Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

— Nejudėkite, truputį įpjoviau, — griežtai, lyg grasindamas, šnipštelėjo kirpėjas, prispaudęs skustuvą Paukščiui Berdui prie nosies ir įdėmiai apžiūrinėdamas jo veidą.

Piršto galiuku palietęs lūpą, Paukštis Berdas pakėlė jį prie akių. Ant piršto buvo lašelis kraujo. Paukštis Berdas pajuto, kaip skrandžio glūdumoje kyla silpnas pykinimas. Ir jo, ir žmonos kraujo grupė antra. Turbūt antros grupės kraujas teka ir to mirštančio nelaimėlio kūdikėlio kūnu. Gal koks litras. Paukštis Berdas vėl pakišo kruviną ranką po balta paklode ir, sutraukęs skrandį, užsimerkė. Kirpėjas labai atsargiai nuskuto ūsus aplink žaizdelę ir, matyt, norėdamas atsigriebti už sugaištą laiką, su kone agresyvia skuba nukaišė žandus ir smakrą.

— Galvą plausim?

— Ne, nereikia.

— Bet plaukuose pilna žemių ir dulkių! — nenoriai pastebėjo kirpėjas.

— Vakar vakare pargriuvau, — burbtelėjo Paukštis Berdas, stodamasis nuo kėdės ir apžiūrinėdamas savo nuskustą veidą veidrodyje, žvilgančiame tarsi jūros krantas vidudienį. Plaukai iš tiesų buvo nešvarūs, šiurkštūs, gruzdantys kaip sausos žolės, o aštriu smakru pasibaigiantys siauri skruostai — vaiskiai rožiniai nelyginant žuvies nerkos pilvas. Jei tik šios balkšvos akys sušvistų stiprybe, trūkčiojantys vokai atsipalaiduotų ir plonos lūpos mėšlungiškai nebevirpčiotų, tuomet jis jau būtų kitoks Paukštis Berdas — nepalyginamai jaunatviškesnis ir gyvybingesnis už tą, kurio portretą vakar vakarėjant matė knygyno vitrinoje. Jis pagalvojo, kad gerai padarė prieš susitikimą su uošviu užsukęs į kirpyklą. Giliai alsavo pasitenkinimu. Pagaliau jam pavyko pagerinti nuo pat aušros prastėjusius psichologinius rodiklius. Mažumėlę patyrinėjęs kraujo krešulį, kaip trikampis apgamas prilipusį po dešine šnerve, Paukštis Berdas išėjo iš kirpyklos. Kol nukeliaus į uošvio universitetą, skustuvu ir rankšluosčiu išgauta skaisti skruostų spalva tikriausiai nubluks. Tačiau iki tol bus galima nagu nusikrapštyti bent tą kraujo apgamėlį nuo lūpos, taigi esama vilčių, kad jo atspindys uošvio akyse neprimins juokdariško bedalio šunėko. Dideliais žingsniais pasileidęs ieškoti autobusų stotelės, Paukštis Berdas staiga prisiminė kišenėje tebeturįs kelias atliekamas monetas, kurių buvo prisirinkęs vakar, ir kilstelėjo ranką pro šalį važiuojančiam taksi.

Ketvirtis po dvyliktos Paukštis Berdas išlipo iš taksi tiesiai į spūstį studentų, einančių pietauti pro pagrindinius universiteto vartus. Vidiniame kiemelyje susistabdęs vieną stambaus sudėjimo jaunuolį, paklausė, kur yra anglų literatūros katedra. Jo nuostabai, vaikinas maloniai nusišypsojo ir progiesmiu pasisveikino:

— Mokytojau, kaip džiaugiuosi vėl jus matydamas! — Paukštis Berdas išpūtė akis, o studentas kalbėjo toliau:

— Mokiausi pas jus parengiamojoje mokykloje. Valstybinis universitetas manęs nepriėmė nė vienas, bet tėvukas neatsisakė paaukoti pinigų šitai įstaigai ir, įsivaizduojat, man pasisekė įlįsti pro užpakalines duris!

— A, tai tu, vadinasi, čia studijuoji? — dabar Paukštis Berdas prisiminė savo mokinį, kukulakį ir bulvianosį kaip vokiečiai valstiečiai iš iliustracijų Brolių Grimų pasakoms, nors dėl to jo veidas visai neatrodė nesimpatiškas. Tada aprimęs pridūrė:

— Išeina, kad iš parengiamosios mokyklos nebuvo jokios naudos!

— Ne, ką jūs, mokytojau, iš mokslo visada yra naudos! Net jei ničnieko neišmoksti, mokytis naudinga! Nes tai mokslas.

Paukštis Berdas pagalvojo, kad iš jo tyčiojamasi, ir rūsčiai dėbtelėjo į studentą. Tačiau vaikinas visu savo milžinišku ūgiu stengėsi perteikti kuo geriausius ketinimus. Paukštis Berdas taip pat prisiminė, kad šitas vyrukas iš visų šimto mokinių, kurie buvo paskirti į jo klasę, išsiskyrė ypatingu kvailumu. Tik toks kvailys ir gali su beribiu nuoširdumu bei džiaugsmingumu iškloti Paukščiui Berdui įstojęs į antrarūšį privatų universitetą pro užpakalines duris, o paskui dar padėkoti už bevertes pamokas parengiamojoje mokykloje. Visi kiti devyniasdešimt devyni mokiniai tikrai pasistengtų išvengti pokalbio su savo buvusiu mokytoju Paukščiu Berdu.

