Джоанна Троллоп: Kita šeima

– Nesuprantu, kodėl šį kartą negalėčiau tavęs palepinti, – tarė Margareta.

Ji nusekė paskui katiną į virtuvę. Šis plumpino pirmas, neskubėdamas, įsitikinęs pergale ir kaip paprastai palaimingai, atsainiai savarankiškas.

Jis oriai atsitūpė prie dubenėlio ir žiūrėjo, kaip ji spintelėje ieško mažos kvadratinės ypatingojo kačių ėdalo skardinės, kaip lupa dangtelį, ir nuo sodraus skanaus kvapo riestu rausvu liežuviu ėmė laižytis ūsus.

– Še, – tarė Margareta. – Še, storas senas bandite.

Ji atsitiesė. Dosonas pasikišo po savimi priekines letenas, kad smakras būtų sulig dubenėlio kraštu. Jis pergalingai murkė.

– Labanakt, – tarė Margareta. – Gardžiuokis. Pasimatysim rytą.

Uždarė duris ir užgesino šviesą.

Viršuje Margareta uždengė lempą prie lovos, atidarė langą ir užtraukė užuolaidas, kad liktų plyšys prasiskverbti vasaros aušrai. Paskui nusivilko naująją suknelę, pakabino spintos kampe, apsivilko pamuštą chalatą ir atsisėdo prie tualetinio staliuko atlikti dienos pabaigos ritualų.

Priešais stovėjo porcelianinė lėkštė, laukdama perlų vėrinio ir auskarų. Ji nebuvo visai tuščia: du žiogeliai, perlamutrinė saga ir vestuvinis žiedas, kurį ji nusimovė prieš keletą mėnesių ir paliko lėkštėje, kol įprato, kad jis čia guli, ir jis pasidarė ne svarbesnis už žiogelius. Margareta jį paėmė. Kadaise jis reiškė baisiai daug, buvo santuokos simbolis, kai gyveno su Ričiu, o dar labiau – kai nebegyveno. Daug metų žiedas buvo talismanas, patvirtinantis ir įteisinantis, kad ji nėra vieniša, ir tuo metu tai buvo svarbu.

Ji įdėmiai apžiūrėjo žiedą. Koks dulsvas. Tą akimirką mielai būtų atidavusi žiedą Eimės motinai, moteriai, kuri dėl daugelio priežasčių, ypač dėl ilgo laiko, manė turinti į jį teisę. Dabar Margareta nenorėjo blogai galvoti apie Ričį, neketino gadinti nervų, kaltindama jį ar Krisę. Eimė beveik nekalbėjo apie motiną, tepasakė, kad tikisi, jog ji susiras darbą, išsinuomos butą ir pagaliau pradės savarankiškai gyventi, bet Margareta jautė, kad mirdamas savo stiklo pilį Londone ir jos gyventojas Ričis paliko be jokios apsaugos. Be abejo, Eimė kol kas to nesupranta, gal nesupras dar daug metų, bet ji jau dabar trokšta laisvės motinai, ir Margareta jai pritaria, nes toks noras mažų mažiausiai rodo, kad nors gyventi su Ričiu buvo be galo žavu ir malonu, laisvės aplinkiniams šalia jo trūko.

Ji ėmė mautis žiedą ant bevardžio piršto. Jis užkliuvo už krumplio ir nors Margareta būtų galėjusi vargais negalais jį užsimauti, nebuvo prasmės. Ji nusimovė žiedą ir padėjo ant tualetinio staliuko. Rytą pakeliui į darbą – į jį vaikščios pėsčia, nesvarbu oras, – pranešti Glendai naujienos pereis per veją kaip šįvakar, paskui per gatvę, nusileis nuožulniu kalvos šlaitu su žiedu rankoje, o apačioje, pagerbdama praeitį, jos atgyvenas ir sykiu pabrėždama, kad kas buvo – pražuvo, išmes žiedą į jūrą.

Dainą „Vykis svajonę“ ( Chase the Dream ), minimą romane, sukūrė Džeisonas Kušakas ( Jason Kouchak ).

Vykis svajonę14

14 Kai telkiasi debesys, kai niaukiasi diena, vilties žvakelė virptelėjusi užgęsta. Tada aš trokštu tavęs, tada man reikia tavęs, kai išvystu svajonę tavo akyse. Kai vilioja naktis, kai užgula tamsa, paskutinė žvaigždžių šviesa danguj išblėsta, tada šaukiuosi tavęs, tada susirandu tave, kai išvystu svajonę tavo akyse. Ta svajonė teikia man jėgų, ta svajonė vieną dieną bus mano, svajonė, kurią amžinai vejuosi. Aš nenoriu svajoti vienas. Ta svajonė teikia man jėgų, ta svajonė vieną dieną bus mano, svajonė, kurią amžinai vejuosi. Aš nenoriu svajoti vienas, neleisk man svajoti vienam.