Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Visos ir šiaip negausios universiteto merginos, kurios daugiausia buvo iš provincijos susirinkusios Filologijos fakulteto studentės — bent jau visos tos, kurias pažinojo Paukštis Berdas, — baigdamos universitetą transformavosi į kažkokias neregėtas nenusakomas baidykles. Tam tikras procentas jų kūno ląstelių palengva peraugo, išsigimė, ir galiausiai jų judesiai pasidarė vangūs, išraiškos — atbukusios ir nusmurgusios. Kai jos pagaliau išėjo iš universiteto, buvo fatališkai netinkamos gyventi kasdienybėje. Tos, kurios ištekėjo, išsiskyrė; tos, kurios įsidarbino, buvo atleistos; tos, kurios tik keliavo nieko neveikdamos, pakliūdavo į absurdiškiausias ir šiurpiausias avarijas. Ir kodėl? Kodėl taip atsitiko tik Paukščio Berdo universiteto studentėms, tuo tarpu visos, kurios baigė paprastus moterų universitetus, sugebėjo gyvai įsitraukti į naująjį gyvenimą ir tapti jo lyderėmis? Himiko prieš pat baigimą susituokė su vienu aspirantu. Jiedu neišsiskyrė, bet įvyko šis tas blogesnio: praėjus metams nuo vedybų, jos vyras nusižudė. Šešuras padovanojo jai namą, kuriame ji su vyru iki tol gyveno, ir vis dar kas mėnesį siųsdavo pinigų pragyvenimui. Jis vylėsi, kad Himiko vėl ištekės, tačiau toji moteris kiauromis dienomis skendėdavo mįslinguose apmąstymuose, o naktimis sportine mašina baldydavosi gatvėmis. Paukštis Berdas girdėjo viešai sklandančias apkalbas, kad Himiko esanti seksualinių nuotykių išalkusi paklydėlė. Ir net apkalbas, susiejusias tokius jos polinkius su vyro savižudybe. Paukštis Berdas tik kartą buvo su ja miegojęs, bet tada jie abu buvo siaubingai girti, ir ginčytinu dalyku liko net tai, ar lytinis aktas apskritai įvyko. Kad ir kaip ten būtų, to pakartoti jiedu niekada nebandė. Viskas nutiko daug anksčiau už nesėkmingas Himiko vedybas, ir nors teisybė, kad tuomet, geismo varstoma, ji nekantravo išragauti malonumų, bet teisybė ir tai, kad anais laikais ji buvo paprasčiausia nepatyrusi studenčioke.

Paukštis Berdas išlipo iš taksi prie gatvelės, vedančios link Himiko būsto. Greitosiomis susiskaičiavo piniginėje likusias monetas. Ryt po paskaitų nekenktų paprašyti mėnesio algos avansu. Įbrukęs „Johnnie Walker“ butelį į švarko kišenę ir delnu prispaudęs išlindusį kakliuką, jis skubiai nužingsniavo gatvele. Apie pamišėlišką Himiko gyvenimą šiose apylinkėse buvo puikiai žinoma, todėl jos lankytojai negalėdavo atsikratyti įtarimo, kad yra smalsiai stebimi pro kurį nors langą.

Paukštis Berdas paspaudė skambutį prieangyje. Niekas neatsiliepė. Tuomet du tris kartus paklebino duris ir tyliai pašaukė Himiko vardu. Tai buvo formalioji dalis, etiketo reikalavimai. Juos įvykdęs, Paukštis Berdas apsuko namą iš kitos pusės ir po Himiko miegamojo langu pamatė senokai nevalytą ne pirmos jaunystės kampuotą MG. Ryškiai raudonas automobilis švietė tuščiomis sėdynėmis ir atrodė jau ilgą laiką nebenaudojamas, bet iš tikrųjų tai tereiškė, kad Himiko dabar namie. Paukštis Berdas pasilypėjo purvinu batu ant aplankstyto amortizatoriaus ir atsistojo visu savo svoriu. MG sulingavo sunkiai lyg prikrauta valtis. Paukštis Berdas prikišo lūpas prie užuolaidomis užtraukto miegamojo lango ir dar kartą pašaukė Himiko. Kambaryje kažkas praskleidė užuolaidas, ir pro siaurutį plyšelį į Paukštį Berdą dirstelėjo viena akis. Paukštis Berdas liovėsi sūpavęs mašiną ir nusišypsojo. Šios draugės kompanijoje jis visada galėdavo elgtis laisvai ir natūraliai.

— A, tai tu, Paukšti Berdai... — užstotas užuolaidų ir lango stiklo, jos balsas nuskambėjo tarsi geibus žioplos mergiotės atodūsis.

Ir Paukštis Berdas suprato radęs geriausią vietą dieniniam „Johnnie Walker“ butelio tuštinimui. Prie laukujų durų sugrįžo pajutęs, kad šiandienykštė jo psichologinės būsenos kreivė pasislinko į viršų dar per vieną atkarpėlę.