— Na, man palengvėjo, kad taip sakai. Juk nemažai pinigų išleidai už tą parengiamąją mokyklą.

— Ką jūs, mokytojau, taip nekalbėkit. O dabar jūs dirbsite pas mus?

Paukštis Berdas papurtė galvą.

— A, štai kaip... Tada, — studentas taktiškai perėjo prie kitos temos, — aš jus palydėsiu į katedrą. Prašom čia. Tikrai, mokslai parengiamojoje mokykloje nebuvo be naudos. Jie kaupiasi galvoje kaip maistingosios medžiagos, kurios vis tiek kada nors bus reikalingos. Tos valandos aš ir lauksiu, nes mokslai juk toks dalykas, ar ne, mokytojau?

Vedamas to švietėjiško optimisto, kuris kadaise buvo jo mokinys, Paukštis Berdas perėjo visą vešliais medžiais apaugintą alėją ir atsidūrė priešais plytų pastatą, dažytą tamsiai raudona ochra.

— Anglų literatūros katedra trečiame aukšte, paskutinis kabinetas, mokytojau. Kai mane priėmė į šitą universitetą, nors jis gal ir ne pats garsiausias, vis tiek buvau labai laimingas ir išvaikščiojau teritoriją skersai išilgai. Dabar pažįstu visus pastatus ir visas pakampes! — išdidžiai pasigyrė, paskui akimirksniu persimainė, ir Paukštis Berdas tiesiog negalėjo patikėti savo akimis, jo lūpose išvydęs šmėkštelint saviironišką suaugusio žmogaus šypsnį. — Jums atrodau naivus?

— Ne, visai ne, nemanau, kad tu labai naivus.

— Ačiū, mokytojau. Na, viso labo. Jūs kažkoks išblyškęs, mokytojau!

Lipdamas laiptais į viršų, Paukštis Berdas galvojo apie savo buvusį mokinį, su kuriuo ką tik atsisveikino. Gyvenime jis turbūt tūkstantį kartų praktiškesnis nei aš, bent jau tikrai neleistų savo vaikui mirti nuo smegenų išvaržos. Bet, žiūrėk tu man, kokiems moralizuojantiems originalams kartais tenka dėstyti!

Paukštis Berdas pasidairė pro katedros durų plyšį, ar nepamatys uošvio. Uošvis sėdėjo lyg balkonėlyje išsikišusiame tolimiausiame kambario kampe, nugrimzdęs į ąžuolinę supamąją kėdę it koks Amerikos prezidentas ir įsmeigęs žvilgsnį į pradarytą stoglangį. Patalpa buvo gerokai erdvesnė ir šviesesnė už katedrą to universiteto, kurį baigė Paukštis Berdas, — panaši veikiau į posėdžių salę. Dabar Paukštis Berdas įsitikino, kad visi tie uošvio pasakojimai apie supamąją kėdę ir kitokį lepinimąsi, kuriuo jis esą mėgaująsis nuo to laiko, kai pensinio amžiaus perėjo dirbti į privatų universitetą, ir kuris nė nesulyginimas su darbo sąlygomis valstybiniame universitete (uošviui labai sekdavosi tokie kandoki šmaikštavimai), iš tikrųjų nėra tik juokai. Bet jei saulė ims kaitriau šildyti, teks arba patraukti kėdę atgal, arba uždangstyti visus balkonėlio langus. Prie didžiulio stalo Paukščio Berdo pusėje trys jauni asistentai gėrė, matyt, popietinę kavą, o jų sveiki veidai riebiai blizgėjo. Paukštis Berdas pažinojo visus tris. Jie studijavo tame pačiame universitete kaip ir jis, tik aukštesniuose kursuose, ir buvo mokslo pažibos. Jeigu Paukštis Berdas nebūtų sukėlęs to skandalo dėl savo kelių savaičių gėrimo ir iškritimo iš universiteto, jeigu būtų pasilikęs aspirantūroje, tuomet ir jam netrukus būtų prasidėjęs karjeros gyvenimas kaip tiems trims.

Iš mandagumo pasibeldęs į praviras duris, Paukštis Berdas įėjo į katedrą ir linktelėjo kolegoms. Paskui prisiartino prie uošvio, sustingusio judesy kartu su supamąja kėde ir pagręžusio į jį atloštą galvą. Visi trys asistentai žiūrėjo į Paukštį Berdą šypsodamiesi, tačiau ne itin iškalbingai. Paukštis Berdas jiems atrodė savotiškas egzempliorius su tam tikrais nukrypimais, tačiau ne tokia jau svarbi asmenybė, kad keltų rimtą susidomėjimą. Kuoktelėjęs neaiškus žmogėnas, be jokios suprantamos priežasties girtavęs kelias savaites ir galiausiai metęs mokslus, — daugiau jis jiems nieko nereiškė.