas nuostabu!

Pakeliu akis ir matau einantį prie stalelio Luką, rankoje laikantį telefoną. Ar man tik taip atrodo, ar jis tikrai žengia sparčiau ir žvaliau, nei matydavau pastaruosius kelis mėnesius?

— Puiku, — sako jis. — Prisiskambinau į kontorą.

— Ar viskas gerai?

— Žinoma. — Atrodo, kad jis sklidinas vis dar tramdomos energijos. — Viskas labai gerai. Tiesą sakant, šios savaitės pabaigoje norėčiau surengti porą susitikimų.

— Taip greitai! — nustebusi pratariu.

Še tau... O aš maniau, kad mums prireiks bent savaitės, kol susiruošime.

— Bet aš matau, kaip tau patinka šie jogos kursai, — priduria jis. — Taigi turiu pasiūlymą: aš išvykstu pirmas, o tu prie manęs prisidėsi vėliau... o paskui mes abu grįšime į Britaniją.

— Tai kur įvyks tie susitikimai? — sutrikusi klausiu.

— Italijoje.

Ateina padavėjas, nešinas mano užsakytomis „Laimės sultimis“, ir Lukas užsisako alaus.

— Bet aš nenoriu nuo tavęs atsiskirti! — pratariu, kai padavėjas nueina. — Juk tai mūsų medaus mėnuo!

— Kartu praleidome ištisus dešimt mėnesių... — švelniai primena Lukas.

— Žinau. Bet vis dėlto... — nuliūdusi gurkšteliu kokteilio. — Kur Italijoje apsistosi?

— Ten nebus nieko gera, — kiek patylėjęs atsako Lukas. — Tai paprastas... šiaurinės Italijos miestas. Labai nuobodus. Siūlyčiau tau pasilikti čia. Mėgaukis saule.

— Na... — apsižvalgau jausdamasi sugniuždyta. Čia išties labai gražu. — Koks tai miestas?

Tyla.

— Milanas, — nenorom prataria Lukas.

— Milanas? — Vos nenukrentu nuo kėdės iš susijaudinimo. — Tu vyksti į Milaną? Niekada jame nesu buvusi! Norėčiau nuvykti į Milaną!

— Ne, — prataria Lukas. — Tikrai?

— Taip! Tikrai! Noriu ten vykti!

Ir kaip jis gali manyti, kad aš nenoriu važiuoti į Milaną? Visada norėjau nuvykti į Milaną!

— Gerai, — liūdnai purto galvą Lukas. — Tikriausiai aš išsikrausčiau iš proto, bet gerai.

Džiūgaudama atsilošiu kėdėje ir sriūbteliu didžiulį gurkšnį „Laimės sulčių“. Medaus mėnuo darosi vis geresnis ir geresnis!

Antras skyrius

Tikrai, negaliu patikėti, kad Lukas ketino vykti į Milaną be manęs. Ir kaip jis galėtų čia būti be manęs? Juk aš sutverta Milanui.

Ne. Ne Milanas, o Milano.

Tiesą sakant, aš dar gerai nė nemačiau šio miesto, mačiau tik taksi ir viešbučio kambarį, bet tokiam keliautojui po pasaulį kaip aš visa tai nėra labai svarbu. Aš galiu akimirksniu „pagauti“ aplinkos atmosferą, kaip bušmenas dykynėje. Vos apsidairiusi po viešbučio fojė ir metusi žvilgsnį į elegantiškas moteris, vilkinčias Prada ir D&G drabužius, besibučiuojančias ir tuo pačiu metu gebančias gurkšnoti espreso, prisidegti cigaretes ir plaikstyti žvilgančius plaukus, aš tiesiog instinktyviai pajutau, jog tai mano miestas.

Gurkšteliu į numerį atneštos kapucino ir pažvelgiu į savo atvaizdą drabužių spintos veidrodyje. Atvirai kalbant, aš panaši į italę! Man tereikia „kapri“ kelnių ir tamsių apvadėlių akims. Na, gal dar Vespa.

— Ciao , — nerūpestingai tarsteliu ir atmetu plaukus. — Si. Ciao.

Tikrai galėčiau būti tikra italė. Na, gal tik reikėtų išmokti dar keletą žodžių.

— Si, — linkteliu sau. — Si. Milano.

Galbūt pasipraktikuosiu skaitydama laikraščius. Atsiverčiu dykai gautą „Corriere della Sera“, kurį mums atnešė su pusryčiais, ir imu atidžiai skaityti teksto eilutes. Ir man ne taip jau prastai sekasi! Pirmasis pasakojimas — apie prezidentą, plaunantį savo pianiną. Bent jau... esu visai tikra, jog žodžiai presidente ir lavoro pieno būtent tai ir reiškia.

— Žinai, Lukai, tikrai galėčiau gyventi Italijoje, — tariu, kai jis grįžta iš vonios. — Žodžiu, tai nuostabi šalis. Čia visko yra! Kapucino... geras maistas... visi tokie elegantiški... ir Gucci gali įsigyti pigiau nei namuose...

— Dar ir menas, — abejingai priduria Lukas.

Dieve, kartais jis tiesiog siutina.

— Na žinoma, dar ir menas, — sakau koketuodama akimis. — Menas jau savaime aišku.

Atverčiu „Corriere della Sera“ puslapį ir skubiai permetu akimis antraštes. Tada mano smegenyse staiga kažkas apsiverčia.

Padedu laikraštį ir vėl įsižiūriu į Luką.

Kas jam atsitiko?

Žiūriu į Luką Brendoną, kurį pažinojau būdama finansinius reikalus apžvelgianti žurnalistė. Jis švariai nusiskutęs, apsivilkęs gerą kostiumą, šviesiai žalius marškinius, pasirišęs tamsesnės žalios spalvos kaklaraištį. Avi gerus batus ir mūvi derančias kojines. Jo auskaro nebėra. Apyrankės nebėra. Vienintelis mūsų kelionių palikimas — jo plaukai vis dar supinti į smulkias kasytes.

Jaučiu viduje besiplečiantį liūdesio burbulą. Man Lukas patiko toks, koks buvo — nesuvaržytas ir susitaršiusiais plaukais.

— Tu lyg ir... per šauniai pasipuošęs! — pastebiu. — Kur tavo apyrankė?

— Lagamine.

— Bet toji moteris Masai Maroje mums sakė, kad niekada jų nenusiimtume! — apstulbusi primenu. — Ji sukalbėjo ypatingą masajų maldelę!

— Beki... — atsidūsta Lukas. — Negaliu eiti į susitikimą ryšėdamas ant riešo seną virvagalį.

Seną virvagalį ? Tai šventa apyrankė, ir jis šitai žino.

— Bet tu vis dar su kasytėmis, — atkertu. — Jeigu gali nešioti kasytes, vadinasi, gali nešioti ir apyrankę!

— Nesirengiu pasilikti kasyčių! — skeptiškai nusijuokia Lukas. — Jau susitariau su kirpėju... — jis dirsteli į laikrodį, — turiu ten būti po dešimties minučių.

Pas kirpėją?

Viskas per greitai. Nepajėgiu įsivaizduoti, kad saulės nubalinti Luko plaukai bus nukirpti ir nukris ant grindų. Per mūsų medaus mėnesį užaugusių plaukų nebeliks.