Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Paukštis Berdas ir jo bendrakeleiviai priėjo centrinio pastato vestibiulį. Abudu gaisrininkai pro paradines duris nubėgo link mašinų stovėjimo aikštelės. Tokia jau jų profesija, kad ištisai tenka turėti reikalų su ekstremaliomis situacijomis, ir turbūt jiems atrodo visai normalu lakstyti iškišus liežuvį. Mosikuodami rankomis jiedu skuodė per saulėje blizgančią didžiulę asfaltuotą aikštę, lyg velniai būtų kramtę jiems užpakalius. Tuo metu vienaakis daktarėlis ligoninės telefonu skambino savo gimdymo namų vyriausiajam gydytojui. Keliais žodžiais paaiškino padėtį. Beveik ir nebuvo naujienų, kurias vertėtų pranešti. Po to prie telefono priėjo Paukščio Berdo uošvė. Daktarėlis pasisuko:

— Čia ponia. Papasakojau, kur dabar yra vaikas. Ar norite pakalbėti?

Ne! — buvo besušunkąs Paukštis Berdas. Po visų vakarykščių skambinėjimų uošvės balsas, atsklindantis telefono laidais, persekiojo jį kaip įkyri mintis. Balsas buvo panašus į jo žmonos, bet vaikiškesnis, it zyziančio uodo be vietos. Paukštis Berdas pastatė kūdikio lopšį ant betoninių grindų ir surūgusiu veidu paėmė ragelį.

— Rytoj po pietų grįšiu čia. Sužinosiu neurochirurgo išvadas, — tarė.

— Bet kodėl? Kam to reikia? — uošvės klausimas buvo panašesnis į priekaištą ir išzyztas kaip tik tokiu balsu, kokio Paukštis Berdas labiausiai troško išvengti.

— Reikia. Vaikas juk tebėra gyvas, todėl ir reikia, — pasakė Paukštis Berdas ir su atsliūkinančia neapykanta laukė kitų jos balso tariamų žodžių, tačiau uošvė tylėjo lyg amą praradusi, tik skausmingai kvėpavo trumpais, labai slopiais trūkčiojimais.

— Pasikalbėsime, kai atvažiuosiu pas jus, — Paukštis Berdas jau rengėsi padėti ragelį.

— Oi ne, čia neikite! — susijaudino uošvė. — Dukrai pasakiau, kad jūs su kūdikiu išvažiavote į kardiologijos kliniką. Jei grįšite, ji gali ką nors įtarti. Bus geriausia, jeigu ateisite po kelių dienų, kai ji šiek tiek apsiramins, ir pasakysite, kad vaikas mirė širdies klinikoje. Prašau, kalbėkitės su ja tik telefonu!

Paukštis Berdas suprato. Jis dar norėjo pasakyti nueisiąs pas uošvį ir paaiškinsiąs, kas atsitiko, kai ragelyje išgirdo kietą klaktelėjimą, kuriuo anoji pusė vienašališkai nutraukė jųdviejų pokalbį. Ką gi, išeina, kad uošvė jo balso irgi nepajėgė iškęsti be neapykantos. Paukštis Berdas padėjo ragelį ir paėmė vaiko lopšį. Vienaakis daktarėlis jau sėdėjo greitosios pagalbos automobilyje, atvairuotame iš mašinų stovėjimo aikštelės. Užuot įlipęs paskui jį į mašiną, Paukštis Berdas tik užkėlė lopšį ant brezentinių neštuvų.

— Ačiū už pagalbą, toliau aš pats, — šūktelėjo daktarui ir abiem gaisrininkams.

— Pats važiuosite namo? — pasitikslino daktarėlis.

— Taip, — patvirtino Paukštis Berdas, nors iš tikrųjų ketino ne važiuoti į namus, o keliauti nuo jų kuo toliau. Reikės dar raportuoti uošviui apie gimdymą, tačiau paskui jam, Paukščiui Berdui, prasidės visiškos laisvės laikas. Be to, ir galimybė aplankyti uošvį jam atrodė mažne kaip išganymas, palyginti su grįžimu pas žmoną ir uošvę.

Vienaakis daktarėlis užtrenkė duris iš vidaus, ir greitosios pagalbos mašina pajudėjo, neviršydama leistino greičio, nutilusi — tarsi žado ir jėgų netekusi ekspabaisa. Paukštis Berdas spėjo pamatyti, kaip už to paties lango, pro kurio stiklą jis prieš valandą liedamas ašaras žvelgė į praeivius, daktarėlis ir deguonies balioną prižiūrintis gaisrininkas dabar klupinėdami skuba prie antrojo gaisrininko vairuotojo sėdynėje. Bet jam nerūpėjo, kokias apkalbas toji trijulė varinės apie jį ir jo vaiką. Šviežio stipraus kraujo Paukščio Berdo galvon įliejo mintis apie telefonu jam nenumatytai padovanotas atostogas, apie laiką jam vienam, jam laisvam. Kaip ir greitosios pagalbos mašina, jis pasuko skersai aikštės, plytinčios priešais ligoninę, platumo sulig futbolo stadionu. Aikštės viduryje atsigręžė ir pakėlė akis į pastatą, kuriame ką tik paliko išduotą savo pirmagimį sūnų, savo merdėjantį vaiką. Tai buvo didelių mastelių statinys, nekuklus iš prigimties, pasipūtęs tarsi kokia tvirtovė. Grandiozinis statinys, tviskantis pirmųjų vasaros dienų saulės šviesoje, teigiantis gyvasties skurdumą, kur nė už pilką smiltelę nėra reikšmingesnis kūdikis, pro pražiotą raudoną perlamutrinę burnytę tylutėliai inkščiantis kažkurioje to pastato kertelėje. O gal rytoj, kai vėl čionai ateisiu, aš tik blaškysiuosi pasiklydęs šitos šiuolaikiškos tvirtovės labirintuose, ir nebus man lemta kelyje sutikti savo vaikelio, jau mirusio ar tebemirštančio, — pagalvojo Paukštis Berdas. Tas įsivaizdavimas atitraukė Paukštį Berdą per sprindį tolyn nuo jį užgriuvusios negandos. Jis nesidairydamas nužingsniavo pro ligoninės vartus į gatvę.