4

— Miegojai? — paklausė Paukštis Berdas duris atidariusios Himiko.

— Kas gi miega tokiu metu? — su lengva pašaipėle atitarė jo draugė.

Popiečio saulė, išnirusi iš už Paukščio Berdo, aršiai užpuolė išriestą Himiko kaklą, kurį ji bandė apginti delnu, ir jos amžiaus moteriai labai tinkančius tvirtus pečius, nepridengtus violetinio medvilninio chalatėlio. Himiko senelis, Kiušiu salos žvejys, buvo vedęs rusę, parsivežtą, tiksliau — pasigrobtą iš Vladivostoko. Iš čia ir tas išdavikiškas Himiko odos baltumas, po kuriuo negalėjo pasislėpti paviršiumi išsiraizgiusios jautrios gyslelės, ir judesiai — tarsi nesavoje aplinkoje niekada neapsiprasiančios svetimšalės. Himiko išsigando ją užspeitusios šviesos ir kaip višta skubinai nulindo į šešėlį už pravirų durų. Ji jau buvo praradusi beginklį jaunos merginos grožį, bet dar nepasiekusi trisdešimtmetės brandumo, — sustojusi pusiaukelėje, ir kaip tik toje vietoje, kur jai buvo labiausiai pašykštėta. Galbūt ji iš tų moterų, kurioms pereinamasis laikotarpis užtrunka ypač ilgai. Gelbėdamas savo likimo nuskriaustą draugę nuo saulės spindulių, Paukštis Berdas įėjo į mažutį prieškambariuką ir nedelsdamas užtrenkė duris. Dar po akimirkos jo apžlibusioms akims pasivaideno, kad ankšta prieškambario erdvė yra ne kas kita kaip žvėryno narvas, aklinai išklijuotas popieriais. Kol traukė nuo kojų batus, mirksėjo nesustodamas, kad akys apsiprastų su prietėmiu. Draugė tylėdama žvelgė į jį iš patamsių tirštumos.

— Visai nenoriu žadinti miegančių, — pasiaiškino Paukštis Berdas.

— Koks tu šiandien drovus, Paukšti Berdai. Bet nusiramink, aš nemiegojau. Jei dieną pamiegu, naktį jokiu būdu nebegaliu užmigti. Galvojau apie daugybinę visatą.

Daugybinę visatą? Puiku, gerti galima ir šnekučiuojantis apie daugybinę visatą, — pamanė Paukštis Berdas. Išsiplėtę jo vyzdžiai siaurėjo didėjančiu pagreičiu. Paukštis Berdas nusekė paskui draugę į svetainę, žvalgydamasis pašaliais tarsi uodžiantis pėdas skalikas. Tvyrančioje prieblandoje atrodė, kad tarp namo sienų nusileido vakaras. Visur tvoskė drėgnu, sudvisusiu šutros kvapu — lyg nuo sergančio gyvulio išgulėtų šiaudų. Paukštis Berdas akylu žvilgsniu susirado seną, bet patvarią pintą kėdę, kurioje įsitaisydavo per kiekvieną apsilankymą. Atsisėdo apgraibomis, nukraustęs sumestus ant kėdės žurnalus. Kvaila būtų tikėtis, kad Himiko teiksis atitraukti svetainės užuolaidas arba bent lempą uždegti, kol pati išsimaudys po dušu, persirengs ir pasidažys. Jos svečiai turi žinoti, kas yra kantrus laukimas tamsoje. Kai Paukštis Berdas buvo čia atėjęs prieš metus, primynęs sutraiškė kažkokį stiklinį indą, kuris voliojosi ant tamsių grindų, ir persipjovė kojos nykštį prie pat sąnario. Prisiminęs aną skausmą ir paniką, jis susigūžė.

Himiko svetainėje net patefonas ir televizorius, neminint jau grindų, stalo ir žemos knygų spintos palei langą, skendo sąvartose iš knygų, žurnalų, tuščių dėžučių, butelių, kriauklyčių, peilių, žirklių, vabzdžių egzempliorių, žiemą skintų sudžiūvusių krūmų šakelių, senų laiškų, naujų laiškų ir taip toliau, ir taip be galo, todėl Paukštis Berdas nebežinojo, nė kur visoje šitoje jovalynėje surasti vietos savo viskiui. Galų gale, pamakalavęs koja, pravalė šiokį tokį tarpelį ant grindų ir įspraudė „Johnnie Walkerį“ sau tarp kulnų.

Susidomėjusi Paukščio Berdo pastangomis, Himiko lyg ir pajuto pareigą pasiteisinti:

— Niekaip neišmokstu tvarkos, Paukšti Berdai. Ar taip buvo ir praėjusį kartą, kai čia lankeisi?

— Dar klausi. Aš kojos pirštą susipjausčiau.

— Taip, tikrai, visos grindys buvo kruvinos, — ilgesingai prisiminė Himiko. — Seniai nesimatėm, Paukšti Berdai. Na, mano gyvenimėly nieko naujo. O tu kaip?