Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

— Aš panašiai, — negalėdamas taip staiga suskaičiuoti pagal vakarietišką kalendorių, atsakė Paukštis Berdas. — Ar tikrai labai blogai?

— Kam? Mūsų kartai?

— Ne, mano kūdikiui.

— Na, ką reiškia blogai? Jūsų kūdikis neturi nieko — nei regos, nei klausos, nei uoslės, pats suprantat. Spėju, kad nėra jo galvelėje ir to elemento, kuris būtinas skausmui suvokti. Prisimenat, kaip sakė vyriausiasis gydytojas? Kad tai tas pat, kas augalas! Ar, jūsų požiūriu, augalui yra blogai?

Paukštis Berdas tylomis susimąstė. Ar, mano požiūriu, augalui yra blogai? Ar blogai yra ožkos graužiamam kopūstui? Ar kada nors apie tai galvojau?

— Tai ką? Manot, blogai gimti augalu? — Paukštį Berdą daktarėlis kamantinėjo iš svaigių savojo didžiareikšmiškumo aukštybių.

Paukštis Berdas nuolankiai papurtė galvą pripažindamas, kad toks klausimas pranoksta jo dabartinės liepsnojančios galvos sugebėjimą daryti sprendimus. O juk nebuvo iš tų žmonių, kurie taip paprastai nusileidžia pirmam sutiktam, nepajutę jokio noro priešintis.

— Atrodo, deguonies inhaliacija sutriko, — atsisukęs pranešė gaisrininkas, ir daktaras negaišdamas nuėjo patikrinti guminio vamzdelio.

Tada Paukštis Berdas pirmąkart išvydo savo sūnų. Tai buvo bjaurus kūdikis mažyčiu raudonu veidu, raukšlėtu ir nusėtu baltais riebalų taškeliais. Jo akys buvo užmerktos, kietai suvožtos lyg kriauklės geldelės, šnervėse kyšojo guminiai vamzdeliai, blyškiai rausva burnos ertmė spindėjo perlamutru tarp išvieptų lūpų, ir veržėsi laukan bežadis riksmas. Paukštis Berdas nejučiom kilstelėjo, pasistiebė ir pažvelgė į tvarsčiais apmuturiuotą vaiko galvą. Ten, kur ant pakaušio baigėsi bintai, kūpsojo daugybė kruvinos vatos, tačiau buvo aišku, kad po ja dar slepiasi kažkoks nenormalus gremėzdiškas daiktas.

Paukštis Berdas nusisuko, atsisėdo ant suolo ir, priglaudęs kaktą prie lango stiklo, įsižiūrėjo į nubėgančią gatvę. Sirenos išgąsdinti praeiviai dirsčiojo į greitosios pagalbos mašiną su tokiu pat atviru smalsumu ir nepermanoma viltimi kaip ir ligoninėje pasilikęs nėščiųjų pulkas. Jam regėjosi, kad judėjimas nenatūraliai sustojo tarsi staiga užstrigęs filmo kadras. Dabar jiems atsiveria siauručiukas įtrūkimas glotnioje jų kasdienybės plokštumoje. Ir jų akyse sušvinta naivus dievobaimingumas. Mano sūnui sutvarstyta galva, kaip ji buvo sutvarstyta mūšio lauke sužeistam Apolinerui, — pamanė Paukštis Berdas. Mano sūnaus galva buvo sužalota nepažiniame, gūdžiame mano vienišo mūšio lauke, ir kaip Apolinerui jam buvo uždėti tvarsčiai, ir jis šaukia bežadžiu riksmu...

