Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

— Berniukas ar mergaitė? Bet aš dabar neprisimenu... Nors, palaukit, mačiau gi jį... Penį!

Paukštis Berdas vienas išėjo į ligoninės aikštelę. Lietus liovėsi, vėjas irgi priduso. Danguje šurmuliuojantys debesys šviesėdami džiūvo. Spindintis rytas jau buvo ištrūkęs iš aušrojančios prieblandos kokono. Kvepėjo vasaros pradžios oru, visame kūne tižo raumenys ir vidaus organai. Pastate užsilikusios nakties švelnumo išpopintas Paukščio Berdo akių lėliukes kietu ledinių adatėlių balsvumu subadė rytmečio šviesa, atšokusi nuo šlapios gatvės dangos ir tankyne sulapojusių pakelės medžių. Užsimojęs prasiveržti pro tą šviesą, jis spustelėjo pedalus ir pasijuto tarsi pastatytas ant tramplino. Pasijuto taip, lyg jo akis, atplėštas nuo tvirtos žemės ir pasmerktas vienatvei, būtų užtraukusi migla. Stingulys kaustė širdį nelyginant silpnutį vabaliuką, pakliuvusį vorui į tinklus. Paukštis Berdas išgirdo jam apreikštą abejotino dieviškumo valią: savuoju dviračiu nuskrieki toli į svetimas žemes, kur galima šimtus dienų mirkyti svaigalų antpiluose. Apniktas ryto šviesos, Paukštis Berdas sūpavosi ant labai nesaugiai pasvirusio dviračio ir laukė kitų apreiškimų. Tačiau apreiškimų nebebuvo. Paukštis Berdas suėmė save į rankas ir kaip išsijudinęs tinginys nevikriai nusiyrė į priekį.

Pačiame su virtuve sujungto valgomojo viduryje pakumpęs nuogalius ištiesė ranką ketindamas paimti ant televizoriaus padėtus švarius apatinius. Ranka buvo plika, ir tik tada, kai ją išvydo, Paukštis Berdas užregistravo sąmonėje faktą, kad yra nuogut nuogutėlis. Lyg nusivijęs sprunkančią pelytę, jo žvilgsnis slystelėjo genitalijomis, ir jis sudegė gėdos ugny. Šokčiodamas kaip keptuvėje čirškinama pupa užsitempė apatinius, užsimovė kelnes ir apsivilko marškinius. Dabar Paukštis Berdas tapo grandimi gėdijimosi grandinėje, žiedu sukabinusioje jį su vyriausiuoju gydytoju ir uošve. Kokia vis dėlto gėdinga netobulybė tas žmogaus kūnas, pilnas pavojų ir lengvai sugūrantis! Drebėdamas ir gūždamasis lyg futbolo stadiono rūbinėse pasimetusi skaistuolė, Paukštis Berdas pabėgo nuo valgomojo, pabėgo nuo laiptų, pabėgo nuo prieangio ir, apžergęs dviratį, pabėgo nuo visų už jo likusių daiktų. Jei tik būtų buvę galima, Paukštis Berdas mielai būtų pabėgęs ir nuo savo fizinio kūno. Palyginti su kulniavimu pėsčiomis, važiavimas dviračiu, tegu ir menkai, bet vis šiek tiek įtikimiau, kūrė regimybę, kad nuo savojo kūno jis yra pabėgęs...

Mindamas pedalus, Paukštis Berdas pamatė, kaip iš ligoninės vestibiulio mažais žingsneliais išturseno baltai vilkintis vyriškis su kažkokiu tarytum prišienautu krepšiu glėbyje ir, praskyręs žioplių minią, pro atdaras galines dureles įlipo į greitosios pagalbos mašiną. Gležnoji, silpnoji, dezertyriškoji Paukščio Berdo pusė buvo linkusi tą reginį nujausti kaip nematomų tolybių vyksmą kur nors už dešimties mylių, neturintį nieko bendra su prašalaičiu Paukščiu Berdu, ankstų rytą išėjusiu mėgstamo pasivaikščiojimo. Tačiau it žemių sienoje taką rausiantis kurmis jis neturėjo išeities, tik eiti į priekį nepaisant jį stabdančio sunkaus ir lipnaus neįveikiamumo jausmo.

Lankstu apvažiavęs žioplinėtojus, Paukštis Berdas sustabdė dviratį. Paskui nulipo žemėn, pasilenkė ir užvyniojo grandinę ant šlapiu purvu išsiterliojusios padangos. Jau rakino spynelę, kai į nugarą jam suleido dantis atšiaurios kritikos kupinas balsas:

— Mums nepatiktų, jeigu jūs savo dviratį paliktumėte tokioje vietoje.

Paukštis Berdas nustėręs atsigrįžo ir pamatė jį kaltinančias plaukuotojo vyriausiojo gydytojo akis. Tada užsivertė dviratį ant pečių ir nusinešė prie želdinių paslėpti. Aralijų lapuose telkšoję lietaus klanai pasipylė liūtimi, tekėdami jam per sprandą ir nugara žemyn. Paprastai irzlus ir įžeidus pikčiurna Paukštis Berdas šįkart neparodė nė krislelio kovingumo pasipriešinti likimo nuodugniai krečiamoms mažutėlaitėms kiaulystėms. Jis nusilenkė neišvengiamybei. Net nebegriežė dantimis iš apmaudo.

