Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

Nors, tiesą sakant, neturėčiau stebėtis. Jau pačią pirmą jogos pratybų dieną buvome dėl to įspėti. Matyt, kai vienas partneris pasiekia aukštesnį sąmonės nuskaidrėjimo lygį, kitas partneris gali pasiduoti skepsiui ar net pavydui.

— Netrukus galėsi vaikščioti per karštas anglis, — šypsodamasis Čandra mosteli ranka į netoli rūkstančią žaižaruojančių pelenuotų anglių duobę. Visa grupelė nervingai nusijuokia. Šįvakar Čandra ir keli patys geriausi jogos mokiniai mums pademonstruos, kaip jie vaikšto anglimis. Mes visi turėtume siekti būtent tokio lygio. Tikriausiai galų gale pasieki tokią palaimos viršūnę, jog nė nejauti, kaip tavo padus svilina anglys. Tada būni visiškai išsivadavęs iš skausmo!

Slapta viliuosi, jog šis mano įgūdis pravers avint šešių colių smailianosius aukštakulnius.

Čandra pataiso mano rankas ir eina toliau, o aš užsimerkiu, kad saulė ir toliau šildytų mano skruostus. Sėdėdama šioje atšlaitėje, nežinia kur, jaučiuosi tokia tyra ir rami. Ne vien Lukas pasikeitė per šiuos dešimt mėnesių. Pasikeičiau ir aš. Aš suaugau. Pasikeitė mano prioritetai. Tiesą sakant, dabar esu jau kitas žmogus. Na, tik pažvelkite į mane, užsiiminėjančia joga dvasinių pratybų centre. Senieji draugai manęs tikriausiai nė nepažintų.

Vykdydami Čandros nurodymą visi įsitaisome Vajrasana poza. Iš savo vietos matau senuką šrilankietį, nešantį du senus kelionmaišius ir artėjantį Čandros link. Jie persimeta keliais žodžiais, šio trumpo pokalbio metu Čandra nuolat purto galvą, paskui senukas nukėblina sau skurdžia augalija apaugusiu šlaitu. Kai jis dingsta mums iš akių, Čandra atsigręžia į visą grupelę ir perbėgęs mus akimis sako:

— Šis žmogus yra prekeivis. Jis klausia, ar kuriam nors iš mūsų nereikia papuošalų su brangakmeniais — karolių, pigių apyrankių. Aš jam pasakiau, kad jūsų sąmonė susitelkusi į aukštesnius dalykus.

Keli greta manęs sėdintys žmonės papurto galvas, tarsi negalėdami patikėti; viena moteris ilgais raudonais plaukais atrodo įsižeidusi.

— Nejau jis nematė, kad mes įsigilinę į meditacijas? — klausia ji.

— Jis nesupranta jūsų dvasinio apsisprendimo.

Čandra rimtai nužvelgia visą mūsų grupelę.

— Tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugelį kitų žmonių. Jie nesupras, kad meditacija — tai penas mūsų sieloms. Jums visai nereikia... safyrų apyrankės!

Keli žmonės pritardami linktelėja.

— ...akvamarino pakabučio su platinos grandinėle, — abejingai tęsia Čandra. — Ar galima visa tai palyginti su vidinio nušvitimo spinduliais?

Akvamarinas?

Ohoho... Įdomu, o kiek...

Na, nesakyčiau, kad aš labai jau susidomėjau. Aišku, kad ne. Tiesiog aną dieną atsitiktinai žiūrinėjau akvamarinus parduotuvės vitrinoje. Tiesiog iš akademinio smalsumo.

Mano žvilgsnis nuseka tolstančią senuko figūrą.

— Trijų karatų akutė, penkių karatų akutė, — nesiliauja kartojęs jis. — Viskas už pusę kainos, — purto galvą Čandra. — O aš jam kartoju: šitiems žmonėms visa tai neįdomu.

Už pusę kainos? Penkių, karatų, akvamarinas už pusę kainos?

Gana. Gana. Čandra teisus. Aišku, kad manęs visai nedomina tie kvaili akvamarinai. Aš esu įsigilinusi į dvasios nušvitimo procesus.

Šiaip ar taip, senuko dabar jau beveik nesimato. Jis tik mažytis taškelis kalno viršūnėje. Po minutėlės jis visai pradings.

— O dabar, — nusišypso Čandra, — Halasana poza. Beki, gal gali parodyti?

— Žinoma, — aš taip pat nusišypsau Čandrai ir įsitaisau ant kilimėlio ruošdamasi kitai pozai.

Bet kažkas ne taip. Nejaučiu pasitenkinimo. Nejaučiu ramybės. Manyje sukyla keisčiausias jausmas, stumiantis šalin visa kita. Jis darosi vis stipresnis ir stipresnis...