Ūmai Paukštis Berdas apsipylė ašaromis. Tas sutvarstyto Apolinero įvaizdis vienu sykiu išgrynino jo jausmus ir nustatė jiems kryptį. Žinojo, kad jam, sentimentaliam ištižėliui, atleista, žinojo, kad yra išteisintas, ir savo ašarose atrado net saldumo skonį. Mano sūnus atėjo sutvarstyta kaip Apolinero galva, sužeistas nepažiniame, gūdžiame mano vienišo mūšio lauke. Ir kaip kritusį karį turėsiu aš žemėje laidoti savo sūnų. Paukštis Berdas toliau liejo ašaras.

3

Paukštis Berdas sėdėjo ant laiptų priešais vaikų reanimacijos skyrių ir, apglėbęs kelius nešvariomis rankomis, grūmėsi su įkyriai prie jo prisikabinusiu poašariniu snauduliu. Iš skyriaus išėjo vienaakis daktarėlis. Atrodė sukiužęs. Atsistojusiam Paukščiui Berdui ėmė pasakoti neramiu balsu, niekuo neprimenančiu ano išdidaus daktaro automobilyje:

— Šitoj ligoninėj vieni biurokratai, net seselės nesiklauso, ką joms sakai. Pasiėmiau mūsų vyriausiojo gydytojo vizitinę kortelę, kad parodyčiau ją vienam profesoriui, jo giminaičiui, bet tos net nepaaiškina, kur jį rasti.

Dabar Paukštis Berdas suprato, kodėl daktarėlis pasijuto toks sugniuždytas. Čia su juo pačiu elgiamasi kaip su atvežtuoju naujagimiu, ir vienaakis jaunuolis ėmė abejoti savo šaunumu.

— O kūdikis? — nejučiom Paukštis Berdas prašneko daktarėlį guodžiančiu tonu.

— Kūdikis? A, taip! Viskas paaiškės per neurochirurgo vizitaciją. Aišku, jeigu jis išgyvens iki to laiko. Jei ne, detales sužinosim per skrodimą. Iki rytojaus, matyt, vis tiek neištemps. Ar turėsite laiko rytoj apie kokią trečią? Galėtumėt ateiti. Bet perspėju, visi šitoj ligoninėj biurokratai, net seselės!

Turbūt nutaręs, kad priėmimo valandos Paukščio Berdo klausimams baigėsi, daktarėlis pasisuko eiti, įbedęs į erdvę sveikąją akį tokiu pat stikliniu kaip ir dirbtinės žvilgsniu, o Paukštis Berdas nusekė pridurmui, tarytumei skalbėja žlugtą pasikišęs po pažasčia dabar jau tuščią vaiko krepšį. Sugrįžus į koridorių, ligoninės stacionaro korpusą jungiantį su centriniu pastatu, prie jųdviejų prisidėjo abu ten laukę ir rūkę gaisrininkai: tas, katras rūpinosi deguonies balionu, ir kitas vairavęs greitosios pagalbos automobilį. Darnus lopšį gabenančio Paukščio Berdo ir gaisrininkų būrys su vienaakiu daktarėliu priešaky nužygiavo į centrinį pastatą.

Abudu gaisrininkai, atrodo, bemat pastebėjo, kad mašinoje tryškęs daktarėlio nuotaikingumas sutirpo už horizonto. Kas be ko, jie ir patys papilkėjo netekę savosios didybės, teikusios standumo jų santūrioms uniformoms, kai per didmiesčio centrą kaip stepėmis lekiantį džipą varė greitosios pagalbos automobilį, nepaisydami doriems piliečiams privalomų šviesoforo šviesų ir įjungę savo pompastiškąją sireną. Eidamas procesijos uodegoje, Paukštis Berdas žvelgė į nutriušusius, plinkančius abiejų gaisrininkų pakaušius ir padarė išvadą, kad jiedu panašūs kaip vieno kiaušinėlio dvyniai. Nebejauni, nestori ir neploni, neaukšti ir nežemi, vienodai praplikę.

— Jeigu kurią dieną iš pat ankstaus ryto prireikia deguonies baliono, tai jau žinok, kad reikės iki vidurnakčio! — garsiai konstatavo už deguonį atsakingas gaisrininkas.