Paukštis Berdas ėjo. Buvo gaiviausias dienojimo metas, ir ankstyvos vasaros vėjelis, dvelkiantis pradinės mokyklos iškylų prisiminimais, kirbino malonius vabalėlius, švelniai dilgsinčius ant įkaitusių nuo nemigos skruostų ir ausų lezgelių. Kuo labiau jis laisvėjo nuo sąmonės varžtų, tuo godžiau jo odos juslės ir nervų ląstelės gėrė šios vasariškos valandos žavesį ir išsivadavimo džiugesį. Netrukus tasai pojūtis pasklido ir sąmonės paviršiais.

Prieš susitikdamas su uošviu, pirma nusiskusiu ir nusiprausiu! — nusprendė Paukštis Berdas. Čia pat pamatęs kirpyklos iškabą, pasuko tiesiai į vidų. Keturiasdešimtmetis kirpėjas pasodino jį į kėdę, lyg būtų aptarnavęs patį paprasčiausią klientą. Paukštyje Berde jis nepastebėjo jokių negandos ženklų. Dabar, pasivertęs savimi pačiu, atsispindinčiu kito žmogaus — kirpėjo — akyse, Paukštis Berdas galės išsivaduoti nuo liūdesio ir nerimo. Jis užsimerkė. Skruostus ir smakrą jam garino karštas, sunkus, antiseptikų kvapo prisigėręs rankšluostis. Vaikystėje Paukštis Berdas matė suvaidintą humoreską apie vyrų kirpyklą — kaip barzdaskučio mokinukas uždėjo klientui pasibaisėtinai karštą rankšluostį. Rankšluostis buvo toks karštas, kad vaikas neįstengė išlaikyti jo rankose, kol bent kiek atvės, ir nutėškė tiesiai klientui ant veido. Nuo tada kaskart, kai Paukščiui Berdui uždengdavo veidą garuojančiu rankšluosčiu, jis prajukdavo. Ir dabar pajuto, kad šypsosi. Tačiau taip negalima. Krūptelėjęs Paukštis Berdas nuvaikė šypseną ir pradėjo galvoti apie savo kūdikio nelaimę. Šypsenoje jis rado kaltės įrodymą.

Augalu gimusio vaiko mirtis, — daugiabriaunę kūdikio problemą Paukštis Berdas pradėjo nagrinėti nuo to kampo, kuris jį skaudžiausiai žeidė. Vaikas, kurio organizmas funkcionuoja kaip augalo, mirs be kančių, bet kas gi yra tokio, kūdikio mirtis? Arba kas yra jo gyvenimas? Per šimtus milijonų metų nusidriekusiose nebūties platybėse gyvybė sudaigina grūdą ir devynis mėnesius jį brandina. Žinoma, embrionas neturi jokios sąmonės, jis susirietęs lindi ten, kur visas pasaulis šiltas, drėgnas, minkštas, tamsus. Tada su pavojais patenka į išorinę visatą. Kur šalta, kieta, sausringa, pragariškai šviesu. Kur erdvė ne tokia, kad vienas pats galėtum ją pripildyti savimi. Turi ja dalytis su daugybe pašalinių žmonių. Tačiau vaikui, gimusiam augalu, šis stabtelėjimas išoriniame pasaulyje tėra kelios kažkokio betikslio nepaaiškinamo kentėjimo valandos. Paskui — uždusimo akimirka, ir jis vėl virs neįžiūrima nebūties smiltele nebūties platybėse, nusidriekusiose per šimtus milijonų metų. Jeigu išties ateis Paskutiniojo teismo diena, su kokiais mirusiaisiais tuomet bus pašauktas, teisiamas ir atlygintas kūdikis, kuris pasimirė vos gimęs ir buvo kaip augalas? Ar nepritrūks įrodymų teisėjams, kad ir kas jie būtų, pasverti kaltę to, kurs sustojo žemėje kelioms valandoms ir verkė pražiojęs raudoną perlamutrinę burnytę su plastančių liežuvėliu. Tikrai pritrūks, — smaugiamas vis ūmėjančio giluminio siaubo, pamanė Paukštis Berdas. O jei mane pakvies liudytoju į tą teismą, kas tada? Net savo sūnaus veido turbūt nesugebėčiau pažinti be to gumulo ant galvos. Paukštis Berdas pajuto, kaip skausmas pervėrė viršutinę lūpą.