Staiga pajuntu, jog nebegaliu to jausmo savyje išlaikyti. Dar nesuvokusi, kas iš tikrųjų vyksta, pasijuntu basa bebėganti kiek kojos neša į kalno viršūnę, mažutytės figūrėlės link. Mano plaučiai svyla, man skauda padus, o saulė plieskia į vienplaukį mano pakaušį, bet aš nesustoju, kol nepasiekiu kalno keteros. Sustoju ir sunkiai alsuodama žvalgausi.

Negaliu patikėti. Jo nebėra. Kur jis pradingo?

Pastoviu kelias minutes mėgindama atgauti kvapą, žvalgydamasi į visas puses. Bet niekur jo nematau.

Galiausiai truputį nuliūdusi apsigręžiu ir patraukiu šlaitu atgal, savo grupelės link. Priėjusi arčiau išgirstu, jog jie man kažką rėkia ir moja rankomis. O Dieve. Nejau man dabar klius?

— Tau pavyko! — klykia raudonplaukė moteris. — Tau pavyko!

— Kas pavyko?

— Perbėgai per karštas anglis! Beki, tau pavyko!

Ką?

Nuleidusi akis pažvelgiu į kojas... negaliu patikėti. Jos padengtos pilkais pelenais! Apstulbusi pažvelgiu į anglių duobę: joje matosi aiškiai įspaustos pėdos.

O Dieve! O Dieve’. Aš perbėgau per anglis! Aš perbėgau per žaižaruojančias, karštas, smilkstančias anglis! Man pavyko!

— Bet... aš nė nepastebėjau! — negalėdama patikėti tariu. — Mano padai nė trupučio nenudegė!

— Kaip tu tai padarei? — primygtinai klausinėja raudonplaukė. — Apie ką galvojai?

— Galiu atsakyti, — šypsodamasis įsiterpia Čandra. — Beki pasiekė aukščiausią karminės palaimos laipsnį. Ji buvo susitelkusi į vieną tikslą, į vieną gryną vaizdinį, ir tai padėjo jos kūnui pasiekti antgamtinę būseną.

Visi žiūri į mane išvertę akis, tarsi staiga būčiau tapusi Dalai Lama.

— Tikrai buvo visai nesunku, — sakau kukliai šypsodamasi. — Tik, na, žinote... dvasinis nušvitimas.

— Ar gali apibūdinti tą vaizdinį? — susižavėjusi klausia raudonplaukė.

— Ar jis buvo baltas? — paklausia dar kažkas.

— Tiesą sakant, nebuvo baltas... — atsakau.

— Ar jis buvo tarsi švytinti melsvai žalsva spalva? — už nugaros pasigirsta Luko balsas. Griežtai pažvelgiu į jį. O jis žvelgia į mane nė trupučio nesutrikęs.

— Neprisimenu, — oriai atsakau jam. — Spalva nebuvo svarbu.

— Ar tu jauteisi taip, tarsi... — atrodo, kad Lukas kažką įtemptai mąsto, — tarsi tave trauktų sukabinti grandinės žiedeliai?

— Labai geras vaizdinys, Lukai, — patenkintas sugaudžia Čandra.

— Ne, — trumpai atsakau. — Taip nesijaučiau. Tiesą sakant, man atrodo, jog tam, kad suprastum, tau reikėtų geriau įsigilinti į dvasinius dalykus.

— Suprantu, — paniuręs linkteli Lukas.

— Lukai, tu išties turi didžiuotis, — švytėdamas šypsena Lukui sako Čandra. — Ar tai ne pats netikėčiausias dalykas, kokį tau iškrėtė žmona?

Tylos valandėlė. Lukas vedžioja akimis nuo manęs iki smilkstančių anglių, nuo tylinčios grupės iki švytinčio Čandros veido.

— Čandra, — prataria jis, — patikėk manimi. Tai vieni niekai.

Pasibaigus pratyboms visi skuba į terasą, kur ant padėklo mūsų laukia gaivūs šalti gėrimai. Bet aš lieku medituoti ant savojo kilimėlio, kad parodyčiau, kaip esu atsidavusi aukštesniems dalykams. Esu pusiau susitelkusi į baltą savo esybės šviesą, pusiau įsivaizduoju, kaip bėgu per karštas anglis Trudi ir Stingo akivaizdoje, kaip jie ploja susižavėję, bet paskui mano veidą uždengia šešėlis.

— Būk pasveikinta, o Dvasingoji, — taria Lukas. Aš atsimerkiu ir pamatau jį stovintį priešais mane ir laikantį stiklinę sulčių.

— Tu paprasčiausiai pavydi, nes neturi gražios dvasios, — atkertu aš ir atsargiai nusibraukiu plaukus, kad matytųsi ant kaktos išpieštas raudonas taškas.

— Beprotiškai, — sutinka Lukas. — Atsigerk.

Jis sėdasi greta manęs ant žemės ir duoda man stiklinę. Gurkšteliu skanių, šaltų kaip ledas aistros vaisių sulčių, ir mes abu žvelgiame per kalnų viršūnes miglotų tolių link.