— Taigi taigi, tu visada šitaip kalbi! — taip pat garsiai jam atitarė vairuotojas.

Vienaakis daktarėlis šį nediduką pašnekesį praleido pro ausis. Paukščiui Berdui pokalbis irgi nepadarė didelio įspūdžio, tiesiog jis suprato, kad aniedu stengiasi palaikyti viens kitam kompaniją slogiai nuotaikai užėjus. Paukštis Berdas galvos judesiu davė ženklą tam, katras rūpinosi deguonimi. Vyriškis sukluso, lyg į jį būtų buvę kreiptasi kokiu svarbiu reikalu.

— Sakykit, — paragino jis Paukštį Berdą.

Paukštis Berdas sumišo.

— Aš apie greitosios mašiną. Ar, grįžtant į garažą, irgi galima važiuoti su įjungta sirena ir per raudoną šviesą? — pasidomėjo.

— Į garažą? — tarsi du unisonu uždainavę ugniagesių komandos nariai perklausė gaisrininkai, paskui sinchroniškai nutilo, susižvalgė girtuoklišku raudoniu plykstelėjusiais veidais ir sušnarpštė iš juoko.

Paukštis Berdas pirmiausia įsiuto ant savęs už kvailą klausimą, paskui ant gaisrininkų — už reakciją. Tasai įsiūtis plonučiu vamzdeliu buvo sujungtas su jo viduje suspausto tamsaus monumentalaus pykčio cisterna. Nuo pat aušros jame tvenkėsi pyktis, neturintis išsilaisvinimo, ir buvo didinamas slėgis. Bet gaisrininkai susizgribo neapdairiai pasijuokę iš nelaimingo jauno tėvo ir atgailaudami susitraukė į du graudžius žmogeliukus, todėl vožtuvas Paukščio Berdo pagiežos vamzdyje užsidarė. Tai save jam derėtų išbarti už tokį elgesį su vargšais gaisrininkais. Ar ne jisai pirmas pradėjo, kai uždavė tą juokingą klausimą, nuvainikuojantį situacijos rimtumą? Ar nekalta čia jo galva, rūgšti nuo liūdesio ir nemigos acto, suaižėjusi tižumo ir bukaprotiškumo grioviais? Paukštis Berdas pažvelgė į lopšį po pažastimi. Dabar jis atrodė kaip visai be reikalo išrausta tuščia duobė. Ant dugno buvo likęs gulėti tik keliagubai sulankstytas apklotas ir marlės gniutulas su vata. Marlę ir vatą sutepęs kraujas dar nebuvo praradęs spalvos, tačiau Paukštis Berdas jau nebegalėjo atkurti ten savo kūdikio paveikslo, nebegalėjo įsivaizduoti jo sutvarstyta galva, mažulytėmis dozėmis traukiančio deguonį pro kyšančius iš šnervių guminius vamzdelius. Gerai nebeprisiminė netgi pamėkliškų galvutės formų ir ant raudonos odos raibuliuojančio baltų spuogelių šydo. Kūdikis tolo nuo jo didžiausiu greičiu. Paukštis Berdas juto, kaip jį pramaišiui užlieja nejaukus nusiraminimas ir neišsemiama baimė. Aš netruksiu pamiršti tą kūdikį, — tą gyvybę, atkeliavusią iš bekraščių tamsybių, devynis mėnesius tūnojusią gemalu ir mezgusią vaisių, paskui patyrusią nepakenčiamą kelių valandų nepatogumą ir vėl nužengusią į nepermaldaujamas bekraštes tamsybes. Galbūt man lemta ją pamiršti tuojau pat. O gal savo mirties valandą aš ją prisiminsiu? Ir jei tuomet kęsiu dvigubą mirties skausmą ir siaubą, taip būsiu bent iš dalies atlikęs tėvo priedermę.