Pamačius purvinais batais iš krūmokšnių parklampojantį Paukštį Berdą, vyriausiajam gydytojui pasidarė truputį nesmagu, kad taip valdingai buvo jį išbaręs. Uždėjęs savo putnią, trumpą rankutę jam ant pečių, nusivedė prie greitosios pagalbos mažiuos ir džiaugsmingai, lyg patikėdamas kokią nuostabią paslaptį, pranešė:

— Tai tikrai berniukas! Ne veltui man atrodė, kad mačiau penį!

Mašinoje tarp vienaakio daktarėlio ir tamsaus gymio baltarūbio gaisrininko buvo įspraustas krepšys ir deguonies balionas. Kas yra krepšyje, nesimatė, nes jį užstojo gaisrininko nugara. Tik girdėjosi, kaip vandens pripildytame drėkintuve tylutėliai sproginėja pro jį leidžiamo deguonies burbuliukai — tarsi perduodama koduota žinia. Paukštis Berdas atsisėdo ant suolo priešais tuodu. Ne pati patogiausia vieta. Pasirodo, buvo prisėdęs ant suolo padėtus brezentinius neštuvus. Pasimuistė stengdamasis surasti geresnę padėtį savo pasturgaliui ir pažvelgė laukan pro langą. Tą akimirką jo kūnas sutrūkčiojo. Visuose ligoninės antrojo aukšto languose ir net balkone buvo tiršta, regis, tik ką pakirdusių iš miego ir nusipraususių nėščių moterų ryto saulės nubalinta oda, žiūrinčių žemyn į jį. Visos duksliais sintetinio pluošto raudonais, mėlynais, melsvais chalatais. Ypač tos, kurios stovėjo balkone vėjelio kepšiojamais ilgais iki gurnelių naktiniais marškiniais, buvo panašios į angelų pulkelį, šokantį ore. Jų išraiškose Paukštis Berdas pamatė nerimą, viltį ir dar pamatė džiugesį. Jis nunėrė akis. Užkaukė sirena, greitoji pajudėjo. Šoktelėjusios mašinos pamėtėtas Paukštis Berdas buvo benuslystąs nuo suolo. Jis iš visų jėgų įsispyrė kojomis ir tada pagalvojo: na štai, sirena! Iki šiol sirena jam būdavo judantis kūnas, visada artėjantis, pralekiantis ir nutolstantis. Bet dabar sirena įsimetė į jį kaip negalavimas. Niekada nenutolsiantis.

— Viskas, galima sakyti, puiku, — pasisukęs į Paukštį Berdą, tarė jaunasis daktaras stikline akimi.

— Ačiū jums.

Paukštis Berdas buvo visiškai pasirengęs pavirsti karameliniu saldainiuku ir savo noru išsilydyti kaitriame autoritetingume, plonyčiu, bet užtikrintu dūmeliu vinguriuojančiame iš daktarėlio elgsenos. Bevalė uodegą pabrukusio šuns reakcija, kurią demonstravo Paukštis Berdas, nuvaikė svyravimų ir dvejonių šešėlius nuo gydytojo akių. Vienaakis daktaras nutvėrė savo autoritetingumą už pakarpos ir drąsiai pakišo pašnekovui po nosim.

— Jūsiškis atvejis tikrai ypatingas. Man irgi anksčiau nebuvo tekę matyti nieko panašaus, — pareiškė jis, pats sau pritardamas linktelėjo ir, mikliai pasinaudojęs protarpiu tarp mašinos kresčiojimų, persikėlė pas Paukštį Berdą. Jam buvo nė motais, kad ant suolo guli brezentiniai neštuvai ir kad sėdėti nepatogu.

— Jūs smegenų specialistas? — pasiteiravo Paukštis Berdas.

— Ne, ne, aš — akušeris ginekologas, — buvo priverstas pataisyti vienaakis, bet toks apsirikimas dėl svorio kategorijų jau nebegalėjo sumenkinti jo autoriteto. — Mūsų ligoninėje nėra smegenų specialistų. Tačiau simptomai visiškai aiškūs! Galvos smegenų išvarža be jokių abejonių! Daugiau galėtume pasakyti adata ištraukę smegenų skysčio iš to didžiulio gumbo, kur smegenų dalis išvirtusi į paviršių, bet būtų labai blogai, leiskite pridurti, jei adata netyčia pažeistų pačias smegenis. Todėl ir nedarome nieko, kol nenuvežėme į universitetinę ligoninę. Aš tai akušeris, bet ir akušeriams tik per stebuklą pasiseka priimti naujagimį, kuris turėtų galvos smegenų išvaržą. Aš ir skrodime norėsiu dalyvauti. Ponas, aišku, sutiksite, kad būtų atliktas skrodimas. Bet jums gal nemalonu, kad aš iš pat pradžių taip atvirai viską sakau? Tiesiog, matot, tokios patirties kaupimas lemia medicinos pažangą. Suprantat, ar ne? Gal jūsų vaiko skrodimas padės išgelbėti kitus vaikus, kurie gims su galvos smegenų išvarža! O be to, — pasakysiu jums visai nuoširdžiai, — mano manymu, ir šitam vaikeliui, ir jums su žmona būtų geriau, jei šitas vaikelis kuo greičiau numirtų. Yra, tiesa, žmonių, kurie kupini kažkokio nepaaiškinamo optimizmo dėl tokių vaikų, bet aš asmeniškai galvoju, kad šitokiais atvejais laimingi tie, kurie greit numiršta. Gal tai mano kartos problema? Aš gimęs tūkstantis devyni šimtai trisdešimt penktaisiais. O jūs?